Neapdainuoti Ukrainos herojai – fronte dirbantys medikai kasdien gelbsti gyvybes: „Priprasti prie to turbūt neįmanoma“

Ukrainos rytuose, netoli Rusijos sienos, vis dar vyksta aršios kovos ir daugėja aukų. Vietiniame traumatologijos centre, kurį kasdien apšaudo okupantai, atsidavusi medikų komanda, iš kurių daugelis karo pradžioje tarnavo savanoriais, kasdien gelbsti gyvybes.

​Pietų Ukrainoje išlaisvintas Chersono miestas, tačiau rytuose, netoli Rusijos sienos, vis dar vyksta kovos ir daugėja aukų. Traumatologijos centre, kurį kasdien apšaudo rusai, atsidavusi medikų komanda, iš kurių daugelis karo pradžioje tarnavo savanoriais, gelbsti gyvybes.<br>AP/Scanpix asociatyvi nuotr.
​Pietų Ukrainoje išlaisvintas Chersono miestas, tačiau rytuose, netoli Rusijos sienos, vis dar vyksta kovos ir daugėja aukų. Traumatologijos centre, kurį kasdien apšaudo rusai, atsidavusi medikų komanda, iš kurių daugelis karo pradžioje tarnavo savanoriais, gelbsti gyvybes.<br>AP/Scanpix asociatyvi nuotr.
​Pietų Ukrainoje išlaisvintas Chersono miestas, tačiau rytuose, netoli Rusijos sienos, vis dar vyksta kovos ir daugėja aukų. Traumatologijos centre, kurį kasdien apšaudo rusai, atsidavusi medikų komanda, iš kurių daugelis karo pradžioje tarnavo savanoriais, gelbsti gyvybes.<br>AP/Scanpix nuotr.
​Pietų Ukrainoje išlaisvintas Chersono miestas, tačiau rytuose, netoli Rusijos sienos, vis dar vyksta kovos ir daugėja aukų. Traumatologijos centre, kurį kasdien apšaudo rusai, atsidavusi medikų komanda, iš kurių daugelis karo pradžioje tarnavo savanoriais, gelbsti gyvybes.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Zuma Press/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Zuma Press/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Chersonas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Chersonas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Ukrainos kariai i<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Ukrainos kariai i<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje, Chersonas.<br>ZumaPress/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje, Chersonas.<br>ZumaPress/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>SIPA/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>SIPA/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Chersonas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Chersonas.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Doneckas.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje. Doneckas.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje, Kijevas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje, Kijevas.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje,<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje,<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Karas Ukrainoje.<br>AP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (22)

Lrytas.lt

Nov 27, 2022, 10:23 PM, atnaujinta Nov 28, 2022, 7:17 AM

Kraujas, geležis, prakaitas ir purvas įsigėrę į Ukrainos karo lauko ligoninės sienas ir grindis. Kad ir kaip kruopščiai Ukrainos kariuomenės medikai šveistų patalpas, čia tvyro metalo kvapas. Jis prilimpa prie gydytojų drabužių, o greitosios pagalbos automobiliuose jis tiesiog užgniaužia kvapą.

„Net kai nuplauni kraują ir apipurški peroksidu, visada jaučiamas šis kvapas. Niekada jo nepamirši“, – sako 21 metų anesteziologo padėjėja Valerija.

Traumatologijos centras įkurtas apleistame pastate, kuriame kartu dirba ir gyvena daugiau nei tuzinas gydytojų ir slaugytojų. Nuolat girdimas artilerijos ugnies ūžesys. Beveik kasdien aplink jų kliniką krenta rusų bombos, o prie jų durų atvežami žuvusieji ir sužeistieji.

Brigada, kurios pilno pavadinimo saugumo sumetimais atskleisti negalima, dėl rusų ugnies jau neteko dviejų medicinos punktų ir penkių medikų.

Prieš karą Valerija dirbo ligoninėje į šiaurę nuo Kijevo. Ji pripratusi prie traumų, tačiau nėra nieko sunkiau, kaip gaivinti mirusį vaiką, – aiškino ji.

Netarusi nė žodžio savo šeimai, ji savanoriškai stojo į karinę tarnybą ir nuo to laiko gelbsti gyvybes pavojingiausiose fronto vietose.

„Turiu patį nuostabiausią darbą pasaulyje. Aš ginu didvyrius, – sako ji. – Jie gina mus, o aš esu čia tam, kad juos ginčiau – ir neleisčiau jiems žūti“.

Būdama anesteziologų komandos narė, ji sako esanti ten, kad palengvintų sužeistųjų skausmą.

Valerija yra smulkutė, su plačia, malonia šypsena. Ant švarko ji dėvi leopardo rašto vilnonį bliuzoną su gobtuvu. Jos miegmaišis numestas vieno kambario kampe. Ant plikų medinių grindų prie jos lovos guli kilimėlis su pieštomis pandomis ir su „Baby Yoda“ lėle šalia. Miegant jai kompaniją palaiko priglaustas kačiukas vardu Marisija.

Nors kiekviena diena nenuspėjama, ji prasideda ta pačia rutina. 9.00 val. per radiją skamba „Paskutinė žinutė“ ir Ukrainos himnas. Komanda nutraukia tai, ką daro, ir atsistoja atminimo akimirkai už žuvusiuosius šiame kare.

Valerija ir komanda kimba į darbą, kai į jų skubios pagalbos skyrių įnešamas sunkiai sužeistas karys. Jis dejuoja iš skausmo ir šaukia: „Mano ranka, mano ranka“.

Tačiau jo sužeidimai kur kas sunkesni. Jis pusiau sąmoningas, bet kritinės būklės.

Su žila barzda jis atrodo perkopęs 50-metį. Jo veidas nusėtas šrapnelių, prarasta dešinė akis. Jam trūksta bent vieno dešinės rankos piršto, o iš pakaušio smarkiai kraujuoja. Pradėjus pjaustyti jo uniformą, atsiveria marmurinio baltumo oda.

Jo vardas Saša, medikai jį kalbina, galbūt aiškindamiesi jo sužeidimus. Jis šaukia, kai randama ir gydoma dar viena žaizda. Pradedamas siūti jo veidas. Vienas iš chirurgų, 39 metų Dima, tvarsto kruviną akiduobę, pirštais braukia gilyn į vyro kaukolę. Kareiviui yra suleidžiama anestetikų, bet net ir tokiu atveju jo kairė ranka pasiekia dešinę ranką ir paeiliui sugriebdama vieną po kito suskaičiuoja likusius keturis rankos pirštus.

Medikai nuėmė jo drabužius ir ant kojų užmovė porą rankomis megztų žalių vilnonių kojinių, kad jam būtų šilta, jas jie dėžėmis gauna iš Ukrainos civilių.

Iš vienos pusės, vilkintis šarvus ir nuo tranšėjų purvo susitepusią uniformą, stovi tvirtas vyras, kuris jį rado. Jis sako, kad kareivis galėjo nukentėti nuo kasetinės bombos ar minosvaidžio ugnies, bet nebuvo tuo tikras.

Vyriausiasis medikas, 39 metų Ruslanas, yra aukštas, plikas, turintis tankią raudoną barzdą. Jis čia tikras autoritetas ir jam beveik nereikia tarti nė žodžio, kai jo medikai stengiasi išgelbėti nukentėjusio gynėjo gyvybę. 

Jo komanda supranta vieni kitus vos iš pusės žvilgsnio. Jų tiesioginis darbas – stabilizuoti nukentėjusįjį ir nugabenti jį į pagrindinę ligoninę, kur jam būtų galima atlikti operaciją.

Kitame šone stovi Olia, vaistininkė, kuri į kariuomenę įstojo prasidėjus karui, ji peržiūri vyro drabužius ir sukrauna į maišus jo asmeninius daiktus.

Ruslanui, kariškiui, šis karas prasidėjo 2014 m., kai Rusija įsiveržė į Krymą ir neteisėtai jį aneksavo. Tačiau jis sako, kad Ukrainos kariuomenė gerai išnaudojo šį laiką, jos elgesys mūšio lauke labai pagerėjo ir dabar atitinka Vakarų standartus.

Tačiau jiems trūksta to, ką Vakarų kariškiai laiko esminiu dalyku – medikų sraigtasparnių. Vietoj to vyras įsodinamas į seną Jungtinės Karalystės greitosios pagalbos automobilį, kurį dalinys nusipirko už 7500 JAV dolerių. Jie sumontavo naują variklį ir pradėjo juo vežti pacientus į artimiausią pagrindinę ligoninę, esančią už 25 km. Pasak Ruslano, sunkiausia yra laiku ten nugabenti sužeistuosius.

Jis ir Olia lydi sužeistą kareivį greitosios pagalbos automobilyje, Olia prilaiko jo galvą, kai automobilis lekia neapšviestais ir duobėtais kaimo keliais, o tolumoje blyksi artilerijos šūviai. Ruslanas laiko vyro ranką ir spaudžia, kad šis atsakytų, stebėdamas jo gyvybines funkcijas.

Romanas sėdi už vairo. Anksčiau dieną greitosios pagalbos vairuotojas medžiojo fazanus pietų stalui – paukščių padaugėjo nuo tada, kai iš vietovės pabėgo žmonės. Jis sako, kad jau nebesuskaičiuoja, kiek kartų važiavo į pagrindinę ligoninę.

„Kiekviena kelionė yra pavojinga, – aiškina jis. – Mes nežinome, iš kur šaudys rusų okupantai. Mūsų darbas toks, kad jį reikia atlikti. Nesvarbu, ar jie šaudo, ar ne.“

Tamsiame kelyje priekyje matyti degantis pastatas – įnirtingos oranžinės liepsnos pliūpsnis yra vienintelė šviesa už kelių kilometrų.

Važiuojama yra lėtai, bet artėjant prie miesto keliai gerėja. Romanas padidina greitį, greitosios pagalbos automobilio mėlyna šviesa praskrieja pro patikros postus. Praėjus kiek daugiau nei valandai po to, kai sužeistas karys buvo atvežtas į lauko kliniką, jis pristatomas į pagrindinę ligoninę. Jis išgyvena.

Grįžtant į bazę, daroma pertrauka, laikas įvertinti situaciją. Keičiama įranga, valomas kraujas. Ruslanas rūko, o Valerija nusiplauna kraują nuo rankos ir pasitraukia į savo kampą žiūrėti animacinių filmukų per nešiojamąjį kompiuterį. Romanas išvalo savo greitosios pagalbos automobilį.

Komanda dažnai vadina save mašina, grandinės grandimis arba, kaip sako Ruslanas, „besisukančiu mechanizmu“. Tačiau jų darbas nėra vien mechaninis – gydant pacientus taip pat jaučiama užuojauta ir švelnumas.

Toje pačioje fronto linijoje, bet priešingoje pusėje, atvyko tūkstančiai mobilizuotų rusų. Menkai apmokyti, jie metami į ukrainiečių pozicijas ir patiria didelių nuostolių. Yra pranešimų, kad rusams trūksta net elementarių priemonių, pavyzdžiui, turniketų, skirtų sužeistiems kariams gydyti.

Nei Maskva, nei Kijevas neatskleidė tikslių aukų skaičiaus, tačiau JAV kariškiai, remdamiesi palydovine medžiaga ir kitais šaltiniais, apskaičiavo, kad nuo Rusijos įsiveržimo abiejose pusėse skaičiuojama daugiau kaip 100 000 žuvusiųjų ir sužeistųjų.

Karas – tai ne tik šarvai ir artilerija, bet ir moralės palaikymas bei karių motyvavimas. Ukraina mano, kad šioje srityje ji turi pranašumą.

Atvykus rusų mobilizuotiesiems, pasikeitė ir gydytojai bei slaugytojos, kurie dabar gydo daugiau šautinių žaizdų, atsiradusių artimoje kovoje.

Olia, buvusi civilė vaistininkė, yra tyliausia iš visos grupės. Didelių asmenybių būryje ji – labiausiai savarankiška, liekna moteris, įprastai apsivilkusi pūkinę striukę, užsidėjusi skrybėlę ir didelius akinius.

„Su kiekvienu pacientu elgiuosi šiltai ir bent dalelę to galiu perduoti jam, – atsako ji. – Mažą dalelę savo šilumos, savo sielos, kad jis taip nesijaudintų. Kad šiek tiek palengvintų jo būklę.“

Dažniausiai rytais ji bėgioja purvinais keliais, kai pro ją pravažiuoja tankai ir šarvuočiai pakeliui į fronto liniją. Ji sako, kad ši mankšta jai yra pabėgimas.

„Visada galvoju apie taikius laikus. Žinau, kad šis karas netrukus baigsis ir mes visi grįšime į savo gyvenimus, šeimas, darbus. Nenoriu sutelkti dėmesio į karą“, – pasakoja ji.

Komanda visą karą buvo kartu. Matyti juos prie stalo sėdinčius kartu tai tarsi stebėti šeimą, tačiau prieš prasidedant kovoms niekas vienas kito nepažinojo.

Jie išgyveno daugybę žiaurumų, kartu tarnaudami Bučoje, Irpinėje, Bachmute ir dabar čia. Olia ir Valerija prisimena, kaip pirmosiomis chaotiškomis karo dienomis per miškus ir laukus nešė žuvusius ar sužeistus karius gydyti ar laidoti.

„Priprasti prie to turbūt neįmanoma, – sako Olia. – Labai sunku matyti sužeistus kovotojus, sunkiai sužeistus, jų buvo daug tokiose vietose kaip Buča ir Irpinė – sugriauti miestai bei miesteliai. To neįmanoma apibūdinti žodžiais.“

Komanda susirenka vakarienės, kad paminėtų kito skyriaus chirurgo Jurijaus grįžimą iš atostogų. Prie stalo ir ant jo beveik nėra vietos. Valgomas svieste su citrina keptas fazanas, keptos kepenėlės ir bulvių košė. Desertui – moliūgų pyragas.

Jurijus – 42 metų, pražilusių plaukų vyras. Vasarą jis laisvalaikį leisdavo laukuose su metalo detektoriumi „medžiodamas lobius“ – jo laimikis buvo keletas senų monetų ir sidabrinis žiedas.

Vienas iš svarbiausių šio karo aspektų buvo Ukrainos pasiryžimas kovoti. Jurijus, kitaip nei Ruslanas, nėra karys. Tai pirmasis jo karas, tačiau jis, kaip ir daugelis kitų karių, mano, kad tai, jog jis paliko civilinį gyvenimą, kad kovotų už savo šalį ir apsaugotų savo šeimą, yra visiškai natūralu.

„Kažkas turi kovoti, kažkas turi gyventi, – sako jis man. – Nes jei viskas taps totaliniu karu, mes tapsime, jei galima taip pasakyti, nejautrūs, užkietėję, bejausmiai.“

Jis pasakoja, kaip grįžta namo aplankyti savo 12 ir 14 metų berniukų.

„Tos dienos buvo tokios trumpos“, – atsidūsta jis.

Jis sako, kad karas yra jo kartos atsakomybė, kad jo vaikai galėtų gyventi taikoje.

„Esu patenkintas, kad mano žmona ir vaikai nepatiria visų tų emocinių sukrėtimų, kuriuos mes čia patiriame. Mes esame tarsi tarpininkai, kurie blokuoja visus sunkius laikus, kuriuos atneša karas“, – sako jis.

Kitą dieną į lauko ligoninę atvyksta kvapą praradęs kareivis. Jis laiko iškėlęs du pirštus. Paaiškėjo, jog jam reikia dviejų kūnų maišų. Vieno lavonui, kuris guli šalia sužeistojo tamsiai žaliame kariuomenės furgone, o kito, kitam nukentėjusiajam.

Ruslanas ir kiti padeda atsargiai iškelti neštuvus su kūnu. Apšaudymas nurimo, pasigirdo paukščių giesmės – dienos ten buvo šaltos, bet tą dieną jautėsi beveik kaip pavasaris.

Pusės žuvusio kareivio kūno nebėra, jo krūtinė ir pilvas – kraujo ir kaulų košė. Jo transporto priemonė patyrė tiesioginį rusų tanko ugnies smūgį. Be žodžių aplink esantys medikai atsargiai deda jo palaikus į storą juodą plastikinį maišą kūnui. Užtrauktukas užtraukiamas ir tada furgonas išvažiuoja į morgą fronto linijos gale. Vieno iš išvykstančių kareivių rankoje – dar keturi tvarkingai sulankstyti nenaudojami kūno maišai.

Sužeidimai, kuriuos komanda gydo - šiurpūs: vyrai su nuplėštomis galūnėmis, nuo plikų kaulų kabančiomis mėsos juostelėmis, dar vienas – su kasetiniu šaudmeniu, įsmeigtu į pilvą. Jų nufilmuotame vieno nukentėjusiojo vaizdo įraše matyti, kaip jo koja nuimta ir įdėta į juodą maišą, vis dar su kelnėmis ir batu.

Valerijai baisiausia darbo dalis – kai atvyksta kareivių kūno dalys, kurias reikia suderinti ir sudėti kartu, kad būtų galima palaidoti žuvusįjį.

„Kai atneša žmogaus dalis, man pasidaro labai gaila, – sako ji. – Nes kai bandai išgelbėti žuvusįjį ir nepavyksta, tai viena, bet kai nieko negali padaryti – jausti savo bejėgiškumą. Manau, kad tai blogiausia, ir ne tik man“.

O jauniausios aukos yra tos, kurių ji nepamirš.

„Kai gimimo data yra 2003 m., supranti, kad šiam žmogui yra tik 18–19 metų. Šis žmogus gyvenime matė labai nedaug, gal niekada nesibučiavo, o jau mato mirtį, mato ir patiria tokius sunkius išbandymus. Man labiausiai gaila šių jaunų žmonių. Labai gerai atsimenu veidus, sužalojimus, – apgailestavo moteris. – Prisimenu tuos berniukus, kurie neprarado kovinės dvasios, kurie guli prieš tave be kojos ar rankos ir vis tiek juokauja su tavimi. Negali nesižavėti ta stiprybe. Be ginklų rankose – tokį galingą ginklą jie turi savo širdyje“.

Karo metu drąsa tampa savaime suprantamu dalyku. Ruslano rinktinė jos turi su kaupu, ir jis, kaip pats sako, suklumpa tik tada, kai palieka namus ir dvi mažametes dukras.

„Stengiuosi greitai palikti namus, nes kuo ilgiau užtruksiu išeidamas iš namų, tuo labiau jos jaudinsis, – kalba jis. – Todėl visada sakau: „Klausykit mamos, padėkite jai“, ir tiesiog išeinu, išbėgu.“

Iš visos komandos Ruslanas dažnai užmiega paskutinis. Jo žmona, taip pat gydytoja, siunčia jam dviaukščių lovų nuotraukas, kad padėtų išrinkti mergaitėms.

„Iš čia ateina tik viena žinia, – sako jis. – Taika. Visada reikia taikos. Civilizuota visuomenė... ir tai vyksta? Na, vadinasi, ji nėra pakankamai civilizuota. Norėčiau, kad greičiau to išmoktume. Visi.“

Parengta pagal BBC inf.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.