Milžiniškas sandėlis priklauso Belgijos gynybos bendrovei OIP ir jame yra bene didžiausias privačios ginkluotės rezervas Europoje.
Dalis šios karinės technikos yra nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos pageidavimų sąrašo viršuje.
„Daugelis šių tankų čia stovi jau daugelį metų. Tikimės, kad dabar atėjo laikas, kai jie pagaliau bus panaudoti Ukrainoje, – aprodydamas angarą pasakojo OIP vadovas Freddy Versluysas. – Turime 50 „Leopard 1“, 38 vokiškus savaeigius priešlėktuvinius pabūklus „Gepard“, 112 austriškų lengvųjų tankų SK-105, 100 itališkų tankų VCC2, taip pat 70 šarvuočių M113.“
Iš viso jo įmonė sukaupė apie 500 kovos mašinų.
„Tai turbūt didžiausias privatus tankų arsenalas Europoje“, – teigė F.Versluysas, turintis ilgametę patirtį kariniame sektoriuje.
Atlikęs tarnybą armijoje F.Versluysas 9 metus dirbo Belgijos kariuomenėje – padalinyje, atsakingame už tankų ir šaudmenų kokybės kontrolę.
1989 metais jis perėjo į optinės įrangos gamybos įmonę OIP, kurioje įsteigė antrinę įmonę „OIP Land Systems“, superkančią seną karinę įrangą.
Verslo planas buvo paprastas – belgas tikėjosi, kad vieną dieną ji vėl bus reikalinga.
„Viskas, ką čia darome, yra teisėta, vadovaujamės įstatymais ir turime visas reikalingas licencijas“, – sakė F.Versluysas, gūžčiodamas pečiais dėl jam klijuojamos ginklų prekeivio etiketės.
Situacija buvo kitokia
Vaikščiojant siauromis, akmenimis grįstomis ramaus Belgijos Turnė miesto gatvelėmis sunku įsivaizduoti, kad tokie ginklai yra vos už 15 minučių kelio pėsčiomis.
Didžiąją dalį dabartinių atsargų F.Versluysas įsigijo per pastaruosius du dešimtmečius pirkdamas tankus tiesiogiai iš Europos šalių vyriausybių, mažinančių išlaidas gynybai.
Žlugus Sovietų Sąjungai Senojo žemyno valstybės siekė pakeisti dalį sunkių ir brangiai kainuojančių Šaltojo karo laikų tankų lengvesnėmis transporto priemonėmis, kurių reikia trumpesnėms taikos palaikymo misijoms visame pasaulyje.
Gynybos išlaidų mažinimą paspartino 2008 m. ekonomikos krizė, o 2014 m., kai Vladimiras Putinas aneksavo Krymą, Europos karinės išlaidos pasiekė istoriškai žemiausią lygį.
Per vieną didesnių sandorių F.Versluysas nupirko 50 tankų „Leopard 1“, kurių Belgijos vyriausybė atsisakė 2014 m. Jis sumokėjo 37 tūkst. eurų už kiekvieną vokiškos gamybos kovos mašiną.
„Tokia buvo rinkos kaina dėl tuometės geopolitinės padėties, – teigė belgas. – Tačiau pirkti tuos iš eksploatacijos išimtus tankus mums buvo didžiulis azartas. Ir labai didelė rizika.“
OIP sukaupė didžiulį privatų arsenalą tikėdamasi, kad vieną dieną ginklai vėl bus paklausūs.
7-ojo dešimtmečio „Leopard 1“ yra lengvesnis ir ne toks galingas kaip naujesni tankai „Leopard 2“, kuriuos Vokietija praėjusią savaitę sutiko nusiųsti Ukrainai.
Bet ekspertai teigia, kad „Leopard 1“ vis tiek galėtų konkuruoti su rusų tankais.
Pusvelčiui neparduoda
Daugelį metų belgas negalėjo niekam parduoti „Leopard 1“ ir „Gepard“, nes Vokietijos įstatymai reikalauja Berlyno sutikimo reeksportuoti savo karinę techniką.
Tačiau praėjusią savaitę kanclerio Olafo Scholzo priimtas sprendimas dėl „Leopard 2“ perdavimo Ukrainai, kuris uždegė žalią šviesą kitoms Europos valstybėms pasekti Vokietijos pavyzdžiu, atvėrė naujas galimybes ir Belgijos verslininkui.
Rusijos įsiveržimas į Ukrainą ir po to prasidėjusi precedento neturinti Vakarų karinė parama Kijevui jau paskatino F.Versluysą parduoti 46 lengvuosius šarvuočius M113 Jungtinei Karalystei, kuri juos perdavė Ukrainai kaip karinės paramos paketo dalį.
Belgija, kurios armijos atsargose nėra likę jokių tankų, taip pat domisi galimybe pirkti „Leopard 1“, kuriuos ji pati anksčiau pardavė verslininkui.
Belgijos gynybos ministrė Ludivine Dedonder sakė, jog pradėjo derybas su OIP, tačiau kaltino įmonę, kad ji bando iš pardavimo gauti didžiulį pelną.
„Derybos tebevyksta, bet aš neketinu mokėti pusės milijono už tanką, kuris nė iš tolo nėra parengtas kovai“, – piktinosi L.Dedonder.
F.Versluysas neigė, jog Belgijos vyriausybė jau kreipėsi į jį, ir aiškino, kad sunku įvertinti, už kokią sumą parduotų tankus: „Dabar nėra prasmės kalbėti apie kainas, nes turime patikrinti kiekvieno tanko būklę ir viską, ką reikia, sutvarkyti.“
Verslininkas pabrėžė, kad gali prireikti kelių mėnesių ir iki 1 mln. eurų vienam tankui atnaujinti, kad jie būtų paruošti naudoti Ukrainoje: „Reikia naujų variklių, amortizatorių, šiuolaikinės radiolokacinės technologijos – sąrašą galima tęsti.“
Belgas neseniai sulaukė Ukrainos valstybinio ginklų importuotojo kreipimosi dėl galimybės įsigyti jo tankų. Po Vokietijos pranešimo apie savo „Leopard“ perdavimą jis taip pat susisiekė su Jungtinėmis ekspedicinėmis pajėgomis (JEF) – britų vadovaujama kariuomenės grupe, kurią sudaro 10 Šiaurės Europos valstybių.
„Esame atviri visoms galimybėms, – sakė F.Versluysas. – Bet kaina turi būti sąžininga, mes nesame labdaros organizacija.“
Diskusijos nesibaigia
Nors Vokietija panaikino draudimą eksportuoti savo tankus, išlieka kitų kliūčių.
OIP vis dar negali parduoti didelių Austrijoje pagamintų SK-105 lengvųjų tankų atsargų, nes Viena nepritaria jų eksportui.
„Tai didelė Austrijos gėda, nes šie tankai yra geros būklės ir gali būti lengvai paruošiami“, – įsitikinęs F.Versluysas.
Briuselyje taip pat diskutuojama, ar trumparegiška buvo nuraukti tankų eksploatavimą.
„Žvelgiant atgal, per daug paprasta sakyti, kad atsikratyti tankų buvo klaida, – sakė Karališkojo gynybos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, buvęs Belgijos kariuomenės brigadininkas Joe Coelmont’as. – Žlugus Sovietų Sąjungai buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad Europoje įvyks Antrojo pasaulinio karo stiliaus mūšis. Vyriausybei mažinant gynybos biudžetą, kariuomenė turėjo priimti sprendimus, ir senesnių, brangių tankų atsisakymas buvo logiškiausias pasirinkimas.“
F.Versluysas atmeta kaltinimus, kad bando pasipelnyti iš karo: „Visi mano, kad mes uždirbame daug pinigų, bet apsižvalgykite aplinkui – kol kas angaras pilnas. Mes priėmėme šiuos tankus, kai jų niekas nenorėjo. Dabar labai norėčiau juos matyti Ukrainoje.“
