V. Putino karą pasmerkęs Rusijos pianistas greitai tapo tautos priešu: „Net genijus negali pateisinti paramos žudikui“

Nuo pat karo Ukrainoje pradžios pianistas iš Rusijos Jevgenijus Kisinas nuolat pasirodo paramos ukrainiečiams koncertuose. Apie Vladimirą Putiną šlovinančius kolegas jis sako: „Joks talentas ar net genijus negali pateisinti savanoriškos paramos žudikui.“

Nuo pat karo Ukrainoje pradžios pianistas iš Rusijos Jevgenijus Kisinas nuolat pasirodo paramos ukrainiečiams koncertuose. Apie Vladimirą Putiną šlovinančius kolegas jis sako: „Joks talentas ar net genijus negali pateisinti savanoriškos paramos žudikui.“<br>lrytas.lt koliažas.
Nuo pat karo Ukrainoje pradžios pianistas iš Rusijos Jevgenijus Kisinas nuolat pasirodo paramos ukrainiečiams koncertuose. Apie Vladimirą Putiną šlovinančius kolegas jis sako: „Joks talentas ar net genijus negali pateisinti savanoriškos paramos žudikui.“<br>lrytas.lt koliažas.
Maskvoje gimęs pianistas J.Kisinas įsitikinęs, kad Kremliaus režimo nusikaltimus palaikantys Rusijos menininkai turi sulaukti atpildo.<br>AP/Scanpix nuotr.
Maskvoje gimęs pianistas J.Kisinas įsitikinęs, kad Kremliaus režimo nusikaltimus palaikantys Rusijos menininkai turi sulaukti atpildo.<br>AP/Scanpix nuotr.
Daug garsių Rusijos menininkų savanoriškai ir entuziastingai reiškia paramą prezidento V.Putino politikai. Vienas tokių – dirigentas V.Gergijevas (dešinėje).<br>AP/Scanpix nuotr.
Daug garsių Rusijos menininkų savanoriškai ir entuziastingai reiškia paramą prezidento V.Putino politikai. Vienas tokių – dirigentas V.Gergijevas (dešinėje).<br>AP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Feb 5, 2023, 9:53 PM, atnaujinta Feb 6, 2023, 12:43 PM

Nuo ankstyvos paauglystės išskirtiniu muzikiniu talentu sužibęs J.Kisinas, kuris yra gimęs žydų šeimoje Maskvoje, iš Rusijos išvyko 1991-aisiais. Su šeima dabar Prahoje įsikūręs 51 metų pianistas taip pat turi Didžiosios Britanijos ir Izraelio pilietybę.

Leidinys „The Insider“ su muzikantu kalbėjosi apie tai, kaip karas skaldo ir vienija menininkus, apie Vakarų ir Rusijos piliečių atsakomybę ir kodėl karo priešininkai nebūtinai privalo palikti Rusiją.

– Turbūt bendraujate su Rusijoje likusiais kolegomis.

Kaip priešingą požiūrį į karą turintys muzikantai ten sutaria kolektyvuose, pavyzdžiui, orkestruose? Kiek jūsų pažįstamų palaikė karą?

– Vis dar turiu draugų Rusijoje ir visi jie laikosi tų pačių pažiūrų kaip ir aš.

Kitokių pažiūrų žmonių negaliu vadinti draugais tikrąja to žodžio prasme.

Vienas mano draugas groja orkestre, bet įspūdžiais apie kolegas su manimi nesidalijo. Neseniai jis man atsiuntė balso pranešimą, kad prasidėjus karui turėjo minčių išvykti iš Rusijos, bet paskui pradėjo galvoti: „Kodėl turėčiau išvažiuoti dėl kažkokio pamišėlio? Tegul jis pats pasitraukia.“ Žinau, kad toks požiūris Rusijoje plačiai paplitęs, ir aš jam pritariu.

Galiu papasakoti ne apie orkestrą. Parašė gera draugė iš Rusijos – ne muzikantė, bet jos veikla susijusi su muzika. Tai buvo nevilties laiškas. Kai parodžiau žmonai, ji pasakė, kad tai tiesiog epochos dokumentas.

Bičiulė rašė, kad darbe yra susitarę neaptarinėti politikos, bet kartais šios temos prasiveržia. Ji parašė tokią frazę: „Jeigu būčiau žinojusi, su kuo draugavau.“ Neviltis dėl to, kiek jos pažįstamų kažkodėl nori toliau bombarduoti ir užkariauti Ukrainą, neviltis dėl bendros situacijos, nusivylimas draugais.

– Ar išsaugojote ryšius su Ukrainos muzikantais?

– Turiu daug pažįstamų. Pavyzdžiui, festivalio „Odessa Classics“ direktorius Aleksejus Botvinovas. 2021-aisiais grojau šiame festivalyje, susidraugavome šeimomis. Prasidėjus karui jie pabėgo į Europą, nuolat susirašinėjame.

– Karas gali sukelti įtampą santykiuose.

– Tam nėra jokių priežasčių. Buvome susitikę likus porai mėnesių iki karo – jie atvyko į Prahą per mano žmonos gimtadienį. Prasidėjus karui jis man parašė: „Taip, buvote teisūs sakydami, kad V.Putinas puls, o mes netikėjome.“

– Ar prieš visapusišką įsiveržimą jau manėte, kad taip nutiks?

– Kai tai įvyko, nenustebau, nes man buvo aišku, kad V.Putinas gali ryžtis bet kam.

– Kaip Europoje žiūrima į muzikantus iš Rusijos? Iš pradžių kai kurie rusų tinklaraštininkai, vėliau Rusijos žiniasklaida, o paskui pats V.Putinas pradėjo kalbėti apie „rusiškos kultūros atšaukimą“ Vakaruose.

– Mes su jumis juk suprantame, kaip reikia reaguoti į viską, ką V.Putinas šneka. Kaip jis pats kadaise sakė: „Buvusių KGB pareigūnų nebūna.“ O mes žinome, kad kagėbistai – profesionalūs melagiai, tai neatsiejama profesijos dalis.

Prasidėjus plataus masto įsiveržimui į Ukrainą Vakaruose buvo paprašyta tų Rusijos muzikantų, kurie pastaruoju metu buvo artimi V.Putinui ir gastroliavo užsienyje, viešai pasmerkti karą. Kadangi jie atsisakė tai daryti, juos nustojo kviesti koncertuoti Vakaruose.

Bet požiūris į juos nepasikeitė – visi ir anksčiau žinojo, kas šie žmonės, tiesiog manė, jog vis tiek galima juos kviesti, o po vasario 24-osios suprato, kad tai nepriimtina.

Ir tas pat galioja visiems muzikantams. Negirdėjau nė vieno atvejo, kai požiūris į žmogų būtų pasikeitęs tik dėl rusiško paso.

Žinome apie vieną žymią dainininkę (Aną Netrebko. – Red.), kuri negarsėjo kaip artima V.Putinui, bet 2014 m. pozavo su „Donecko liaudies respublikos“ vėliava (atlikėja vėliau aiškino, kad buvo atvežusi humanitarinę pagalbą Donecko operos teatrui, o vėliava atsirado netikėtai. – Red.). Jai kilo problemų, todėl iš pradžių kalbėjo vienaip, paskui – kitaip, bet galiausiai pasirinko Vakarus.

– Po Vokietijos denacifikacijos klausimų kilo ir muzikantams, pavyzdžiui, dirigentams Wilhelmui Furtwängleriui bei Herbertui von Karajanui – pastarasis netgi buvo Nacionalsocialistų partijos narys.

Kai ateis laikas Rusijos denacifikavimui, ar manote, kad rusų muzikantai turėtų pajusti pasekmes?

Pavyzdžiui, Denisas Macujevas, Vladimiras Spivakovas, Valerijus Gergijevas ir Jurijus Bašmetas, pasirašę Krymo aneksiją palaikantį laišką, – ar Rusijos denacifikacija turėtų atsispindėti jų karjeroje?

– Atsakydamas į šį klausimą pirmiausia turiu padaryti išlygą dėl V.Spivakovo – žmogaus, kurį gerai pažįstu daug metų. Pasakysiu mažiau, nei galėčiau, nes V.Spivakovas gyvena Rusijoje ir nenoriu jam kaip nors pakenkti. Priminsiu visiems žinomus faktus.

Pačioje įsiveržimo į Ukrainą pradžioje V.Spivakovas pasirašė Rusijos kultūros veikėjų kreipimąsi prieš karą. Prisiminkime ir tai, kad dešimtojo dešimtmečio viduryje jis protestavo prieš karą Čečėnijoje.

Tarp pasirašiusiųjų Krymo aneksiją palaikantį laišką, kaip ir apskritai tarp Rusijos kultūros veikėjų, kada nors vienaip ar kitaip parėmusių V.Putiną, buvo įvairių žmonių. Tiek pagal formą, tiek pagal tiesiog pareiškimų skaičių man asmeniškai visada buvo aišku, kas iš tikrųjų palaiko V.Putiną ir jo politiką, o kas pasisakė ar pasirašė vien todėl, kad vadovavo nuo valstybės paramos priklausomam orkestrui, teatrui, muziejui ar labdaros fondui.

Trumpai tariant, pagal savo politines pažiūras V.Spivakovas jokiu būdu nenusipelno lygiuotis į kitus jūsų minimus muzikantus.

Beje, nacizmo laikotarpiu Vokietijoje ir Austrijoje menininkai taip pat elgėsi skirtingai. Tas pats W.Furtwängleris kaip įmanydamas bandė priešintis nacių politikai, padėjo žydų muzikantams iš savo orkestro.

H.von Karajanas iš tiesų buvo Nacionalsocialistų partijos narys, bet niekada nepasisakė palaikydamas režimą.

Bet, pavyzdžiui, pianistas Walteris Giesekingas išdidžiai viešai vadino save naciu ir koncertavo koncentracijos stovyklose.

Karlas Böhmas, po Austrijos anšliuso gavęs Vienos filharmonijos orkestro vyriausiojo dirigento postą, parašė nacių propagandos ministrui Josephui Goebbelsui padėkos laišką, kuriame pažadėjo „išvalyti iš orkestro visą žydišką purvą“, ir pažadą įvykdė. Pianistas Wilhelmas Kempffas, per Antrąjį pasaulinį karą gastroliavęs fašistinėje Rumunijoje, kur žydams buvo uždrausta lankytis kai kuriuose koncertuose, reikalavo, kad žydų nebūtų ir jo pasirodymuose.

Tad manau, kad Rusijos menininkai turėtų pajusti denacifikacijos pasekmes, – ir daug rūstesne forma, nei buvo padaryta po Antrojo pasaulinio karo. Ir štai kodėl.

Vienas rusų muzikantas, kuris neturi nei orkestro, nei labdaros fondo, nei dar ko nors panašaus, prieš porą metų „Facebook“ parašė, kad yra už V.Putiną, o atsakydamas į Aleksejaus Navalno, kuris tada po apnuodijimo gydėsi Vokietijoje, raginimą neįleisti į Vakarus V.Gergijevo teigė, kad net ir po nacizmo bei komunizmo žlugimo žmonėms pakako proto nepersekioti muzikantų, susijusių su šiais režimais.

O štai dabar galvoju: gal būtent todėl ir šis muzikantas, ir kiti savanoriškai ir entuziastingai palaiko V.Putiną, kad yra tikri, jog už tai jiems nieko nebus? Tas pats W.Giesekingas ar olandų dirigentas Willemas Mengelbergas anuomet atsiėmė per mažai – be reikalo jiems galiausiai buvo leista koncertuoti.

Joks talentas ar net genijus negali pateisinti savanoriškos paramos diktatoriui ir masiniam žudikui.

Todėl esu įsitikinęs, kad visi, kurie savanoriškai ir ne kartą palaikė ir toliau palaiko V.Putiną, – būtent jie, o ne tie, kurie kadaise pasirašė vieną laišką ar leido sau vienąsyk pasisakyti, – ne tik muzikantai, bet ir visi kiti, – turėtų būti griežtai nubausti, kad ateityje kiti taip nesielgtų.

– Meno žmonės didelio karo kontekste gali kažkaip paveikti situaciją?

– Gali koncertuoti, kad padėtų Ukrainai.

Tokius koncertus rengiau ir juose dalyvaudavau. Kiek galėjau, tiek daviau. Pinigų aukojo ne tik meno žmonės, bet visi, kurie turi tokią galimybę.

– Pinigai – suprantama, bet ar pats menas gali daryti įtaką politikai?

– Diktatoriai ir tironai meną naudojo savo tikslams. Taip buvo ir Sovietų Sąjungoje, ir nacistinėje Vokietijoje, ir V.Putinas visada stengėsi tai daryti.

Menininkams galima ir reikia protestuoti įvairiomis formomis, bet meno akivaizdžiai nepakanka užkirsti karui kelią. Jėgą galima sustabdyti tik jėga. Ar tam įtakos gali padaryti menininkai, nesu tikras, nors pats stengiuosi daryti viską, ką galiu, o būtent – dalinti interviu ir juose kreiptis į Vakarų politikus ir eilinius piliečius.

Praėjusią vasarą taip pat parašiau trio smuikui, violončelei ir fortepijonui, skirtą karui Ukrainoje.

– Ar jau pristatėte kūrinį visuomenei?

– Žinoma, publika reaguoja puikiai. Spalio mėnesį Amsterdame įvyko premjera, o po jos grojome Veimare, Milane, Prahoje. Ar tai gali ką nors paveikti? Nežinau, bet galiu tikėtis.

Žinoma, muzika turi didelę emocinę galią ir gali daryti įtaką žmonėms. Tačiau kaip šiuo atveju muzika gali paveikti klausytojus ir įkvėpti juos padėti Ukrainai finansiškai arba reikalauti iš savo politikų atitinkamai pasielgti?

Tiesiog stengiuosi daryti tai, ką galiu, vadovaudamasis principu: „Tegul ne kiekvienas karys padaro žalos priešui, bet kiekvienas lai eina į mūšį!“ Mano amžius jau neleidžia eiti į mūšį, o ir kvalifikacijos neturiu.

– Populiari nuomonė, kad klasikinė muzika gali sulaikyti žmones nuo smurto.

– Tai iš istorijos nežinojimo. Nejaugi Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas neidavo į koncertus ir nesiklausydavo geros muzikos?

– Sovietų valdžios draugystės su kultūros žmonėmis istorija apskritai buvo ilga.

– Būdavo įvairiai. Nesu girdėjęs, kad Nikita Chruščiovas būtų pasižymėjęs meile muzikai.

Priešingai: turėdavęs vedžioti svečius iš užsienio į „Gulbių ežerą“ Didžiajame teatre Maskvoje, N.Chruščiovas skundėsi primabalerinai Majai Pliseckajai: „Baletas nuostabus, bet kiekgi galima?“

Bet J.Stalinas mylėjo ir kvietė muzikantus pas save ir savo bendrininkus, o jaunystėje rašė eiles – kaip ir Mao Zedongas. A.Hitleris bandė tapyti.

Kalbant apie talentingus menininkus, staiga atsidūrusius blogio pusėje, yra toks ketureilis: „Jis tamsus ir skurdžios sielos, bet jo vaidyba spinduliuoja šviesa. Dievo dovana netikėta, kaip spuogas – ir ant užpakalio gali iškilti.“

– Po vasario rusų inteligentijos rate paplito saviplaka: „Čia mes dėl visko kalti, niekam nesutrukdėme, nieko gero nepadarėme.“

– Manau, tai tinka ir Vakarų politikams. Dėl jų pakantumo dar Sovietų Sąjungai, dėl politikos, kurią Vakarai nusprendė vykdyti septintojo dešimtmečio pabaigoje, pasaulyje mirė milijonai žmonių.

Paviešinti dešimtojo dešimtmečio vidurio archyviniai dokumentai įrodo, kad SSRS rėmė terorizmą visame pasaulyje, įskaitant Afriką ir Lotynų Ameriką.

Nustojus egzistuoti Sovietų Sąjungai, Vakarai, užuot laikęsi tos pačios politikos Rusijos atžvilgiu, kurią po nacizmo vykdė Vokietijos atžvilgiu, Borisui Jelcinui atleido viską – ir Abchaziją, ir Čečėniją.

Tada atėjo V.Putinas – įsiveržimas į Gruziją, faktinė Pietų Osetijos aneksija, Krymo aneksija, karas Donbase – ir vėl nieko, kažkokios bedantės sankcijos. Vakarų politikai darė tai, ką dabar vadiname įvairiais blogais žodžiais.

– Dabar mes kritikuojame Vakarus, bet Rusijos viduje taip pat negalėjome sukliudyti V.Putinui.

– Tiesa, bet objektyviai Vakarai turi gerokai daugiau galimybių nei žmonės Rusijoje. Tiesiog nepakankamai daug žmonių norėjo jam sukliudyti, o tam būta savų priežasčių, nulemtų B.Jelcino politikos, – ji, daugelio rusų akimis, diskreditavo ir vakarietiškus idealus, ir Vakarus apskritai. Tuo ir pasinaudojo V.Putinas.

– Prisiminkime 2008-uosius, kai į A.Puškino aikštę Maskvoje protestuoti prieš įsiveržimą į Gruziją atėjo daugiausia 500 žmonių, o tada tai daryti dar buvo palyginti saugu. Tuo pat metu teatrai ir koncertų salės buvo pilni, tauta pirko knygas.

Žmonės buvo užsiėmę kitais dalykais ir jiems Gruzija nerūpėjo.

– Tie, su kuriais tada bendravau, nepritarė karui Gruzijoje, bet ir ne itin protestavo. Prisimenu, kažkuris iš mano senų draugų sakė, kad visi meluoja, – ir mūsiškiai, ir gruzinai, ir osetinai.

Kartu jis nuo pat pradžių buvo nusiteikęs prieš V.Putiną.

– Žmonėms įteiginėjama, kad jokios tiesos išvis nėra.

– Žinoma, ir tai veda į abejingumą. Kaip sakė rašytojas Bruno Jasienskis: „Nebijokite priešų – jie gali tik nužudyti; nebijokite draugų – jie gali tik išduoti; bijokite abejingų, nes su jų tyliu sutikimu įvykdomos išdavystės ir žmogžudystės.“

– Kaip manote, ar per šiuos metus pasikeitė Vakarų politikų ir visuomenės požiūris į šią problemą? Jie pabudo?

– Pasikeitė ukrainiečių dėka. Pačią pirmąją karo dieną Joe Bidenas pasiūlė Volodymyrui Zelenskiui prieglobstį, o Ukrainos prezidentas atsakė, kad jam reikia ne pavėžėjimo, o ginklų.

Būtent dėl ukrainiečių didvyriškumo Vakarų politikai suprato, ką reikia daryti, – bet po to, kai jie jau prieš dešimtmečius patys atvedė save į priklausomybės nuo Rusijos naftos ir dujų būseną. Vakarai už dujas moka milijonus kasdien, net ir šiandien jų galimybės atsisakyti šios priklausomybės yra ribotos.

– Kodėl jūs kadaise išvykote iš Rusijos?

– Išvažiavau 1991-ųjų pabaigoje, tai buvo labai neramus ir neaiškus laikas. Neseniai buvo surengtas pučas, tik ar kas tada suprato – šį kartą jis nepavyko, o kitas gali baigsis sėkme, ir sugrįš seni sovietiniai laikai.

Esu žydas, Rusijoje klestėjo antisemitizmas, todėl ir išvykau.

Gyvenau JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir dabar Čekijoje.

– Jūsų sukurto trio smuikui, violončelei ir fortepijonui finalas skirtas Ukrainos pergalei.

Esate tuo tikras taip pat, kaip buvote tikras, kad V.Putinas užpuls Ukrainą?

– Nebuvau tikras, kad V.Putinas puls, tiesiog numaniau tokią galimybę. O kalbant apie Ukrainos pergalę, aš ja ne tik tikiu, bet ir manau, kad ji būtinai turi būti pasiekta, nes tai bus visos žmonijos pergalė.

Jeigu Ukraina, neduok Dieve, pralaimės, tai bus visos žmonijos pralaimėjimas.

Parengta pagal „The Insider“ inf.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.