Ten pat, ant nuotraukų kilimo – gėlės, kelios degančios žvakės, ant medžio šakos pakabinta Ukrainos vėliava ir vienas po kito ten pat sustojantys praeiviai.
Tai, ko gero, vienintelė vieta Berlyne, primenanti, kad Ukrainoje vyksta žiaurus karas. Nes vokiečiai į jį reaguoja kitaip.
Tankas ir pardotuvė
Atrodytų, kad jų neerzino ir vis dar neerzina nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos likusi simbolika – ant postamento iškeltas tankas Treptovo parke, netoli Brandenburgo vartų.
Ten pat išdidžiai tebestovi ir paminklas sovietų kariams – išvaduotojams, ant kurio šviečia auksinėmis raidėmis iškaltas rusiškas tekstas: „Amžinoji šlovė didvyriams, už sovietų sąjungos nepriklausomybę kritusiems kovose su vokiečių fašistais okupantais“.
Teigiama, kad saugoti šį sovietinį palikimą bei karių kapines vokiečiai įsipareigojo dar 1990-aisiais, kai Sovietų Sąjunga jiems pažadėjo išvesti savo kariuomenę. Ir šio pažado stropiai laikosi.
Galbūt ši simbolika jų neerzina – ji tiesiog yra. Jiems nė motais ties Berlyno sienos fragmentais šviečianti raudona pjautuvu ir kūju paženklinta vėliava bei ten pat sovietinę atributiką susikrovę prekeiviai.
Lietuvoje tai – protu nesuvokiama, bet Vokietijoje – viskas kitaip. Nes berlyniečiai traukia apsipirkti ir į vaisių, daržovių bei žuvies parduotuvę „Rosija“ – rusiškas užrašas virš jos pastato šviečia Rusijos vėliavos spalvomis, taip pat – ir virš tokio paties pavadinimo kavinės.
Visa tai gal ir nekristų į akis, jeigu ne kontekstas – karas. Ir, kaip savo feisbuko paskyroje rašė Lietuvos diplomatas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Albinas Januška, vis tai – Vokietijos kolektyvinės sąmonė – amžinoji kaltės prieš Rusiją atspindys.
Kuklus protestas
Sausio 20-ąją kaip tik teko lankytis Berlyne, – tądien parodų centre „Messe Berlin“ buvo atidaryta tarptautinė maisto, žemės ūkio ir sodininkystės paroda „Žalioji savaitė“.
Tą pačią dieną vyko ir paramos Ukrainai grupės Ramšteine susitikimas, tad tą patį penktadienio vakarą pabėgėliai iš Ukrainos ir jiems solidarūs žmonės Berlyne prie Vyriausybės pastatų buvo surengę palaikymo akciją.
Jie buvo susirinkę prie Federalinės kanceliarijos Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo būstinės.
„Lietuvos ryto“ televizijos ten pat pakalbinti žmonės nekaltino Vokietijos valdžios tuo, kad ši vilkina svarbią paramą Ukrainai, bet tik norėjo būti išgirsti – norėjo ją paakinti, kad ji duotų tų „Loepard“ tankų – tos ginkluotės, be kurios nugalėti Rusijos neįmanoma.
Bet Vokietija tuomkart nesutiko.
„Nors Vokietija savo energetinės priklausomybės klaidas taiso labai efektyviai, Vokietijos socdemai savo ostpolitik (Europos stabilumas bet kokia kaina, nuolaidžiaujant SSSR, tame tarpe ir Vidurio ir rytų Europos laisvės ir nepriklausomybės sąskaita), mąstymo liekanomis laiko įkaitais visą Europą ir Ukrainą“, – štai taip taikliai situaciją po Ramšteino susitikimo apibūdino diplomatas A.Januška.
