Suomių patarlė sako: „Kas yra laimingas, to neturi rodyti.“ Tai reiškia, kad nereikia rodyti, ką turi. Patarimas galioja ne tik pinigams, bet ir baimei.
190 cm ūgio plačiapetis, ryškų darbinį kombinezoną vilkintis, kepuraitę ant pusilgių žilų plaukų užsimaukšlinęs Janne Terava neatrodo jaučiantis baimę rusams, juolab laikydamas rankoje kirvį.
Vyras stovi savo žemės sklype netoli nedidelės Simpelės gyvenvietės, esančios Suomijos pietryčiuose. Iš čia Sankt Peterburgas yra arčiau nei Suomijos sostinė Helsinkis – iki Rusijos sienos tik pora kilometrų.
JAV atsakė, kodėl Suomijos ir Švedijos įstojimas į NATO taptų „problematiškas“ Maskvai
J.Terava rodo rytų kryptimi, į Rusiją, ir taria: „Iš ten ateina visoks blogis – taip visada sakome mes, čia gyvenantys.“
Ar suomis jaučia baimę, kad rusai galėtų įsiveržti?
„Apie baimę negali būti jokios kalbos. Nepaisant to, privalome kuo greičiau įstoti į NATO“, – įsitikinęs J.Terava.
Jis kiekvieną rytą pirmiausia skaito žinias iš Ukrainos.
Vyro nuomonei pritaria dauguma iš 1500 Simpelės bendruomenės gyventojų.
Didžiojo kaimyno Rytuose galia ir įtaka čia jau seniai juntama stipriau nei kur nors kitur Europoje. Ant beržų miškuose, kurie juosia Simpelę, kabo įspėjamieji ženklai „Stop! Pasienio ruožas!“ suomių, švedų, vokiečių, anglų ir rusų kalbomis.
Dar visai neseniai per netoliese esantį sienos perėjimo punktą 40–50 sunkvežimių iš Rusijos atgabeno medienos ir medžio drožlių. Tai žaliava vietos popieriaus pramonei.
Bet dabar siena dėl Rusijai taikomų sankcijų beveik uždaryta. Prie užkardos stovi tik vienas automobilis.
Suomija renkasi naują, esminį, politinį kursą. Gegužės mėnesį šalis oficialiai pateikė paraišką dėl stojimo į NATO. Drauge tai padarė ir Švedija.
Dauguma suomių palaiko šalies vyriausybės sprendimą. Apklausų rezultatai rodo, kad daugiau nei 60 proc. iš 5,5 mln. Suomijos gyventojų pritaria stojimui į NATO. Iki karo Ukrainoje taip manančių buvo 20–30 proc.
Priešakinės pozicijos
Rami Simpelė prie 1300 km nusidriekusios Rusijos ir Suomijos sienos galėtų tapti viena priešakinių pozicijų Rusijos ir Vakarų konflikto metu. Priėmus Suomiją į NATO Aljansas vienu kartu daugiau nei dvigubai pailgintų savo išorines sienas su Rusija.
„Galiu lažintis, kad čia, pasienio ruože, šimtu procentų pritariama stojimui į NATO“, – sako Janne tėvas Jorma Terava.
Jis gyvena 300 m nuo sūnaus – sename raudoname mediniame name su sukrypusia veranda. Šį būstą ankstesni šeimininkai pastatė 1946-aisiais. Tai teko padaryti greitai.
Keli kilometrai į rytus stovintis namas po Antrojo pasaulinio karo staiga atsidūrė nebe suomių, o rusų sienos pusėje ir savininkai buvo išvyti.
Ar Terava vyresnysis nesibaimina, kad tai gali pasikartoti?
„Nežinau. Bet Vladimiras Putinas kalba apie caro laikų sienas. Tada čia būčiau ne suomių, o rusų žemėje“, – sako 74 metų vyras.
Rusijos prezidentas kalba ir apie pasekmes, jei Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis. Bet J.Terava, kaip ir dauguma Simpelės gyventojų, netiki, kad tai galėtų turėti kokios nors įtakos ir Suomijos vyriausybė persigalvotų. Jo nuomone, V.Putinas vienaip ar kitaip yra nenuspėjamas.
Prisimena Žiemos karą
J.Teravai, kuris niekada nerakina nei savo namo, nei automobilio, svarbu jaustis saugiam. Rusijos atžvilgiu čia visada buvo stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą.
Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos pasitikėjimas kaimyne net išaugo. Bet dabar to vėl nebeliko.
„Ar būtų kilęs karas, jei Ukraina būtų buvusi NATO narė? Reikia tik prisiminti Žiemos karą!“ – sako J.Terava.
Būtent Rytų Suomijoje žinios iš Ukrainos pažadina skaudžius prisiminimus apie 1939–1940 m., kai Suomija per karą su Sovietų Sąjunga prarado dideles Karelijos regiono dalis. Tiktai nedidelis plotelis aplink Simpelę liko suomių. Ypač didelę baimę dėl naujo karo jaučia vyresnio amžiaus suomiai.
Iš tikrųjų esama daug panašumų tarp dviejų – Žiemos ir Ukrainos – karų.
Anuomet, kaip ir dabar, nedidelė, kariniu požiūriu silpnesnė šalis užpulta didžiosios kaimynės Rusijos, bet ginasi atkakliai ir stebėtinai sėkmingai.
Ir dabar Maskva kaip kadaise reikalauja atiduoti teritorijas. Kai anuomet Helsinkis atsisakė, Josifo Stalino įsakymu Raudonoji armija įsiveržė į šalį. Sovietų diktatorius tikėjosi greitos pergalės, suomių bolševikų padedamas norėjo atvesti į valdžią statytinių vyriausybę.
Bet suomiai pasipriešino. To Kremlius nesitikėjo iš anuomet itin susiskaldžiusių šalies gyventojų, kurie iki tol du dešimtmečius buvo įklimpę į pilietinį karą.
Į Rusijos agresiją prieš Ukrainą daugelis suomių žvelgia per Žiemos karo prizmę.
Per Žiemos karą ir jo tęsinį 1941–1944 m. Antrojo pasaulinio karo metu Suomija išsaugojo nepriklausomybę nuo tiesioginės sovietų įtakos, bet prarado dideles Karelijos regiono dalis. Šio karo patirtis įleido gilias šaknis tautos sąmonėje.
Anuomet buvo paplitęs rusus apibūdinantis keiksmažodis, dėl kurio daugelis suomių iki šiol krūpčioja ir kuris iš tikrųjų laikomas tabu, – „Ryssa“. Bet pastaruoju metu jis ir vėl skamba pokalbiuose. J.Terava netgi kalba apie „Ryssa viha“ – „Neapykantą rusams“.
Susiję straipsniai
Nemylima kaimynė
Į nedidelę Simpelės kirpyklą atėjusi Marja Liisa Heikkinen bijo rusų.
Ji įsitikinusi: „Jei rusai užpuls Suomiją, jie ateis ir čia!“
Brandaus amžiaus moteris sako, kad jos duktė svarstė anūkus išsiųsti į JAV. Marja Liisa norėtų, kad šalis kuo skubiau įstotų į NATO.
„V.Putinas – pamišėlis. Jis visada randa kokią nors priežastį. Ir tai jau prasidėjo!“ – sako M.L.Heikkinen.
Iš tikrųjų transporto bendrovė „Traficom“ praneša apie itin daug GPS (globali padėties nustatymo sistema) trukdžių pasienio regione. Siekdama užkirsti kelią kibernetinėms atakoms Suomija nutarė apriboti interneto jungčių perdavimo į Rusiją pajėgumus.
M.L.Heikkinen gimė 1943-iaisiais ir, kaip beveik visi suomiai, turi giminaičių, kurie kovojo prieš sovietus.
Kirpėja Johanna Vento pasakoja, kad jos senelio brolis žuvo per Žiemos karą. Mirties liudijimas iki šiol saugomas jos namuose.
47 metų J.Vento jau seniai buvo už šalies stojimą į NATO – vien dėl istorijos pamokų. Moteris niekada nesijautė patogiai šalia didžiosios kaimynės. Ir ji nėra vienintelė.
Griuvus geležinei uždangai daugelis rusų Suomijoje pirko nekilnojamąjį turtą, turistų iš Rusijos srautas didėjo. Išilgai kelių aplink Simpelę reklamos skydai vis dar skelbia apie rūkytų lašišų išpardavimą pirmiausia rusų, po to suomių kalbomis.
„Daugelis rusų – kvailiai, – pabrėžia J.Vento. – Apsisukdavo vidury gatvės ir, stovėdami eilėse, stumdydamiesi veržėsi į priekį.
Jie įkyrėjo savo reikalavimais ir valandų valandas stovėjo grūstyse prie sienos.“
Tačiau vietos suomiai su tuo susitaikė dėl cigarečių ir pigių degalų.
„Rusai pritraukė pinigų į Simpelę. Čia, išskyrus popieriaus fabriką, pramonės įmonių nėra daug“, – sako Johanna.
Susiję straipsniai
Finliandizacijos pavojai
2024-aisiais šalia Simpelės turėtų būti atidarytas sienos su Rusija perėjimo punktas asmenų judėjimui. Statybos darbai jau prasidėjo, bet dabar šie planai tapo nebeaktualūs ir ekskavatoriai stovi tarp žemių krūvų.
Judėjimas pasienyje apmirė, o Suomijoje vis dažniau tvyro atviras priešiškumas ne tik V.Putinui.
Galiausiai, kaip atrodo, rusų galima vėl nekęsti visiškai oficialiai. Panašu, kad neutralumas, kuriuo visada taip didžiavosi Suomija, baigėsi.
Tik prie „Teboil“ (antrinė Rusijos bendrovės „Lukoil“ įmonė) degalinės stovi skydai, reklamuojantys automobilių plovimo paslaugą ir tariamai geriausius mėsainius Suomijoje. Bet čia mažai kas užkandžiauja ar pilasi degalus.
„Vietoj anksčiau patiekiamų 80 pietų porcijų dabar gaminame tik 50“, – paaiškina virėja. Jeigu apskritai tiek būna valgytojų.
Pokalbiuose ir vėl susiduriama su nemaloniu, sunkiai suvokiamu jausmu, kurį J.Terava apibūdina taip: „Vakarai yra šviesūs ir švelnūs, Rytai – griežti ir šalti.“
Šiam jausmui apibūdinti yra terminas – finliandizacija.
Tai politinis procesas, kai galinga valstybė spaudžia mažesnę kaimynystėje esančią šalį susilaikyti nuo bandymų prieštarauti jos užsienio politikos taisyklėms mainais į nepriklausomybės ir savarankiškos politinės sistemos išsaugojimą.
Tokią sąvoką kadaise mėgo vartoti Vokietijos politikas, Sovietų Sąjungos priešas Franzas Jozefas Straussas įspėdamas dėl Rusijos įtakos. Jis turėjo galvoje formalų suverenumą faktinio pavaldumo Rusijos hegemonijai kaina. Taip dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo elgėsi Suomija.
Pavyzdžiui, kai suomių vyriausybė 8-ajame dešimtmetyje užkirto kelią rusų rašytojo Aleksandro Solženicyno romano „Gulago archipelagas“ paviešinimui. Šalies leidykla išspausdintų Nobelio literatūros premijos laureato knygų neperdavė knygynams ir bibliotekoms.
Arba kai muitinės administracijos konsultantas konstatavo, kad sovietų sugaunami tunai turi tris kartus daugiau gyvsidabrio, nei leistina. Tuomet be didesnės analizės buvo nuspręsta: tikriausiai muitinė neteisingai nustatė duomenis.
Suomiai geriau kalbėjo apie pragmatizmą nei pažeminimą – galiausiai finliandizacija jiems užtikrino laisvę. Nepaisant to, liko abejonė.
Šaltojo karo metais suomiai po Helsinkiu iš granito įrengė tunelių labirintą – iki 80 metrų gylio. Iki šiol strategiškai svarbios infrastruktūros dalys yra po žeme – nuo metro stočių iki uždarų plaukimo baseinų. Branduolinio karo atveju čia galėtų prieglobstį rasti visi 630 tūkst. Suomijos sostinės gyventojų.
Nusiteikę ginti savo šalį
Žvelgiant į maždaug 100 metų šalies istoriją nenuostabu, kad liko prieštara, ir ne tik politikoje. Suomija pasižymi kuklumu, kuris kartais ribojasi su paklusnumu, pernelyg dideliu patriotizmu.
Nėra nė vienos vasaros poilsinės, ant kurios neplevėsuotų nacionalinė šalies vėliava. Ir kai piečiau Simpelės esančiame Imatros mieste prie pilies viešbučio „Valtionhotelli“ atidaromi laivų šliuzai, iš garsiakalbių pasigirsta Suomijos himnas.
Nacionalinio pasididžiavimo dvasia tvyro ir Imatroje.
Pietų Karelijos rezervo sąjungos sporto grupė dalyvauja draugiškose varžybose: trijų ratų bėgimas, tarp jų – šaudymas.
Dešimt dalyvių apsivilkę raudonos ir juodos spalvų sporto klubo marškinėliais.
Kiekvienas prie savo šaudymo stendo ištiesęs demblį ir šalia pasidėjęs nedidelį ginklų lagaminą.
„Mes žinome rusų silpnybes, bet rusai nežino mūsų stiprybės! Mes, žinoma, nugalėtume! Ne tik dėl to, kad Suomijoje vienam civiliui tenka daugiau ginklų negu Amerikoje!“ – tvirtina sporto grupės vadovas Jouko Lehikoinenas.
Nuo rusų įsiveržimo į Ukrainą pradžios jo sąjunga nuo 60 tūkst. narių išaugo iki 70 tūkst. Visi pasisako už greitą įstojimą į NATO. Tuomet, anot J.Lehikoineno, „būsime saugesni“.
Tik jei NATO, tuomet turi būti aiškios taisyklės!
„Amerikiečiai neturėtų pradėti mūsų šalyje steigti karinių bazių. Nebenorime būti priklausomi nei nuo jų, nei rusų!“ – pabrėžia J.Lehikoinenas.
Vienintelė moteris stadione Kirsi Putila iki šiol dėl stojimo į NATO neturėjo nuomonės.
„Bet dabar to nebegalime sau leisti. Alternatyvos NATO nėra“, – sako 33 metų laboratorijos asistentė. Rusų agresiją prieš Suomiją ji laiko neįmanoma, bet karo atveju kovotų.
Naujausios apklausos atskleidė, kad agresijos atveju trys iš keturių suomių norėtų ginti savo tėvynę, – 19 proc. daugiau, nei buvo sausį.
Atsižvelgiant į teritorijos dydį, Suomija turi vieną didžiausių armijų Europoje.
Per trumpą laiką ji galėtų mobilizuoti 280 tūkst. kareivių ir 900 tūkst. rezervininkų.
Įstojusi į NATO Suomija būtų svarus pastiprinimas.
Daugelis rezervo karių gavo laiškus iš kariuomenės su kvietimu dalyvauti pratybose, J.Terava – dar ne, tačiau mielai prisijungtų.
„Vien dėl garbės“, – tvirtina J.Terava.