Legendinio Nojaus palikuonių ateitis – nežinioje: 5 tūkst. metų tradicija atsidūrė pavojuje

Pakistano pietuose ant vandens Mančaro ežere plaukiojantis kaimas – žvejų genties gimtinė. Šie žmonės save laiko pagrindinio Biblijoje aprašyto tvano herojaus Nojaus palikuoniais, tačiau jų ateitis – nežinioje.

Mohanos genties žmonės gyvena savo valtyse. Tokį plaukiojantį kaimą galima išvysti tik Mančaro ežere, kuris tyvuliuoja Pakistano pietuose. Bet jei nebus pagalbos iš šalies, mohanų pasaulis dings.<br>„Wikipedia“ ir „Flickr“ nuotr.
Mohanos genties žmonės gyvena savo valtyse. Tokį plaukiojantį kaimą galima išvysti tik Mančaro ežere, kuris tyvuliuoja Pakistano pietuose. Bet jei nebus pagalbos iš šalies, mohanų pasaulis dings.<br>„Wikipedia“ ir „Flickr“ nuotr.
Mohanos genties žmonės gyvena savo valtyse. Tokį plaukiojantį kaimą galima išvysti tik Mančaro ežere, kuris tyvuliuoja Pakistano pietuose. Bet jei nebus pagalbos iš šalies, mohanų pasaulis dings.<br>„Twitter“ nuotr.
Mohanos genties žmonės gyvena savo valtyse. Tokį plaukiojantį kaimą galima išvysti tik Mančaro ežere, kuris tyvuliuoja Pakistano pietuose. Bet jei nebus pagalbos iš šalies, mohanų pasaulis dings.<br>„Twitter“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

2022-09-17 13:27

Vėsiame ryto ore sklando smulkūs smėlio grūdeliai. Vėjas, atnešęs juos iš dykumos, išbarsto virš vandens platybės, kuri tęsiasi iki horizonto.

Mančaras – didžiausias Pakistano ežeras, į kurį iš Kyrtaro kalnagūbrio suplaukia daugybė upelių, savo vandenis paskui nešančių į vieną ilgiausių ir svarbiausių Pietų Azijos upių – Indą.

Nelygu metų laikas, Mančaro ežeras užima 250–500 kv. km. Tad nieko nuostabaus, kad nuo vieno kranto sunkiai matyti kitas. Ankstų rytą ramybė gaubia gamtovaizdį, kurį kylanti saulė nudažo nuo pilkos iki smėlio spalvų. Šios primena virš vandens sklandančių pilkųjų garnių plunksnas.

Kitame Mančaro ežero krante boluoja siluetai, kurie palengva pradeda ryškėti. Vaikų, ant galvos besistengiančių išlaikyti didžiulius šakų ryšulius.

Moterų, vilkinčių tviskančius drabužius ir prie ežero plaunančių savo skalbinius.

Jos nesislepia po drabužiais iki žemės, jų ilgi plaukai neuždengti ir net nesupinti į kasas. Neįprastas vaizdas šiai konservatyvumu paženklintai musulmonų šaliai. Šiaip čia, pietinėje Pakistano provincijoje Sinde, gatvėje beveik nesutiksi moterų. O jeigu pasitaiko, jos kūną dažniausiai užsidengusios nuo galvos iki kojų.

Tradicijai – 5000 metų

Sveiki atvykę į „Mir Bahar“ – „Jūros valdovų“ karalystę. Taip save vadina čia gyvenantys mohanos genties žmonės. Jie – paskutiniai senos civilizacijos atstovai.

Legenda byloja, kad šios genties žmonės – tiesioginiai Nojaus palikuoniai. Teigiama, kad jų protėviai plaukė arka su pagrindiniu Pasaulio tvano herojumi.

Nojus taip susižavėjo mohanų jūreivystės gebėjimais, kad juos paėmė vairuoti laivą, kad išsigelbėtų nuo potvynio.

Sakoma, kad Nojaus arka Himalajų viršukalnėse užplaukė ant seklumos, po to, tirpstant sniegui, nusileido Indo upe žemyn – taip mohanai atsidūrė savo rojuje.

Dabar tradicinis paukščių-žmonių, kaip dėl meilės sparnuočiams save dar vadina gentis, gyvenimas nyksta. Tik kelios dešimtys šeimų dar įsikūrusios ant Mančaro ežero. Čia, paskutiniame savo prieglobstyje, jos tęsia daugiau nei 5000 metų senumo protėvių tradicijas.

Žvejys stovi ant ežero kranto ir atnarplioja savo mėlyną tinklą. Pagal jau seniai nusistovėjusią ryto darbų tvarką vaikų atnešti šakų ryšuliai kraunami į ilgas smailias valtis.

Vyrai stovi pirmagalyje ir ilgu strypu beveik tyliai manevruoja laivelius vandens paviršiumi. Atrodo, kad jie plaukia į salą, bet tai – regėjimo apgaulė.

Tai, kas atrodo sala, tėra laivų-namų sankaupa.

Apie 40 plaukiojančių būstų, dengtų išdžiovintais palmių lapais, pritvirtinti prie nendrių. Šis keistas ant seklaus, drumzlino vandens Mančaro ežero viduryje plūduriuojantis kaimas atrodo kaip plaukiojanti tvirtovė.

Šalia laivų-namų – vyras iki krūtinės vandenyje. Jis judriai braidžioja pirmyn ir atgal tarp į purvą įbestų medžio kuolų.

Ant kiekvieno kuolo tupi paukštis. Priartėjus matyti virvės, kuriomis sparnuočiai pririšti prie kuolų.

O žvejai, ant galvų užsimaukšlinę paukščių iškamšas, valandų valandas tyko, kad taip prisivilioję sugautų migruojančius paukščius. Juos parduoda jų apylinkėse esančiose turgavietėse ar prisijaukina ir moko žvejoti.

Glaudus ryšys su gamta

Atrodo, kad čia, Pakistano pietuose, laikas sustojo. Lyg ne tik judrius Pakistano didmiesčius, bet ir vos pusvalandis kelio automobiliu ryčiau esantį Sehvano miestą skirtų šviesmečiai.

Išskyrus dvi motorines valtis, kurios pirmyn ir atgal kursuoja tarp kranto ir plaukiojančio kaimo, taip pat kai kurių gyventojų turimus mobiliuosius telefonus, Mančaro ežero žmonės gyvena civilizacijos nuošalyje, išsaugodami glaudų ryšį su gamta.

Pagal senus papročius genties nariai tuokiasi tiktai tarpusavyje. Bet ar mohanai dar ilgai gali išgyventi?

Jau 1992 m. prancūzų etnologas François Xavier Pelletier įspėjo, kad ši etninė grupė yra arti išnykimo ribos.

Nojaus palikuoniai laikosi atsiskyrę ir pragyvena iš žvejybos. Pagal mohanos genties tradicijas, ištisos kartos drožia valtis iš tauriojo tikmedžio ir kapokmedžio.

Valčių statybos planų nėra – žinios tūkstantmečiais perduodamos iš kartos į kartą.

Jų valtys tiksliai atitinka atvaizdus ant freskų ir miniatiūrų. Šios buvo atrastos prie istorinio Mohendžo Daro miesto griuvėsių Indo upės žemupyje ir dabar saugomos vietos muziejuje.

Mohendžo Daras buvo pastatytas trečiąjį tūkstantmetį prieš Kristų. Istorikai ir archeologai iki šiol dar mažai žino apie šį civilizacijos lopšį.

Ežeras smarkiai teršiamas

Bet mohanų rojus atsidūrė pavojuje. 273 km ilgio dirbtinis kanalas varinėja nuodingas pramonines nuotekas į Mančaro ežerą. Labiau nei bet kada anksčiau Nojaus palikuonių gyvavimui iškilusi grėsmė.

Plaukiojantys kaimai, anksčiau Mančarui įkvėpę gyvybės, pamažu dingsta. Jų gyventojai tapo sėslūs, įsikūrė ant ežero kranto iš molio drėbtuose ar nendrinių trobelių lūšnynuose. Bet šiuos varganus būstus reikia nuolat atstatyti po vietovę užliejančių potvynių.

Per pastaruosius 30 metų smarkiai sumažėjo žuvininkystės ištekliai. Migruojantys paukščiai vis rečiau užsuka į kaimą ant vandens, nes sparnuočiams Mančaro ežeras nebeteikia pakankamai maisto.

Nykstant šios vertingos ekologinės sistemos faunai bei florai miršta ir žvejų genties kultūra bei kadaise klestėjusi prekyba. Maliarija, tuberkuliozė, maisto trūkumas reikalauja savo aukų. Tačiau regionas labai derlingas.

Turtingos šeimos, kurioms priklauso šalis, gyvena namuose su kondicionieriais ir važinėja naujausiais visureigiais.

Pakistane klestinti korupcija kalta, kad oficialios pagalbos pinigai nepasiekia neturtingiausių šalies gyventojų, tarp jų ir „Jūros valdovų“ – mohanų.

40 valčių-namų sudaro paskutinį plaukiojantį Mančaro kaimą, vienintelį likusį prieglobstį maždaug 100 šeimų. Tai – paskutinės gyvenimo ant šio ežero atstovės.

Žvejys Atta Muhammadas Majah, gretimame kaime nusipirkęs maišą ryžių, vėl grįžo į savo palmių šakomis apdengtą plaukiojantį namą. Čia gimė jo senelis, tėvas, jis ir jo penki vaikai.

„Buvo laikas, kai Mančaro ežere ir Indo upėje buvo tūkstančiai valčių. Tuomet buvome laimingi. Žvejojome ir pardavinėjome savo laimikį aplinkiniuose kaimuose ir miestuose. Mūsų valtys buvo tarsi paukščiai ant vandens. Prieš 15 metų vienas žvejys kasdien sugaudavo 15–20 kg žuvų.

Dabar jau esame patenkinti, kai sugauname 5 kg“, – sako 50-metis vyriškis.

Metinė žvejybos apimtis Mančaro ežere nuo 3 tūkstančių tonų 6-ajame dešimtmetyje ir 300 tonų 10-ajame dešimtmetyje dabar sumažėjo iki 100 tonų.

Kuo drumstesnis darėsi ežero vanduo, tuo mažiau buvo žuvų.

Pilamos nuodingos atliekos užteršia Mančaro vandenį ir žudo gyvūnus.

Ateitį mato tik mieste

Kiekvieną rytą kartojasi tas pats vaizdas. Kanojos vinguriuoja tarp namų ant vandens. Žvejų šauksmas susipina su vaikų juoku. Moterys iš vienos valties kalbasi su savo kaimynėmis kitoje.

Plaukiojančio namo viršuje dažnai tupi prijaukintas ir grandine prirakintas pelikanas. Didingas gyvūnas turi privilioti kitus pelikanus. Šiuos įspūdingus paukščius mohanai laiko kaip naminius gyvūnus.

Iš pelikanų riebalų išgaunamas retos rūšies aliejus, kuriam priskiriamas reumato ir žaizdų gydomasis poveikis.

Šį tąsų aukso spalvos skystį mohanos genties žmonės parduoda aplinkiniuose kaimuose. Aliejaus buteliuko kaina – beveik 20 eurų. Tai dideli pinigai varganai gyvenantiems žvejams.

40-metė Husna turi aštuonis 15–28 metų vaikus. Margą laisvą chalatą vilkinti moteris valtyje ant nedidelės anglių kepsninės kepa duoną ir verda tradicinę košę iš dumblių, ryžių ir vandens lelijų gumbų.

Dembliai, ant kurių miega šeima, suvynioti ir padėti į šalį.

„Vanduo užterštas. Tai naikina žuvis ir ėda mūsų odą. Jo nebegalima gerti.

Mes neuždirbame pakankamai, kad pirktume mineralinį vandenį, vaisius ir daržoves.

Neturime pinigų mūsų valčių, kurias iš tėvų paveldi sūnūs, remontui. Valtys nėra tinkamai prižiūrimos ir per kiekvieną stiprią audrą drebame iš baimės“, – sako Husna.

Daugelis jaunesnės mohanos genties kartos atstovų nemato jokios perspektyvos tęsti tradicinį gyvenimą ir traukia į Karačį – miestą Pietų Pakistane, Sindo provincijoje.

Kiti ieško darbo savo gimtosios Sindo provincijos fabrikuose ar išvyksta į labiau nutolusią turtingą Pandžabo provinciją, kur verčiasi iš atsitiktinių darbų.

Dvi jaunos mokytojos Mirzachi ir Samin dirba nedidelėje kaimo mokykloje. Balta spalva išdažytose klasėse jos abi kasdien patiria, kaip jaunoji karta blaškosi tarp dviejų pasaulių.

„Mūsų protėviai atėjo į šį pasaulį valtyje. Mes – ne. Mes gyvename susigrūdę mažuose nameliuose“, – sako moksleivės 12-metė Mudschahida ir 13-metė Mallah.

Mergaitės turi tik vieną svajonę – įsikurti toli nuo kaimo, dideliame mieste. To savo dukterims trokšta ir jų tėvai. Ir dar – geros santuokos. Abi paauglės įsitikinusios: Mančaro ežeras nebegali mohanos genties žmonėms suteikti ateities.

Be pagalbos neišsilaikys

Tradicinio žvejų gyvenimo ant Mančaro ežero atsisakę mohanos genties žmonės pastatė kaimą.

Čia nieko nestebina sena, apdujusi, ant tradicinės iš medžio išdrožtos lovos gulinti moteris, ilga pypke rūkanti opiumą. Tai – tradicinio žvejų gyvenimo priverstų atsisakyti mohanos genties žmonių tragedija.

Jei nebus pagalbos iš šalies, mohanų pasaulis netrukus dings kaip tos menkos šviesos, kurios blyksi paskutinio ant vandens plūduriuojančio kaimo valtyse, o paskui pamažu užgęsta.

Iš kartos į kartą mohanai savo vaikams prieš miegą pasakoja istoriją apie vieną islamo šventąjį. Pasak legendos, jis raitas ant žuvies atvyko padėti į bėdą pakliuvusiai mergaitei.

Dabar paskutiniai paukščių-žmonių atstovai jaučiasi užmiršti ir pasaulio palikti likimo valiai. Bet Nojaus palikuoniai nepraranda vilties, kad aplinkosaugos organizacijos ir valdžia išties jiems pagalbos ranką. Taip, kaip ant žuvies atjojęs legendinis islamo šventasis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.