Taivaną, kuriame gyvena 23 mln. žmonių, Kinija vadina neatsiejama savo teritorijos dalimi ir žada jį anksčiau ar vėliau susigrąžinti, prireikus – jėga.
Bet daugelis taivaniečių po septynių dešimtmečių gyvenimo atsiskyrus ėmė laikyti save atskira tauta, o savo salą – atskira šalimi.
Kokia istorinė konflikto potekstė?
Pirmieji žinomi Taivano naujakuriai buvo austroneziečių gentys, kurios, kaip manoma, atsikėlė iš dabartinės pietinės Kinijos.
Kinijos metraščiuose sala, pasak kai kurių šaltinių, atsidūrė 239-aisiais mūsų eros metais, kai Kinijos imperatorius išsiuntė ekspedicines pajėgas ištirti šią teritoriją, – tuo faktu Pekinas grindžia savo teisę valdyti šią salą.
Palyginti trumpą laiką, 1624–1661 m., Taivanas buvo Olandijos kolonija, o vėliau, 1683–1895 m., kontroliuotas kinų Čingų dinastijos.
Tuo pat metu XVII a. į Taivaną atvyko nemažai migrantų iš Kinijos – žmonės bėgo nuo neramumų ir skurdo.
Dauguma jų buvo hoklų tautybės kinai iš Fudziano provincijos arba hakų tautybės kinai daugiausia iš Guangdongo provincijos. Jų palikuoniai šiuo metu saloje sudaro didžiausią demografinę grupę.
1895 m., po pirmojo Kinijos ir Japonijos karo, Čingų vyriausybė turėjo perleisti Taivaną japonams. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Japonija buvo priversta atsisakyti šios iš Kinijos atimtos teritorijos kontrolės.
Kinijos Respublika – viena iš karo laimėtojų – pradėjo valdyti Taivaną gavusi savo sąjungininkių JAV ir Didžiosios Britanijos sutikimą.
Tačiau tada Kinijoje įsiplieskė pilietinis karas tarp nacionalinės Gomindano partijos vyriausybės, vadovaujamos Chiang Kai-sheko, ir Kinijos komunistų partijos kariuomenės, vedamos Mao Zedongo. Gomindanas patyrė pralaimėjimą.
1949 m. Chiang Kai-shekas ir jo šalininkai – iš viso apie pusantro milijono žmonių – pabėgo į Taivaną.
Ten jis įsteigė vyriausybę tremtyje, salą pavadino Kinijos Respublika ir valdė 25 metus.
Žemyno kinai, pabėgę kartu su Chiang Kai-sheku, daugelį metų dominavo Taivano politikoje, nors jie sudarė tiktai 14 proc. salos gyventojų.
Po Chiang Kai-sheko į valdžią Taivane atėjo jo sūnus iš pirmosios santuokos Chiang Ching-kuo, dar žinomas rusišku Nikolajaus Jelizarovo vardu.
Jaunystėje jis buvo išsiųstas studijuoti į Maskvą, gyveno pas bolševikų vado Vladimiro Lenino seserį, dalyvavo kolektyvizacijoje ir net kurį laiką dirbo staklių ceche gamykloje „Uralmaš“ Jekaterinburge, o 1937 m. buvo suimtas Josifo Stalino režimo.
Bet tais pačiais 1937 m. Chiang Ching-kuo grįžo į tėvynę su žmona Faina Vachreva, kuri buvo kilusi iš Baltarusijos, o Taivane gavo Chiang Fang-liang vardą.
Chiang Ching-kuo išsiskyrė atvirumu ir demokratišku elgesiu. Būdamas vidaus reikalų ministras savo tėvo vadovaujamoje vyriausybėje Taivane jis numalšino keletą komunistinių sukilimų bandymų.
Po tėvo mirties Chiang Ching-kuo iš pradžių vadovavo Gomindanui, o 1978 m. tapo Taivano prezidentu ir buvo renkamas dvi kadencijas iš eilės iki savo mirties 1988 m. Jam vadovaujant saloje buvo vykdomos demokratinės reformos, nors valdžia iš esmės išliko autoritarinė.
Chiang Ching-kuo pakeitė buvęs jo viceprezidentas Lee Teng-hui, dar vadinamas Taivano demokratijos tėvu. Jis įvykdė konstitucinę reformą, o 2000 m. šalyje pirmą kartą išrinktas prezidentas, kuris nebuvo Gomindano partijos narys, – Chen Shui-bianas.
Kas pripažįsta Taivaną?
Daug nesutarimų ir painiavos yra dėl to, kas yra Taivanas.
Sala turi savo konstituciją, demokratiškai išrinktus lyderius ir maždaug 300 tūkst. personalo kariuomenę.
Chiang Kai-shekas, kadaise sukūręs ten vyriausybę tremtyje, teigė, kad ji atstovauja visai Kinijai, ir ketino vėl tapti jos vadovu.
Taivanas netgi užėmė Kinijos vietą Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje, nes daugelis Vakarų šalių laikė jį tikrąja Kinijos vyriausybe.
Bet 8-ajame dešimtmetyje kai kurie JT Saugumo Tarybos nariai pradėjo kalbėti, kad Taivanas daugiau nebegali atstovauti šimtams milijonų žmonių, gyvenančių žemyninėje Kinijoje.
1971 m. JT grąžino vietą Pekinui, o Taivanas buvo pašalintas. 1978 m. Kinija pradėjo atverti savo ekonomiką. Jungtinės Valstijos, supratusios galimybę plėtoti prekybinius ryšius ir būtinybę plėtoti santykius, 1979 m. oficialiai užmezgė diplomatinius santykius su Pekinu.
Nuo tada Taivaną oficialiai pripažįstančių šalių skaičius gerokai sumažėjo – dabar jų maždaug 15.
Šiuo metu, nors Taivanas turi visas nepriklausomos valstybės ypatybes ir kitokią nei Kinijoje politinę sistemą, salos teisinis statusas lieka neaiškus.
Kaip klostosi Taivano ir Kinijos santykiai?
1980 m. Kinijos ir Taivano santykiai pradėjo gerėti: Taivanas pirmiausia sušvelnino lankymosi Kinijoje ir investicijų ten taisykles, o 1991 metais paskelbė, kad karas su Kinijos Liaudies Respublika baigtas.
Kinija pasiūlė vadinamąjį „viena šalis, dvi sistemos“ variantą, pagal kurį, kaip tikino Pekinas, Taivanas išlaikys autonomiją, jei sutiks su susijungimu.
Tokiais pat pažadais Pekinas 1997 metais susigrąžino Honkongą ir dar visai neseniai laikėsi duoto žodžio, bet paskui jėga primetė savo tvarką demokratiniam Honkongui.
Pasiūlymą „viena šalis, dvi sistemos“ Taivanas atmetė.
Taivano prezidentas Chen Shui-bianas, atėjęs į valdžią 2000 m., tapo galvos skausmu Kinijai, nes ir jis pats, ir jo Demokratinė pažangos partija atvirai pasisakė už atskiros valstybės paskelbimą.
2004-aisiais Chen Shui-bianas buvo perrinktas, o po metų Pekinas priėmė vadinamąjį „įstatymą prieš atsiskyrimą“, leidžiantį Kinijai panaudoti „netaikias priemones“ prieš Taivaną, jei sala pabandys atsiskirti.
Chen Shui-bianą 2008 m. pakeitė Ma Ying-jeou – politikas iš Gomindano partijos. Jis mėgino taisyti bendravimą su Pekinu ekonominiais susitarimais.
2016 metais prezidente tapo Tsai Ing-wen iš Demokratinės pažangos partijos, ir Taivano santykiai su Kinija vėl pašlijo.
Situacija dar labiau paaštrėjo 2018 metais, kai Pekinas padiino spaudimą tarptautinėms bendrovėms grasindamas uždrausti joms užsiimti verslu Kinijoje, jei įmonės savo tinklalapiuose nenurodys Taivano kaip Kinijos dalies.
2020 metais Tsai Ing-wen, gavusi rekordinius 8,2 milijono balsų, buvo perrinkta antrajai kadencijai.
Daugelis tai laikė įrodymu, kad taivaniečiai galutinai atsisakė idėjos susijungti su Kinijos Liaudies Respublika.
Tuo metu Honkonge jau įsibėgėjo protestai prieš Kinijos įtakos augimą, o Taivanas visa tai atidžiai stebėjo.
Vėliau tais pačiais metais Kinija Honkonge įvedė nacionalinio saugumo įstatymą, tapusį dar vienu žingsniu slopinant Honkongo laisves.
Kiek Taivanui svarbi nepriklausomybė?
Pekinas ir Taibėjus negali susitarti dėl esminio politinio klausimo, o ekonomikoje pastaraisiais dešimtmečiais jų santykiai plėtėsi ir stiprėjo.
Remiantis oficialiais Taivano duomenimis, nuo 1991 iki 2021 m. gegužės pabaigos Taivano investicijos į Kiniją sudarė 193,5 mlrd. dolerių (189,6 mlrd. eurų).
Dalis Taivano gyventojų nerimauja, kad jų ekonomika dabar pernelyg priklausoma nuo Kinijos. Kiti mano, kad glaudesni ekonominiai ryšiai sumažina Kinijos puolimo tikimybę.
2014 metais Kinija ir Taivanas pasirašė dokumentą „Dėl dvišalės prekybos sutarties“. Tai išprovokavo protestuotojų „Saulėgrąžų judėjimo“ atsiradimą.
Jo nariai – studentai ir aktyvistai – laikinai užėmė Taivano parlamentą protestuodami prieš galimą Kinijos įtakos didėjimą.
Dabartinė Taivano valdančioji Demokratinė pažangos partija toliau stoja už salos nepriklausomybę, o Gomindanas kalba apie susivienijimą.
Naujausios apklausos Taivane rodo, kad didelė dalis gyventojų pasisako už de facto suverenitetą. Tačiau panašu, kad dauguma taivaniečių laikosi kažkur per vidurį. 2022 metų birželį atlikta apklausa parodė, kad tik 5,2 proc. salos gyventojų nori kuo greičiau paskelbti nepriklausomybę, o vos 1,3 proc. mano priešingai – kuo sparčiau susijungti su žemynine Kinija.
Ką JAV turi bendra su šia konfrontacija?
Ilgametė Vašingtono politika regione yra strateginio dvilypumo pavyzdys: oficialiai JAV laikosi „vienos Kinijos“ politikos, pripažįsta tik Pekiną, su juo, o ne su Taivanu, palaiko diplomatinius santykius.
Tačiau tuo pat metu amerikiečiai yra Taivano sąjungininkai.
Šių metų gegužę prezidentas Joe Bidenas, paklaustas, ar Jungtinės Valstijos yra pasirengusios ginti Taivaną ginkluotos agresijos atveju, atsakė teigiamai.
Po to Baltieji rūmai nedelsdami paaiškino, kad JAV pozicija Taivano atžvilgiu nepasikeitė, ir darsyk patvirtino savo įsipareigojimą laikytis „vienos Kinijos“ politikos.
Maždaug tas pat buvo nutikę ir po ankstesnių J.Bideno pareiškimų apie karinį palaikymą Taivanui.
Pekinas nuolat smerkia bet kokią numanomą Vašingtono paramą Taivanui, todėl itin kategoriškai priešinosi N.Pelosi vizitui į salą. Bet Atstovų Rūmų pirmininkė vis tiek tapo aukščiausio rango renkama JAV pareigūne, aplankiusia šią salą per pastaruosius 25 metus. Ji sakė, jog ši kelionė aiškiai pasiuntė žinią, kad Vašingtonas neapleis savo sąjungininko.
Dėl šio apsilankymo Kinija tiesiog pašėlo.
Nedelsiant buvo pradėtos didžiulio masto karinės pratybos aplink Taivaną vandenyse, kuriuos kerta vieni judriausių pasaulyje laivybos kelių.
Taivano kariškiai pareiškė: „Šie Kinijos manevrai – ar tai būtų balistinių raketų paleidimas, ar sąmoningas sąsiaurio vidurio linijos kirtimas – yra itin provokuojantis aktas.
Nacionalinės gynybos ministerija pabrėžia, kad laikysis principo ruoštis karui, tačiau jo nesiekti, nuostatos neeskaluoti konflikto ir nekelti ginčų.“
Išilgai sąsiaurio, skiriančio Taivaną ir žemyninę Kinijos dalį, einanti vidurio linija nėra oficiali, bet abi pusės jos dažniausiai laikosi.
Šios linijos kirtimas yra opus, nes Taivano sąsiauris siauriausioje vietoje tėra 130 km pločio, tad įsibrovimai didina karinių incidentų riziką.
Parengta pagal AFP, BBC inf.
