Pusę septynių trečiadienio ryte, kai Charkove atsikėlęs ruošiausi pasimankštinti parke, už lango vėl nuaidėjo oro pavojaus sirena, perspėjanti neiti į lauką ir likti saugiose patalpose.
Ką gi, mankštintis teko bute – kaip ir beveik kiekvieną pastarąjį rytą, nes nuo vasario antros savaitės Charkove oro pavojaus įspėjimai tapo labai dažni.
Prieš tai po kelias savaites gyvenau Kijeve ir Dnipre – ten tokie atvejai ir retesni, ir sukelia mažesnį gyventojų nervingumą.
Charkovo specifika ta, jog vos už 40 km nuo šio didmiesčio – Rusijos siena, o už 80 km – Belgorodo miestas ir rusų karinė bazė, iš kurios leidžiamos raketos į Ukrainą. Iki Dnipro nuo Belgorodo – 300 km, iki Kijevo – 500 km, tad ukrainiečių priešlėktuvinė gynyba turi daugiau laiko įspėti gyventojus apie pavojų ir pabandyti numušti raketas.
Oro pavojaus sirenos Charkove paprastai nuaidi ne prieš atskrendant pirmajai raketai, o po jos sprogimo, nes, nelygu raketų rūšis, jos iki čia iš Belgorodo lekia nuo 20 sek. iki 2 min. Smogiama dažniausiai keliomis ar net keliolika raketų iš karto, bet nuo pirmos pasislėpti neįmanoma.
Sprogimų padariniai
Baisiausia buvo, kai Charkove lankiausi pernai pirmą karo mėnesį: užimti miestą siekę okupantai jį apšaudė be perstojo. Tada gatvės atrodė vaiduokliškai tuščios, gyventojai slėpėsi rūsiuose, iš kurių išeidavo vien įsigyti maisto ar vaistų.
Vasaros pradžioje Ukrainos pajėgoms priešus pavyko nustumti keliolika kilometrų nuo Charkovo – jo nebepasiekė Rusijos tankų bei patrankų sviediniai. Nuo to laiko į miestą pradėjo grįžti išsibėgioję vietos gyventojai, kurių srautas dar labiau padidėjo rudenį, kai per ukrainiečių kontrpuolimą rugsėjį buvo išvaduotas beveik visas Charkovo regionas.
Spėjama, kad mieste dabar yra apie pusę iš 1,5 mln. ikikarinių gyventojų. Centre vėl atidaryti restoranai, sporto salės, kino teatrai, tačiau rajonai arčiau fronto liko pustuščiai – juose nelengva rasti net veikiančią parduotuvę.
Tuo man dabar tenka įsitikinti pačiam, nes apsistojau labiausiai bombardavimų suniokotame Saltovkos rajone. Galėjau apsigyventi arčiau centro, nes dvi moterys, kurioms karo pradžioje padėjau iš slėptuvės metro stotyje išvykti į Lietuvą, davė savo butų raktus.
Butas Charkovo centre yra didesnis ir geresnis, tačiau bėda ta, kad rusų raketos dabar nutaikomos į centrą, o suniokotą Saltovką aplenkia. Todėl saugumo sumetimais nusprendžiau apsigyventi būste su sprogimų bangos išmuštu ir plėvele apklijuotu langu.
Gyvenimas Saltovkos daugiaaukščiuose dabar nėra lengvas, mat dėl elektros trūkumo ji kasdien keliskart atjungiama 4–5 valandoms, todėl nebekelia liftai, dingsta karštas vanduo ir šildymas.
Požiūriai – skirtingi
Iš šalia esančių parduotuvių ir paslaugų įmonių veikia vos kelios. Užsuku į kirpyklą paklausinėti ten dirbančiųjų apie sklandančius gandus dėl galimo Rusijos puolimo pernai vasario 24-ąją prasidėjusio karo metinių proga.
Kirpėja Aliona Krivonos sakė, jog klientės apie karą nemėgsta šnekėti, tačiau pastarosiomis dienomis vis dažniau baiminasi dėl numanomos galingos Rusijos atakos vasario 24 d. Tokių kalbų padaugėjo per televiziją apie tai ėmus svarstyti ekspertams ir todėl, kad vėl pagausėjo bombardavimų.
Pati A.Krivonos iš Saltovkos nebuvo pasitraukusi nė dienos, nors į du butus jos penkiaaukštyje pataikė raketos, o baimės apimta moteris du mėnesius tūnojo rūsyje.
Kosmetologė Larisa Morozova nemano, kad Charkove pasikartos pernykštis puolimas, tačiau kilus dideliam pavojui ji su šeima skubiai trauksis: „Nebenoriu patirti milžiniško streso, kokį išgyvenau karo pradžioje, kai bomba sunaikino mūsų garažą ir vieną iš turėtų dviejų automobilių.
Dvi savaites slėpėmės rūsyje, o po to tris paras mašina milžiniškose grūstyse per kaimus bėgome į Vakarų Ukrainą. Visą kelią meldžiausi, kad liktume gyvi.“
„Vis dėlto šiomis dienomis mane labiausiai šokiravo viena sena bičiulė, kuri prasitarė, jog tiki ir laukia Maskvos pergalės, nes tai esą atneš Charkovui ramybę ir didesnį klestėjimą. Buvau girdėjusi, kad nedidelė dalis charkoviečių yra prorusiški, bet maniau, kad tai vien sovietmečio laikus idealizuojantys pensininkai.
O mano draugei – tik keturiasdešimt. Supykau ir nustojau su ja bendrauti“, – pasakojo L.Morozova.
Stovi Rusijos pusėje
Tai, kad dalis Charkovo gyventojų žinių semiasi iš Maskvos propagandinių ruporų, tiki Kremliaus melu ir laukia Rusijos pergalės, įsitikinau pats.
Nuėjęs į Saltovkoje esantį „Barabašovo“ turgų, kuris prieš karą buvo laikomas didžiausiu ne tik Ukrainoje, bet ir Rytų Europoje, išvydau liūdną vaizdą.
Vietoj klestinčios prekyvietės – bombų sunaikinto turgaus liekanos, kurio griuvenose ir dalyje sveikų angarų toliau pardavinėjami rūbai. Keli užkalbinti prekeiviai pareiškė netikintys gandais apie naują Charkovo šturmą.
Tačiau ilgiau pabendravus su šnekia Sveta tapo aišku, kad ji laukia Maskvos pergalės.
55-erių moteris papasakojo, jog prasidėjus turgaus apšaudymui ji su vyru puolė krauti prekes į mašiną, o išvažiuojant sprogmuo nukrito vos už keliasdešimt metrų, bet skeveldros jų nekliudė.
Sveta apgailestavo dėl sumažėjusių klientų ir kad pagrindinė prekyba persikėlė į miesto Centrinį turgų, tačiau vylėsi, kad po karo „Barabašovo“ turgus vėl bus didžiausias, todėl jame dirba toliau.
„Manau, šiemet karas nesibaigs, bet anksčiau ar vėliau Charkovas priklausys Rusijai. Esu tikra, kad ir Odesa, ir Zaporožė bus Rusijos. Aš ne prieš Ukrainą, bet taip spėju, ji juk daug silpnesnė, ilgai nepasišakos“, – pareiškė Sveta.
Priminus, jog Vakarai Ukrainai siunčia daug ginkluotės, Sveta nusikvatojo ir atrėžė, kad Rusija turi nepalyginamai geresnių ginklų: „Prireikus gali numesti porą tokių bombų, kad Vakarai apsikakos iš baimės ir karas bus baigtas.“
Prekeivė pridūrė, jog karas kilo ne dėl Rusijos kaltės, o todėl, kad Ukraina buvo sudariusi sąmokslą su JAV bei NATO ir ketino 2022-ųjų kovą pulti Donecką. Bet Maskva atskleidė tokį planą ir užbėgo už akių pradėdama vadinamąją specialią karinę operaciją.
Paklausus, kodėl Rusijos kariai žudo civilius, prievartauja moteris, bombarduoja ligonines, mokyklas, grobia žmonių turtą ir priminus Bučos įvykius, Sveta galutinai susinervino: „Jūs nežinot tiesos!
Kijevas ir Vakarai meluoja apie Bučą, ten iš tikro patys ukrainiečiai viską darė – kaip ir 2014 metais, kai patys šaudė į demonstrantus Maidane.
Kodėl jūsų spauda nerašo apie ukrainiečių karių vykdomas žudynes ir prievartavimus, apie rusų belaisvių kankinimus? Jūs Vakaruose nežinot tiesos ir esat mulkinami Kijevo propagandos! Nebenoriu su jumis kalbėti, nefotografuokite manęs ir dinkit iš čia!“
Svajoja, ką veiks po karo
Po tokio nemalonaus pašnekesio nuvažiavau į Charkovo centrinę geležinkelio stotį. Ten sukarintos apsaugos pamainos viršininko Oliaksandro Nedvedenkos paklausiau, ar charkoviečiai traukiasi iš miesto.
„Nebėga, nepastebėjome jokio išvykstančiųjų srauto padidėjimo. Manau, kad gyventojai iš tikrųjų netiki, jog karo metinių proga Rusija puls Charkovą. Aišku, Maskva ne kartą pademonstravo savo žiaurumą ir gali paleisti į mus daug raketų, pražudyti nemažai žmonių, bet tai tik padidins ukrainiečių pyktį ir pergalės troškimą“, – neabejojo O.Nedvedenka.
Charkovo puolimu netikėjo ir gatvėje užkalbintas 30-metis karys Oleksandras, tą dieną atvykęs į čia esančią karo ligoninę sinusito operacijos tiesiai iš fronto Bachmute.
Vyras pareiškė, jog Kremliaus vadovai nori karo metinių proga pasigirti kokiu nors laimėjimu ir jau prieš tris savaites pradėjo puolimą, tačiau ne Charkovo, bet Donecko ir Luhansko regionuose, kur sutelkė ir daug kariuomenės.
Aršesnį priešo nusiteikimą liudija daug didesnis atakuojančių žmonių, tankų, lėktuvų ir dronų skaičius, gerokai intensyvesni mūšiai. Dėl to ukrainiečių praradimai irgi didesni, o kariai labiau išvargę.
Pasidomėjau, kaip tokiu oru kariškiai nesužvarbsta apkasuose ir ar netrūksta vaistų.
Oleksandras sakė, kad šildymui naudoja specialias pakuotes, kurias pradarius viduje esantys milteliai dėl sąlyčio su oru ima chemiškai reaguoti ir pradeda sklisti šiluma. Kariai naktimis po rūbais apsibarsto milteliais kūną ir tokiu būdu ištveria šalčius.
Vaistų turi pakankamai, bet vis tiek daugelis sirguliuoja, kosti, nes apkasuose žmonės keičiasi tik kas savaitę, tad šaltyje ir drėgmėje tenka išbūti ilgai.
Paklausus, kas fronte sunkiausia, karys atsakė: draugų žūtys, nes su bendražygiais daliniesi maistu, ilsiesi, eini į mūšį, išsipasakoji savo gyvenimą ir ateities planus, o vakare pamačius tuščią bičiulio vietą pasidaro labai sunku.
Iš Vinicos miesto kilęs Oleksandras į frontą išėjo savanoriu pernai birželį, dalyvavo vaduojant Charkovo regioną, o po to kovoja Donecke. Jo būryje yra vyrų nuo 20 iki 60 metų, amžiaus vidurkis – apie 45 metus.
Kas pusę metų kariai išleidžiami 10 dienų atostogų, pridedant dvi dienas kelionei namo ir atgal. Oleksandras dar neatostogavo, nes laukia, kad į Vinycią pas mamą iš emigracijos užsienyje sugrįžtų abi jo seserys ir draugė – kad atvykęs galėtų su visomis susitikti.
Oleksandras turi ir planų, ką veiktų po karo: „Pirmiausia norėčiau išsimiegoti, išsiilsėti. Vėliau turbūt pakeliaučiau, nesu buvęs užsienyje – aplankyčiau kelias šalis kartu su savo mergina Liudmila. Mes dar nevedę, bet ji manęs laukia.
Galvoju atidaryti savo verslą – automobilių remonto dirbtuves, nes baigiau tokius mokslus ir prieš karą dirbau servise. Aišku, noriu turėti vaikų, pasistatyti namą.“
