Kasmet, minint mūšio, per kurį buvo atremtas nacių puolimas prieš Sovietų Sąjungą, metines, Volgogrado miestas trumpam pervadinamas į Stalingradą – sovietinių laikų pavadinimą.
Tačiau per šių metų minėjimą valdžia žengė dar toliau. Ji atidengė sovietų diktatoriaus Josifo Stalino biustą, o slaptąja policija persirengę kariai žygiavo parade, siekdami pabrėžti Rusijos praeities ir dabarties paraleles.
„Neįtikėtina, bet tiesa: mums vėl grasina vokiški tankai „Leopard, – kalbėjo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, vasario 2 d. atvykęs į Volgogradą sakyti kalbos. – Vėl ir vėl turime atremti kolektyvinę Vakarų agresiją“.
Tačiau Rusijos prezidento priminimas apie buvusias pergales buvo iškalbingas – tai buvo jo požiūrio į invazijos, kuri nepavyko pagal planą, pateisinimą pavyzdys. Šiais laikais Rusijoje, jei dabartį sunku paaiškinti, visada apeliuojama į praeitį.
„Istorijos kalba pakeitė politikos kalbą, – aiškino istorikas iš Europos universiteto Sankt Peterburge Ivanas Kurilla. – Ji naudojama paaiškinti tai, kas vyksta, rusams suprantamu paprastu būdu“.
V. Putinas jau seniai ir dažnai mini Antrąjį pasaulinį karą, šalyje vadinamą Didžiuoju Tėvynės karu, kuriame, kaip manoma, žuvo daugiau kaip 20 mln. sovietų piliečių.
Kovos su Adolfu Hitleriu paminėjimas tuo pat metu yra ir rusų trauma, ir šalies, kaip esančios teisingoje istorijos pusėje, įprasminimas.
„Tai buvo paversta pagrindiniu pasakojimu, kuriuo [Putinas] perteikia pagrindines idėjas apie tai, kas yra gera ir bloga, kas yra draugas, o kas priešas“, – pasakojo I. Kurilla.
Ne išimtis buvo ir V. Putino pranešimas apie plataus masto puolimą prieš Ukrainą. 2022 m. vasario 24 d. rusai prabudo nuo per televiziją transliuotos kalbos, kurioje buvo paskelbta „specialios karinės operacijos“, skirtos „demilitarizuoti“ ir „denacifikuoti“ Ukrainą, pradžia.
„Oficialus naratyvas buvo toks: „Ukrainoje yra fašistų, ir mes norime padėti ten gyvenantiems žmonėms. Mes kovojame dėl didžio tikslo“, – sakė Rusijos propagandos ekspertė Tamara Eidelman.
Tačiau gatvėse rusai atrodė sutrikę.
Pirmosiomis karo dienomis rusų interneto svetainėje „7×7“ paklaustas, ką reiškia „denacifikacija“, vienas vyriškis atsakė: „Pagarbą skirtingų tautybių žmonėms, pagarbą skirtingoms kalboms, lygybę prieš įstatymą ir spaudos laisvę.“
Kitas pašnekovas pateikė kitokį apibrėžimą: „Sunaikinti visus, kurie nėra už normalų, taikų gyvenimą“.
Terminas „specialioji karinė operacija“ jau buvo šiek tiek aiškesnis. Jis siūlė greitą, profesionalų, tikslingą puolimą.
„Yra tam tikro kasdieniškumo – „taip, tai bus nemalonu, bet mes greitai tuo pasirūpinsime“, – sakė propagandos ekspertė T.Eidelman.
Praėjus savaitei po invazijos, Rusijoje buvo pakeisti įstatymai, pagal kuriuos baudžiami tie, kurie, kaip manoma, diskredituoja Rusijos ginkluotąsias pajėgas arba skleidžia melagingas naujienas, be kita ko, vartodami žodį „karas“.
Istorinės paralelės
Specialiajai karinei operacijai virtus užsitęsusiu konfliktu, o faktams pradėjus trukdyti V. Putino pasakojimui, Kremlius pamažu buvo priverstas keisti savo istoriją.
Vaizdus apie susprogdintus gimdymo namus Mariupolyje ar Bučos gatvėse besimėtančius lavonus valstybinė propaganda atmetė kaip klastotę ar provokaciją – ir vis dėlto iki pavasario terminai „demilitarizacija“ ir „denacifikacija“ praktiškai išnyko iš viešosios erdvės.
Į kalbas ir laidas buvo įterpti nauji invazijos pateisinimai, pavyzdžiui, teiginys, kad Jungtinės Valstijos Ukrainoje kūrė biologinį ginklą. Spalio mėnesį V. Putinas pareiškė, kad vienas iš pagrindinių karo tikslų buvo užtikrinti stabilų vandens tiekimą 2014 m. Rusijos aneksuotam Krymui.
Tačiau apeliavimas į istoriją išliko svarbiausia V. Putino komunikacijos pastangų dalimi.
Nors Antrasis pasaulinis karas tebėra jo mėgstamiausias leitmotyvas, Rusijos prezidentas plačiai vartoja istorinius palyginimus. Birželį jis paminėjo Petro I kampaniją „grąžinti tai, kas priklausė Rusijai“, o per spalio mėn. ceremoniją, kurios metu buvo pareikštos pretenzijos į keturis Ukrainos regionus, buvo paminėta Jekaterina Didžioji.
„Kas kelis mėnesių pateikiama vis kita istorija, tarsi būtų tiriama reakcija, ieškoma, kas sukels atgarsį, – sakė I. Kurilla.
Istorinių paralelių paieškos taip pat kilo iš apačios, nes net karo šalininkai ieškojo pateisinimo.
„Ypač pavasarį ir vasaros pradžioje buvo bandoma karą sovietizuoti, žmonės mojavo raudonomis vėliavėlėmis, bandydami įprasminti karą per tą prizmę“, – teigė I. Kurrila.
Syzrano mieste praėjusių metų pabaigoje buvo nufilmuota, kaip studentai sporto salėje stumdo tankų maketus, inscenizuodami Antrojo pasaulinio karo Kursko mūšį. Neseniai Sankt Peterburge teisės studentai dalyvavo tariamoje Niurnbergo proceso inscenizacijoje, kurią regiono gubernatorius gyrė kaip „savalaikę“, atsižvelgiant į dabartinę Rusijos kovą su nacizmu.
Visą laiką Kremlius stengėsi konfliktą vaizduoti kaip kovą su galingais Vakarų interesais, siekiančiais panaudoti Ukrainą Rusijai pakenkti – šis pasakojimas tapo vis svarbesnis, nes Kremlius iš Rusijos gyventojų reikalauja vis didesnių aukų, visų pirma rugsėjo mėn. vykdydamas mobilizacijos kampaniją.
„Dar gerokai iki praėjusių metų vasario mėn.: Jau tada Kremlius sakė, kad Vakarai mus įtraukia į karą, kurio mes nenorime, bet iš kurio negalima trauktis“, – sakė nepriklausomo apklausų centro „Levada Center“ direktorius Denisas Volkovas.
Jis pridūrė, kad šios nuotaikos paplito nuo dešimtojo dešimtmečio, nes jas skatino nusivylimas dėl sumažėjusios Rusijos padėties po Šaltojo karo.
„Tai, ką stebime šiandien, yra šio apmaudo, nerealizuotų iliuzijų jausmo kulminacija, ypač tarp vyresnių nei 50 metų žmonių“, – sakė jis.
Ilgas kelias
Artėjant karo metams, naratyvas vėl turi prisitaikyti.
Nors šimtai žmonių Rusijoje yra persekiojami pagal karo cenzūros įstatymus, aukščiausių pareigūnų, tokių kaip užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir net pats V. Putinas gruodžio mėnesį, paslydimai padarė „karo“ idėją mažiau tabu.
„Mes pereiname nuo specialios karinės operacijos prie šventojo karo... prieš 50 šalių, kurias vienija satanizmas“, – sausį savo laidoje sakė propagandos veteranas Vladimiras Solovjovas.
Pasak „Levada Center“, dabar rusai tikisi, kad karas truks dar šešis mėnesius ar ilgiau.
„Dauguma laikosi nuošalyje ir pasyviai remia karą, kol jis jų tiesiogiai neliečia“, – sakė apklausų organizatorius D. Volkovas.
Tuo tarpu pranešimai apie Vakarų ginklų tiekimą buvo naudojami siekiant sustiprinti argumentą, kad Rusija kovoja su Vakarais po NATO skėčiu – jau nebe ideologine, o tiesiogine prasme.
„Karo metai pakeitė ne pačius sakomus žodžius, o tai, ką jie reiškia realiame gyvenime, – sakė istorikas I. Kurilla. – Tai, kas prasidėjo kaip istorinė metafora, dabar kurstoma realiai pralietu krauju“.
Laikraščių kioskuose rusai randa tokių žurnalų kaip „The Historian“, kuriuose gausu išsamių straipsnių, įrodančių, kad Sovietų Sąjungos Vakarų sąjungininkai Antrajame pasauliniame kare iš tikrųjų visą laiką buvo nacių šalininkai – dar vienas perdirbtas Rusijos istorijos tropas.
„Šaltojo karo metais galima rasti karikatūrų, kuriose Vakarų lyderiai, pavyzdžiui, prezidentas Eizenhaueris, vaizduojami su fašistine apranga ir NATO šalmu“, – sakė Rusijos propagandos ekspertė T. Eidelman.
„Tokio lygio neapykantos ir agresyvaus nacionalizmo nebuvo nuo vėlyvojo Stalino laikotarpio“, – pridūrė ji.
Parengta pagal „Politico“ inf.
