Kamalas būrelyje migrantų stovėjo prie parduotuvės po dar vienos varginančios darbo dienos rugpjūtį, kai jis ir kiti vyrai buvo sulaikyti. 24-erių nepalietis be jokio paaiškinimo savaitę praleido Kataro kalėjime, kurio tikslios vietos ar pavadinimo jis nežino.
„Kai mane sulaikė, negalėjau ištarti nė vieno žodžio, nes buvau labai išsigandęs“, – CNN pasakojo Kamalas, kalbėdamas iš savo namų pietų Nepale, kur įsidarbino viename ūkyje, kai prieš tris mėnesius buvo deportuotas iš Kataro.
Kamalas yra vienas iš daugybės migrantų darbuotojų, norinčių papasakoti pasauliui apie savo patirtį Katare. Čia vyksta vienas didžiausių ir pelningiausių sporto renginių – planetos futbolo čempionatas, kuris paprastai suvienija pasaulį, milijonams žmonių stebint įspūdingus įvarčius ir kruopščiai suplanuotas iškilmes.
Tai istorinis įvykis, kadangi pirmenybės pirmą kartą vyksta Artimuosiuose Rytuose. Tačiau turnyras taip pat kelia nemažai pasipiktinimo. Besiruošiant čempionatui kilo rimtų klausimų, susijusių su žmogaus teisėmis (nuo migrantų darbuotojų žūčių iki gyvenimo sąlygų, kurias jie turėjo kęsti Katare), taip pat dėl LGBTQ bendruomenės ir moterų teisių.
Pasak Kamalo, buvę darbdaviai vis dar nėra išmokėję jam priklausančios 7000 Kataro rialų (maždaug 1900 eurų) premijos ir tokio pat dydžio draudimo išmokos, kurią jis turėtų gauti, nes darbe susižalojo du pirštus.
„Man nebuvo paaiškinta, kodėl esu sulaikomas. Žmonės tiesiog ten stovėjo, kiti ėjo su pirkiniais, dar kiti sėdėjo ir rūkė“, – kalbėjo Kamalas pridurdamas, kad Kataro pareigūnams negalėjo užduoti šių klausimų pats, nes nemoka arabų kalbos.
Kamera jis turėjo dalintis su dar 24 migrantais darbuotojais iš Nepalo. Buvo duota antklodė ir pagalvė, tačiau ant žemės gulėjęs čiužinys, kur jis turėjo miegoti, buvo privisęs blakių.
Kalėjime vyras matė žmonių iš Šri Lankos, Indijos, Pakistano, Sudano, Nepalo, Filipinų, Afrikos. Kiekvienoje kameroje tilpo 24–25 areštuotieji.
„Kai jie įsodino mane į lėktuvą, pradėjau galvoti: „Kodėl jie staiga siunčia darbininkus atgal? Ir ne vieną, du ar dešimt žmonių: viename lėktuve buvo keli šimtai darbuotojų, – sakė Kamalas. – Kai kurie buvome su darbo uniformomis – net neleido susirinkti savo daiktų, tiesiog išsiuntė su tais rūbais, kuriuos vilkėjome.“
Nesuprato, už ką nubaudė
Kamalas mano, kad jis buvo sulaikytas dėl to, jog turėjo antrą darbą. Tai draudžia Kataro Darbo įstatymas, pagal kurį institucijos turi teisę atimti darbuotojo leidimą. Vyras kasdien papildomai dirbdavo 2–4 valandas, kad galėtų padidinti pajamas, kurios, jo teigimu, nebuvo pakankamos už 6–8 valandų darbo dieną.
Katare numatytas 90 dienų lengvatinis laikotarpis, per kurį darbuotojas gali likti šalyje net ir neturėdamas nuolatinių pajamų. Bet jeigu darbo leidimas nėra atnaujinamas, gresia areštas ir deportacija dėl neteisėto buvimo valstybėje.
Kamalui arešto metu įteikti dokumentai, kuriuose greičiausiai nurodyta ir sulaikymo priežastis. Tačiau kadangi jie buvo arabų kalba, o vertėjo paslaugos nesuteiktos, vyras nežino, kas juose buvo parašyta.
Kataro valdžios atstovas CNN teigė: „Bet kokie pareiškimai, kad darbuotojai įkalinami arba deportuojami be priežasties, yra melagingi. Veiksmų yra imamasi tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, jeigu asmuo smurtauja.“
Atstovas pridūrė, kad 97 proc. visų kriterijus atitinkančių darbuotojų buvo įtraukti į 2018 m. sukurtą Kataro darbo užmokesčio apsaugos sistemą: „Ji užtikrina, kad darbuotojas laiku gautų visą savo atlyginimą“.
Namo niekada negrįžo
Bet Kamalui viskas baigėsi ne taip blogai kaip daugybei jo likimo brolių.
Pasaulio čempionatas brangiai atsiėjo darbininkams, palikusiems savo šeimas, tikintis gauti finansinės naudos iš vienos turtingiausių pasaulio šalių pagal vienam gyventojui tenkantį turtą. Tačiau kai kurie jų taip ir nebegrįžo.
„The Guardian“ pernai pranešė, kad nuo 2010 m., kai Kataras sužinojo, jog rengs 2022-ųjų pasaulio čempionatą, šalyje žuvo 6500 migrantų iš pietų Azijos. Dauguma jų dirbo mažai apmokamus ir pavojingus darbus alinančiame karštyje.
Už Kataro pasiruošimą turnyrui atsakingas Hassanas Al Thawadi sakė, kad „The Guardian“ paskelbtas žuvusiųjų skaičius tebuvo sensacinga antraštė, kuri yra ne tik klaidinanti, bet ir stokojanti konteksto.
Jo teigimu, užfiksuotos trys su darbu susijusios mirtys stadionuose ir 37 su darbu nesusijusios mirtys.
„Skaičius 6500 buvo gautas susumavus visas darbuotojų iš užsienio mirtis per dešimties metų laikotarpį ir priskiriant jį pasaulio čempionatui, – aiškino H.Al Thawadi. – Tai netiesa, o statistikoje taip pat nėra atsižvelgiama į visas kitas mirties priežastis, įskaitant ir ligas, senatvę bei eismo įvykius. Ataskaitoje taip pat nepaminima, kad vos 20 proc. darbuotojų iš užsienio Katare dirba statybose.“
Pasirodė pranešimų, kad Kataras planetos pirmenybėms išleido 213 mlrd. eurų, o tai reiškia, kad šių metų turnyras yra brangiausias per visą jo istoriją. Tiesa, tikėtina, kad į šią sumą yra įtrauktos ir išlaidos infrastruktūrai, kurios nėra tiesiogiai susijusios su arenų statyba.
Dykumoje iškilo aštuoni nauji stadionai, praplėstas Dohos oro uostas, pastatyti nauji viešbučiai, geležinkeliai ir greitkeliai. Visa tai buvo pastatyta darbininkų iš užsienio, kurie, remiantis „Amnesty International“, sudaro maždaug 90 proc. visos darbo jėgos šioje beveik 3 mln. gyventojų turinčioje valstybėje.
Žmogaus teisių organizacijos pastebėjo, kad nuo 2010 m. migrantai Katare susiduria su vėluojančiais arba neišmokėtais atlyginimais, priverstiniu darbu, ilgomis valandomis nepakenčiamame karštyje, bauginančiais darbdaviais ir negebėjimu palikti savo darbo dėl šalyje veikiančios sistemos.
Tačiau Katas teigia, kad buvo užtikrintas visuose projektuose dirbančių darbininkų sveikata, sauga ir orumas: „Dėl mūsų pastangų smarkiai pagerėjo apgyvendinimo standartai, sveikatos ir saugos reguliavimas, skundų pateikimo mechanizmai, sveikatos priežiūros paslaugų tiekimas, nelegalaus įdarbinimo mokesčių kompensavimas darbuotojams“.
FIFA prezidentas Gianni Infantino pernai irgi kalbėjo apie pažangą darbo santykiuose: „Matau Katare įvykusią didžiulę evoliuciją, kurią pripažino viso pasaulio profesinės sąjungos, tarptautinės organizacijos“.
Buvo sunku kvėpuoti
Pasaulio futbolo čempionatas vyksta ne įprastu laiku birželį-liepą, o lapkritį, kai Katare žiema. Toks sprendimas priimtas dėl nepakeliamo karščio vasaros mėnesiais (čia oro temperatūra birželį gali siekti apie 43 laipsnius). Žaisti tokiomis sąlygomis gali būti pavojinga sportininkų sveikatai.
27-erių Haris, kaip ir daugybė kitų jo tėvynainių, iš Nepalo į Katarą atvyko dėl savo šeimos: jis yra vienas iš penkių vaikų, kuriuos augina tik jų tėvas. Šeimai desperatiškai reikėjo pinigų, daugiausia maistui. Nuo 2013 m. Nepalo vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas yra vos daugiau nei 71 euras per mėnesį. Vyras pasakojo, kad jo mėnesinė alga Katare buvo 700 rialų (apie186 eurus).
Haris į Katarą atsikėlė 2014-aisiais, kur per ketverius metus pakeitė keturis darbovietes. Jis dirbo prekybos centre, viešbutyje, oro uoste. Tačiau, kaip teigia nepalietis, sunkiausia buvo statybose nepakeliamame karštyje.
„Vadovas buvo labai reiklus, grasindavo sumažinti atlyginimą ir užmokestį už viršvalandžius. Turėjau ant pečių nešioti plyteles pastoliais į 6–7 aukštą, – pasakojo vyras. – Taip pat tiesdavome vamzdžius 5–7 metrų gylio duobėse, dar turėjome betonuoti. Dėl karščio buvo sunku kvėpuoti. Atsigerti vandens tekdavo lipti kopėčiomis į viršų. Mačiau, kaip alpdavo kiti darbininkai. Vieną išvežė pas medikus, nežinau, kas jam nutiko.“
Tuo metu, kai Haris triūsė Katare, įstatymai draudė liepos 15 – rugpjūčio 31 d. dirbti lauke nuo 11 val. 30 min. iki 15 val. Pasak vyro, šių taisyklių laikėsi viena jį įdarbinusi kompanija: „Kai kur išvis nebuvo geriamo vandens, kitose vietose neatveždavo jo laiku. Dar kitur eidavome prašyti atsigerti į šalia esančius namus.“
Kai kurios nevyriausybinės organizacijos įsitikinusios, kad ilgos darbo valandos ekstremaliame karštyje Katare lėmė ne vieną mirtį ir kėlė riziką darbininkų gyvybėms.
2019 m. moksliniame žurnale „Cardiology Journal“ paskelbtas tyrimas, kuriame nagrinėjamas ryšys tarp daugiau nei 1300 nepaliečių mirčių 2009–2017 m. ir karščio poveikio žmogaus organizmui. Išvadose teigiama, kad aptikta tamprus ryšys tarp karščio ir jaunų darbininkų mirčių nuo širdies ir kraujagyslių problemų vasaros mėnesiais.
Kataro vyriausybės atstovas CNN teigė, kad migrantų mirtingumas nuosekliai mažėja, įskaitant ir dėl karščio sukeltų sutrikimų: „Daugiausia dėl mūsų visapusiškų karščio stresą reguliuojančių teisės aktų. Kataras niekada neslėpė, kad laukia dar daug darbų, ypač reikalaujant atsakomybės iš nesąžiningų darbdavių. Sisteminės reformos neįvyksta pernakt, o norint pakeisti kiekvienos įmonės elgesį, reikia nemažai laiko – tą patį galima pasakyti apie visas pasaulio valstybes.“
Karštis žudo patylomis
Niujorko universiteto miestų planavimo ir viešųjų paslaugų profesorė Natasha Iskander teigė, kad kaitra žudo sudėtingais ir ne iki galo suprantamais būdais: „Mirtinas karščio smūgis gali būti panašus į širdies arba kitokį priepuolį. Kartais karštis numarina sustiprindamas įprastai valdomas ir dažnai nepastebimas sveikatos problemas, tokias kaip cukrinis diabetas ar padidėjęs kraujospūdis, ir paversdamas jas staigiomis žudikėmis.
Dėl to susmukusių migrantų statybininkų mirties liudijimuose Kataras sugeba paneigti ryšį tarp karščio ir jų žūties. Vietoj to teigiama, jog mirtį sukėlė natūralios priežastys, nepaisant, kad labiau tikėtinas sukėlėjas yra darbas per karščius.“
Mokslininkės teigimu, dar sunkiau nustatyti tikslų karščio paveiktų darbininkų skaičių, nes daugybė sutrikimų metų metus gali būti nepastebimi.
„Ir tik grįžę namo šie jauni vyrai pamato, kad nebefunkcionuoja inkstai, jie kenčia nuo širdies problemų, kai širdis susilpnėja iki sekinančio lygio, – pasakojo N.Iskander. – Fiziškai intensyvus darbas Kataro statybvietėse, priverstiniai viršvalandžiai, prastos sąlygos, patyčios – visa tai lemia, kokį karščio poveikį patirs darbininkai.
Negana to, karščio daromą žalą dar labiau sustiprina sąlygos už statybvietės ribų, pavyzdžiui, prasta miego kokybė, nepakankama mityba arba nepakankamai atvėsintos patalpos, kurios leistų kūnui atsigauti po karštyje praleistos dienos. Pagal Kataro įstatymus darbininkai gali gyventi tik pramoninėse zonose, kur patalpos dažnai būna siaubingos.“
Remiantis „Amnesty International“, Kataro institucijos per pastarąjį dešimtmetį neištyrė tūkstančių darbininkų iš užsienio mirčių. Kadangi jos nėra registruojamos kaip susijusios su darbu, mirusiųjų šeimos negali gauti kompensacijos.
Nepalo sostinėje Katmandu įsikūręs žmogaus teisių advokatas Barunas Ghimire‘as daugiausia dėmesio skiria užsienyje dirbančių nepaliečių išnaudojimui.
Teisininkas tikino, kad į jį besikreipusios šeimos vis dar negavo pakankamai informacijos apie artimųjų mirtį: „Šeimos išsiunčia sveiką, jauną žmogų dirbti, o paskui gauna žinią, kad jų artimasis mirė miegodamas. Pasaulio čempionatas Katare yra migrantų darbininkų krauju suteptas turnyras.“
Pernai Kataras priėmė naujus darbą lauke reglamentuojančius teisės aktus, kurie pakeitė 2007 m. priimtą įstatymą. Dabar reikalavimai griežtesni: prailgintas laikas, kuriuo vasarą draudžiama dirbti lauke, nustatyta temperatūros riba, kai veikla stabdoma.
„Pripažįstame, kad karščio stresas vasaros mėnesiais tampa rimta problema, – teigė Kataro vyriausybės pareigūnas. – 2021 m. įvedėme reikalavimą kompanijoms kasmet tikrinti savo darbuotojų sveikatą bei atlikti privalomus rizikos vertinimus, siekiant sumažinti karščio keliamą pavojų.
Tikimasi, kad įmonės, jei tik tai bus įmanoma, pritaikys lanksčias ir savarankiškai kontroliuojamas darbo valandas, reguliuos pamainų rotaciją, įves reguliarias pertraukas, darbo vietose nemokamai tieks šaltą vandenį, užtikrins, kad darbuotojai dirbtų šešėlyje, ir laikysis visų kitų Darbo ministerijos nustatytų darbo karštyje gairių. 2022 m. liepą–rugsėjį 382 statybvietės buvo priverstos užsidaryti dėl taisyklių nesilaikymo.“
Bet N.Iskander teigia, kad toks fiziškai intensyvus darbas kaip statybininkų Katare – nesvarbu, kiek ilgai – kenkia organizmui: „Šie teisės aktai remiasi prielaida, kad darbuotojai gali savarankiškai reguliuoti savo darbo tempą ir ilsėtis pagal poreikį, kai tik patiria karščio stresą. Tačiau kiekvienas, praleidęs bent kiek laiko Kataro darbo aikštelėse, žino, kad darbuotojai neturi jokios galimybės asmeniškai reguliuoti savo tempo.“
Didžiąją savo laiko, praleisto Katare, dalį Haris jautėsi prislėgtas. Tuos šešis mėnesius, kai dirbo oro uosto sodų prižiūrėtoju, vyras stebėdavo kylančius lėktuvus ir klausė savęs, kodėl jis yra šioje šalyje.
Tačiau Haris buvo sumokėjęs 90 tūkst. Nepalo rupijų (apie 660 eurų) vienai įdarbinimo įmonei, kuri padėjo atsidurti Katare. Jam taip pat buvo pasakyta, kad norint anksčiau laiko nutraukti su kompanija sudarytą kontraktą reiktų susimokėti nuo 2000 iki 3000 Kataro rialų (530–800 eurų).
Nepaliečio neguodė ir darbo užmokestis, kuris, pasak Hario, nebuvo pakankamas pragyventi ir kartu pasitaupyti savo šeimai.
„Amnesty International“ duomenimis, dauguma migrantų sumoka milžiniškas sumas nesąžiningiems įdarbinimo agentams savo gimtojoje šalyje. Dėl to jau atvykę į Katarą jie nedrįsta palikti darbo.
Dabar šis dviejų vaikų tėvas Nepalo laukuose vairuoja traktorių, tačiau tikisi vieną dieną vėl dirbti užsienyje. Dabar jis norėtų vykti į Malaiziją: „Nenoriu, kad mano vaikai patirtų tai, ką patyriau aš. Noriu pasistatyti namą, nusipirkti žemės. Štai apie ką galvoju. Bet pažiūrėsime, ką man yra suplanavęs Dievas“.
Svajonės niekada neišsipildė
Sunitas į Nepalą parvyko rugpjūtį, Katare išdirbęs vos aštuonis mėnesius. Jis tikėjosi ten būti dvejus metus, tačiau žlugus jį įdarbinusiai statybų bendrovei, vyras ir daugelis kitų turėjo grįžti namo negavęs pinigų, kuriuos įmonė skolinga.
Gimtinėje Sunitui nesiseka susirasti darbo, jam sunku išmaitinti du vaikus ir sumokėti už jų mokslą.
Jis svajojo stebėti pasaulio čempionato rungtynes nuo viešbučio, kurį statė, stogo. Vienas iš stadionų buvo vos už 10 minučių pėsčiomis: „Nuo stogo galėjai matyti, kas vyksta stadione.. Bet turėjome grįžti namo ir mūsų svajonės niekada neišsipildė“.
Viešbučio statybvietėje Sunitui tekdavo kopti 10–12 aukštų, ant pečių nešant gipso mišinio ir cemento maišus, sveriančius nuo 30 iki 50 kg.
„Liftas retai veikdavo. Kai kurie žmonės neišlaikydavo šių maišų ir numesdavo pusiaukelėje. Jei nebaigdavome darbo, mums buvo grasinama, kad už tą dieną gausime mažesnį atlyginimą, – liudijo vyras. – Vadovai pyko, kad darome vandens pertraukas vos pradėję dirbti ir gąsdindavo dėl to nemokėsią pinigų.“ Mes atsakydavome: „Nemokėkit. Mes esam žmonės, mums reikia vandens.“
Buvo labai karšta: kartais užlipti į viršų prireikdavo pusantros ar dviejų valandų. Pavargdavau. Eidamas sustodavau. Tada vėl pradėdavau iš lėto eiti. Prižiūrėtojai rėkdavo. Bet ką mes galėjome padaryti?“
Sunitas prieš išvykdamas į Katarą savo agentui iš Nepalo sumokėjo 240 tūkst. Nepalo rupijų (apie 1770 eurų). Vyras teigė, kad pateikė skundą policijai dėl šio žmogaus veiklos, nes jis neįvykdė savo dvejų metų sutarties.
Nepalietis visą mėnesį gyveno Katare neturėdamas darbo ir pinigų maistui nusipirkti – kad galėtų pavalgyti, turėjo skolintis. Galiausiai su bendradarbiais paskambino policijai. Pareigūnai atvyko su maistu.
„Po dešimties dienų policininkai grįžo ir pranešė sulaikę bendrovės vadovus, – prisimena Sunitas. – Jie mums pasakė, kad kompanija žlugo, todėl valdžia išsiųs visus darbininkus namo. Man labai liūdna, tačiau yra kaip yra. Nieko nepakeisi“.
Nesulaukia kompensacijų
Kataras – mažiausias pasaulio futbolo čempionato šeimininkas per visą turnyro istoriją – tikisi per mėnesį truksiantį turnyrą priimti daugiau nei 1,5 mln. sirgalių. Yra nerimo, kaip pavyks apgyvendinti tokį milžinišką turistų skaičių.
Ši Persijos įlankos valstybė atsidūrė dėmesio centre dar prieš dešimtmetį, kai buvo priimtas prieštaringai vertinamas sprendimas čia surengti planetos pirmenybes. Kataras griežtai neigė kaltinimus kyšininkavimu, kurie lydėjo žinią apie šį FIFA sprendimą.
Toks dėmesys paskatino reformas ir išklibino sistemą, kuri įmonėms bei privatiems darbdaviams suteikė galimybę kontroliuoti darbuotojų iš užsienio užimtumą ir jų imigracijos statusą.
Dabar migrantai gali laisvai keisti darbą be jų darbdavio leidimo. Tačiau „Amnesty International“ tyrėja Ella Knight priduria: „Kitas šios sistemos aspektas – baudžiamoji atsakomybė dėl slapstymosi – vis dar egzistuoja. Tai kartu su kitomis priemonėmis, kurios prieinamos darbdaviams, reiškia, kad iš esmės vis dar išlieka didelis galios disbalansas tarp darbuotojų ir darbdavių.“
Dar viena problema – neišmokami atlyginimai, nes darbo užmokesčio apsaugos sistemoje vis dar trūksta vykdymą užtikrinančių mechanizmų. Svarbu ir tai, kad darbdaviai toliau gali vienu mygtuko paspaudimu atšaukti darbo leidimą , sukeliant riziką, kad žmogus bus sulaikytas ir deportuotas.
Kataro valdžios atstovas CNN sakė: „Svarbu prisiminti, jog sisteminės reformos neįvyksta pernakt, o norint pakeisti kiekvienos įmonės elgesį, reikia nemažai laiko. Per pastarąjį dešimtmetį Kataras padarė daugiau nei bet kuri kita regiono valstybė, kad užtikrintų darbuotojų iš užsienio teises. Mes ir toliau artimai dirbsime su tarptautiniais partneriais sustiprindami reformas ir jų vykdymą“.
Žmogaus teisų organizacija „Human Rights Watch“ siekia, kad Kataras ir FIFA išmokėtų mažiausiai 426 mln. eurų – toks prizų fondas skirtas pasaulio čempionato dalyviams – migrantų darbuotojų, kurie susižalojo arba žuvo ruošiantis čempionatui, šeimoms.
Žuvusių darbininkų šeimos, ypač jų vaikai, susiduria su sudėtinga ateitimi. O tie, kurie išgyveno ir grįžo namo, dažnai negavę viso atlyginimo arba patyrę sužalojimus, lieka įkalinti skolose, o tai irgi turi didelių pasekmių jų artimiesiems.
Žmogaus teisų advokatas iš Nepalo B.Ghimire‘as mano, kad kompensacijos nukentėjusiems būtinos, tačiau taip pat svarbu visiems suvokti, kas turėjo įvykti, kad šis pasaulio futbolo čempionatas būtų surengtas.
„Žmonės nerimauja dėl drabužių prekių ženklų ir maisto, kurį jie valgo, bet ne dėl milžiniškų renginių?, – sakė B.Ghimire‘as. – Visi, kurie žiūri rungtynes, turi žinoti, kokia viso to kaina ir kaip buvo elgiamasi su darbininkais. Tai turėtų žinoti ir žaidėjai, ir rėmėjai. Ar situacija būtų tokia pat, jeigu Katare mirtų darbuotojai iš Europos? Jeigu tai būtų darbininkai iš Argentinos, ar Argentinos rinktinė vis vien dalyvautų?
Kadangi tai buvo migrantai iš skurdžių pietų Azijos valstybių, jie nematomi. Nepriimtina, kad pasiruošimas pasaulio čempionatui reikalavo priverstinio darbo ir darbininkų mirčių. Kaip futbolo sirgalius, aš esu labai nuliūdęs. Kaip advokatas, aš esu labai nusivylęs.“
Kataro darbo ministras Ali bin Samikh Al Marri neseniai atmetė bet kokią galimybę įsteigti darbuotojų teisių gynimo fondą. Pasak jo, esamas šalies Darbuotojų paramos ir draudimo fondas efektyviai teikia kompensacijas: vien šiemet išmokėta daugiau nei 340 mln. eurų.
Rezultatas pranoko lūkesčius
FIFA paragino pasaulio čempionate dalyvius sutelkti dėmesį tik į futbolą. Šiuo tikslu pirmenybėse dalyvaujančioms 32 šalims lapkričio 3-iąją buvo išsiųstas laiškas, kurį pasirašė FIFA prezidentas G.Infantino ir FIFA generalinė sekretorė Fatma Samoura. Tiesa, laiško turinys nepaviešintas.
Tapti planetos futbolo čempionato šeimininku 2010 m. kandidatavusio Kataro šūkis buvo „Tikėkitės nuostabaus.“
N.Iskander sakė: „Vienas dalykų, kuris paprastai nutylimas kalbant apie pasaulio čempionatą ir šį milžinišką statybų bumą, yra darbininkų kompetencija bei didvyriškumas. Jų dėka iškilo pastatai, kokių niekas negalėjo įsivaizduoti – net ir juos suprojektavę inžinieriai bei dizaineriai, iki kol statiniai neatsirado.
Darbininkai atliko drąsius veiksmus, naudojo neprilygstamai sudėtingas ir rafinuotas technikas. Ir vis dėlto jų indėlis į šių metų čempionatą retai kada paminimas, dažnai sumenkinamas.
Šie žmonės buvo išnaudojami ir užguiti, bet jie yra meistrai, kūrę šį renginį, ir jie patys nepaprastai didžiuojasi savo darbu.“
Pasaulio čempionatas neabejotinai atkreipė viso pasaulio dėmesį į Katarą. Tik lieka klausimas, ar pasaulis suvoks tikrąją šios milijardinės fiestos kainą.
Parengta pagal CNN
