Tačiau kol dauguma jaunų ukrainiečių nerimavo dėl savo tėvų saugumo, 27 metų Artūras savo tėvui Olegui, Maskvą remiančių separatistų pajėgų pulkininkui Rytų Ukrainoje, nusiuntė kitokią žinutę.
„Jūs asilai“, – rašoma tekste tėvui.
„Neimk ginklo į rankas. Kijevas tuoj pat kris“, – po kurio laiko atrašė Olegas.
Artūras nepaklausė tėvo patarimo ir greitai užsirašė savanoriu, dalyvavo sėkmingoje Ukrainos sostinės gynyboje, kuri baigėsi Rusijos pajėgoms balandžio mėnesį pasitraukus iš regiono.
Netrukus jis įstojo į reguliariąją Ukrainos kariuomenę ir pastaruoju metu dalyvavo jos kontrpuolime Ukrainos šiaurėje ir rytuose.
„Instagram“ paskelbtose nuotraukuose Artūras matomas įvažiuojantis į Iziumą ir Lymaną – du strategiškai svarbius miestus, kuriuos Ukraina išlaisvino per pastarąjį mėnesį.
Visą šį laiką jis palaikė ryšį su savo tėvu Rusijos okupuotame Donecke SMS žinutėmis, kuriomis pasidalijo su dienraščiu „The Guardian“.
„Mes tiesiogine prasme esame priešingose fronto linijos pusėse. Bet tik vienas iš mūsų kovoja už teisingumą“, – pasakojo Arturas.
Šiuo metu karys yra Zakarpatijos srityje, labiausiai į vakarus nutolusiame Ukrainos regione, kur jis sveiksta po kelis mėnesius trukusių žiaurių kovų.
Rusijos invazija į Ukrainą išskyrė tūkstančius šeimų. Dėl sudėtingos abiejų šalių praeities daugelis ukrainiečių turi giminaičių kitoje sienos pusėje. Netrukus po invazijos pradžios pasirodė pranešimų, kad kai kurių ukrainiečių giminaičiai rusai atsisako patikėti, jog Vladimiro Putino kariuomenė bombarduoja civilius šalies miestuose.
Tačiau tik kelios istorijos taip dramatiškai atspindi šeimų susiskaldymą, kaip Artūro – pirmasis žinomas pasakojimas apie ukrainiečių karį, kurio tėvas kariauja Rusijos pajėgų sudėtyje.
Arturas gimė kariškio šeimoje Boryspilio mieste netoli Kijevo. Jo tėvas Olegas kilęs iš Rytų Ukrainos Donecko srities ir iki 2011 m. dešimtmetį tarnavo Ukrainos kariuomenėje.
Kaip pasakojo sūnus, tais metais išsiskyręs su Artūro motina, Olegas išvyko į Rusiją ieškoti darbo.
Sunkiai besiverčiantis Olegas prisijungė prie Donecko prorusiškų separatistų pajėgų 2016 m., praėjus dvejiems metams po to, kai Maskva aneksavo Krymą, o V. Putinas pasiuntė savo pajėgas paremti separatistų Rytų Ukrainoje.
„Buvau šokiruotas, kai jis man pasakė, kad prisijungė prie Donecko milicijos, – prisiminė Arturas. – Man, kaip ir daugeliui ukrainiečių, šis karas prasidėjo 2014 m., o tai reiškė, kad jis prisijungė prie priešo.“
Arturas sakė matęs, kaip jo tėvas palaipsniui užėmė prorusišką poziciją konflikte dar prieš jam prisijungiant prie separatistų.
„Rusijos propaganda jį užvaldė. Maniau, kad jis jai nepasiduos, kad bus protingesnis. Bet aš klydau“, – apgailestavo sūnus.
Vis dėlto jiedu palaikė ryšį, kai Arturas, baigęs inžinerijos studijas, siekė savo ilgametės svajonės kino pramonėje Kijeve.
Vis dėlto, didėjant įtampai tarp Rusijos ir Ukrainos prieš 2022 m. vasario mėn. invaziją, didėjo ir atstumas tarp tėvo ir sūnaus.
Kovo pradžioje, kai didžioji dalis Rusijos kariuomenės buvo atstumta iš Kijevo, Arturas nusiuntė tėvui trumpą vaizdo žinutę, kurioje tyčiojosi iš jo dėl ankstesnio perspėjimo apie sostinės žlugimą.
„Vaikštau, bet nematau nė vieno ruso. Atrodo, kad jie dingo. Ar gali patarti kur žiūrėti, nes nesuprantu, kur jie yra?“ – sakė jis vaizdo įraše.
Olegas atsakė, kad Rusijos padėtis netrukus pasikeis, ir dar kartą paragino sūnų mesti ginklus.
„Tuo metu aš jau mačiau, kad jo viltys dėl Rusijos pergalės mažėja. Jis ėmė vis labiau nusiminti, nes Ukraina vis labiau įsitvirtino“, – teigė ukrainietis.
Jie vėl kalbėjosi po to, kai pasirodė įrodymų apie Rusijos vykdomas civilių gyventojų žudynes Ukrainos Bučos mieste. Olegas tikino, kad pranešimai buvo „suklastoti“, ir pakartojo Rusijos televizijos teiginius, kad žuvusių civilių gyventojų vaizdai Bučoje buvo surežisuoti ir kad civilius gyventojus nužudė patys ukrainiečiai.
„Aš jam pasakiau, kad pats buvau Bučoje, kad viską mačiau savo akimis, – sakė Artūras. – Bet supratau, kad jis yra beviltiškas. Nustojau bandyti jį kuo nors įtikinti. Tai veltui eikvojama energija.“
Vienas iš paskutinių kartų, kai jiedu bendravo, buvo tada, kai Artūro dalinys padėjo išvaduoti Iziumą, prasidėjus žaibiškam Ukrainos kontrpuolimui šalies šiaurės rytuose.
„Džiaukitės, kol galite, – parašė tėvas.
„Jūs esate kaip blogiukai siaubo filmuose. Kai blogis nugalimas, jis visada žada sugrįžti“, – šmaikštavo sūnus.
Kai žurnalistas paklausė Artūro, ką jis darytų, jei mūšio lauke susidurtų su tėvu, stojo tyla.
„Nemanau, kad galėčiau jį nušauti arba kad jis galėtų nušauti mane. Kas galėtų nužudyti savo tėvą?“ – sakė jis ir pridūrė, kad kol kas ši niūri perspektyva vargu ar išsipildys, nes jo tėvas dislokuotas karinėje bazėje Donecke.
Vienoje iš paskutinių žinučių Artūrui tėvas rašė: „Tu vis dar esi mano sūnus. Noriu tau geriausio. Kad būtum laimingas ir sveikas.“
„Manau, kad už visa tai jis turėtų būti nubaustas teisme, – sakė Arturas. – Norėčiau, kad jis taptų mūsų pergalės liudininku, o jo pasaulis sugriūtų“.
Nepaisant visko, Arturas sakė, kad labai stengėsi neleisti pykčiui ir neapykantai jo užvaldyti.
„Mano tėvas išdavė mūsų šeimą ir išdavė mūsų šalį. Tačiau aš kovoju iš meilės savo šaliai. Akla neapykanta suvalgytų mane gyvą, ir aš tiesiog sudegčiau, kol šis karas dar nesibaigė“, – sakė jis ir pridūrė, kad po karo norėtų grįžti prie filmų kūrimo ir padėti kariams, patiriantiems potrauminio streso sindromus.
Ukrainietis sakė, kad nusprendė pasidalyti savo istorija, nes suprato, kad daug ukrainiečių kovoja su panašiomis šeimyninėmis problemomis: „Norėjau perduoti žinią, kad nesi atsakingas už savo šeimos pasirinkimus. Tai nereiškia, kad esi mažesnis patriotas, jei tavo tėvas yra nusikaltėlis“.
Artūras sakė, kad jo dalinys žinojo apie jo šeimos istoriją, bet niekada neabejojo jo lojalumu: „Jie žino, kad esu 100 proc. atsidavęs Ukrainai.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.