Apie 19 val. aplankas gula ant jo stalo.
O.Danilovas perbėgo žvilgsniu per dokumentus ir iškart paskambino prezidentui.
Volodymyras Zelenskis dalyvavo viename iš daugelio susitikimų, kurių skaičius kasdien augo galimo didelio karo fone.
Tačiau užuot laukęs, kol prezidentas atsilaisvins, NSGT sekretorius greitai sėdo į savo nebe pirmos jaunystės „Audi“ ir liepė vairuotojui važiuoti į Bankovskajos gatvę, kur įsikūrusi Ukrainos prezidentūra ir kitos valdžios įstaigos. Pranešimas iš „raudonojo aplanko“ negalėjo laukti.
Atvažiavęs į prezidento biurą O.Danilovas pasikalbėjo su V.Zelenskio asmeninės apsaugos viršininku, su Valstybinės apsaugos departamento vadovu ir raportavo pačiam prezidentui: „Yra duomenų iš mūsų partnerių – egzistuoja didelė jūsų fizinio sunaikinimo rizika.“
„Partneriai dažnai mums sakydavo: „Vaikinai, jeigu kils karas, jums tai reikš vadovybės sunaikinimą, filtravimo ir koncentracijos stovyklas.“ Bet būtent tą vakarą atėjo pirmas pranešimas apie realų pasirengimą nužudyti V.Zelenskį“, – vasario 22-osios įvykius prisiminė O.Danilovas.
V.Zelenskis, kuris tuo metu dirbo režimu „nėra laiko mirti“, įdėmiai išklausė O.Danilovą, padėkojo jam ir išėjo į kitą susitikimą.
Tai – ypatingai svarbios akimirkos dar prieš dieną, kuri palietė visą pasaulį. Vasario 24-ąją Ukraina, Lietuva ir kitos šalys minėjo žvėriškos Rusijos invazijos į Ukrainą metines, o Vladimiras Putinas su savo pakalikais toliau atakavo laisvą valstybę.
Prasidėjus karui daugybė žmonių paniro į kiekvieną naujieną iš Ukrainos, o garsiausiai skambėjusios pirmosios dienos tarsi nublanko prieš vis baisesnius pranešimus.
Tačiau tai, kas vyko dvi dienas iki V.Putino įsakymo pradėti žudyti – ypatingai svarbu.
Leidinys „Ukrainska pravda“ atkūrė įvykių chronologiją, kas iš tiesų vyko šalyje dvi dienas prieš įsiveržimą ir lemtingąją vasario 24-ąją, kai prasidėjo karas.
Lrytas.lt šį straipsnį publikavo ir po 8 mėnesių karo.
Vasario 22-oji
Dar iki žinios apie mirtiną pavojų V.Zelenskiui ta diena Ukrainoje ir taip jau buvo įtempta.
Išvakarėse Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas sušaukė savo Saugumo tarybą ir paskelbė, kad Maskva pripažįsta Rusijos marionetinių režimų „nepriklausomybę“ okupuotose Donbaso teritorijose – Donecko ir Luhansko srityse.
Šį žingsnį V.Putinas pateisino ilgu (daugiau nei valandą trukusiu) kreipimusi, kuriame, be kita ko, pareiškė, kad šiuolaikinę Ukrainą sukūrė bolševikai ir kad ji turėtų būti vadinama „Vladimiro Iljičiaus Lenino vardo“ valstybe.
Ukrainos prezidento biuro vadovo Andrijaus Jermako teigimu, V.Zelenskio komanda neturėjo laiko stebėti viso Rusijos saugumo tarybos posėdžio ir V.Putino kalbos, skirtos Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ pripažinimui.
Bet atsakyti reikėjo: reakcijos nebuvimas būtų palaikytas silpnumu. Savo kreipimesi naktį vasario 22-ąją V.Zelenskis kalbėjo: „Mes seniai viskam pasiruošę. Tačiau priežasčių jūsų bemiegei nakčiai nėra.“ Tada jo komanda tikrai taip manė.
Dieną Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas, pasipuošęs elegantišku kostiumu ir liemene, atvažiavo į interviu „Ukrainska pravda“ žurnalistams ir bandė juos įtikinti, kad didelio karo nekils, o abiejų „liaudies respublikų“ pripažinimas net bus savaip naudingas: Rusija liovėsi slėpti savo buvimą šiose teritorijose.
Jo interviu, pavadintas „O.Reznikovas: Šekspyro klausimo, šaudyti ar nešaudyti, nekils“, bus išleistas vasario 24-ąją 5 val. 30 min., kai ant Kijevo jau ims kristi raketos.
Vasario 22-ąją Jungtinės Valstijos jau perkėlinėjo savo ambasados darbuotojus iš Ukrainos į Lenkiją. O Kijeve dar buvo priiminėjami užsienio svečiai. Tokie vizitai buvo palaikymo signalas.
Be to, prezidentūra tikėjosi, kad V.Putinas neišdrįs pulti Ukrainos, kai ten viešės kuris nors užsienio lyderis. Vasario 22 d. į Kijevą atvyko Estijos prezidentas Alaras Karis.
Susitikime su juo V.Zelenskis išreiškė viltį, kad karo nebus. Ir jau tą patį vakarą NSGT sekretorius O.Danilovas gavo pranešimą apie tikrą pasirengimą nužudyti Ukrainos lyderį.
Išklausęs žinią apie realią grėsmę prezidentas savo susitikimų neatšaukė. Tą patį vakarą jis sukvietė Aukščiausiosios Rados frakcijų vadovus ir paragino juos vienytis. Šie pritarė. Nepasisakė tik prorusiškos partijos „Opozicinė platforma – už gyvybę“ pirmininkas Jurijus Boiko (prasidėjus karui ji bus uždrausta, partijos įkūrėjas Viktoras Medvedčukas sulaikytas, o vėliau iškeistas į ukrainiečių belaisvius).
Po jų kalbų raportuoti ėmė jėgos struktūrų vadovai. Gynybos ministras O.Reznikovas ir Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Ivanas Bakanovas neigė plataus masto karo galimybę, daugiausia, ko tikėdamiesi, – paaštrėjimo Donbase. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnas pareiškė, kad kariuomenė ruošiasi visiems scenarijams.
Paskutinis kalbėjo Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas Kyrylo Budanovas.
Jo pranešimas buvo labiausiai bauginantis ir, kaip paaiškės vėliau, pats tiksliausias.
K.Budanovas sakė, kad rusai gali veržtis ir už Donbaso ribų, bandyti pulti iš Černobylio pusės, kyla grėsmė Chersonui ir Charkovui, taip pat Kijevui.
Bet susitikimo dalyviams pasirodė, kad V.Zelenskis ir jo komanda į šias prognozes ne itin įsiklauso.
„K.Budanovas pasakojo baisius dalykus. Tačiau kadangi aukščiausi valdžios vyrai vos ne irzliai reagavo į tai, ką kalbėjo Ginkluotųjų pajėgų žvalgybos vadas, kiti susitikimo dalyviai taip pat nevertino jo rimtai.
Į K.Budanovo pareiškimus buvo žiūrima tarsi į jaunesnio brolio šnekas“, – sakė vienas susitikimo dalyvių.
Vasario 23-ioji
Ryte į Baltųjų rūmų Ovalųjį kabinetą įžengė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba. Paprastai JAV prezidentas savo kabinete nepriima nei ambasadorių, nei užsienio reikalų ministrų.
Būtent ten surengtu susitikimu buvo siekiama pabrėžti amerikiečių paramą. Po protokolinių nuotraukų Joe Bidenas ėmė klausinėti D.Kulebos apie situaciją Ukrainoje.
Tačiau JAV lyderio tonas buvo labiau panašus į atsisveikinimą su vėžiu sergančiu vaiku, o ne į sąjungininko padrąsinimą lemiamo mūšio išvakarėse.
Tuo metu Kijeve į posėdį rinkosi Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba. Dalyviai sprendė, ar verta skelbti karo padėtį. Gynybos ministras O.Reznikovas bei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas V.Zalužnas manė, kad nepaprastosios padėties įvedimo nepakaks, ir reikalavo karo padėties – tiesa, ne visoje šalies teritorijoje, o dviejose trijose rytinėse srityse.
Kiti prieštaravo, kad tai gali būti naudinga Rusijai, nes ji vis tvirtino, kad Ukraina ruošiasi puolimui Donbase.
Galiausiai Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba nusprendė apsiriboti nepaprastosios padėties įvedimu visoje šalyje.
O.Danilovas nuvežė dokumentą suderinti į Aukščiausiąją Radą. Tačiau opozicinių frakcijų vadovams potvarkis nepatiko.
Jie, be kita ko, reikalavo švelninti apribojimus, kuriuos nepaprastoji padėtis sukelia partijoms ir žiniasklaidai.
Dokumentas buvo taisomas iki vakaro.
Kažkuriuo momentu O.Danilovas neiškentė: „Čia galime kabinėtis prie kiekvieno kablelio. Bet jūs juk suprantate, kad rytoj galbūt jau teks balsuoti už karo padėtį?“ Aukščiausioji Rada nepaprastosios padėties paskelbimui pritarė tik vėlai vakare.
V.Zelenskis tądien susitiko su Lenkijos ir Lietuvos prezidentais Andrzejumi Duda ir Gitanu Nausėda. Į eilinį klausimą apie karą jis atsakė, kad „mūsų armijos gynybinius pajėgumus ir žingsnius ginant savo valstybę žinos tik aš ir mūsų armija“.
Kol valdžios civilinis sparnas įtikinėjo, kad didelio karo nebus, karinis sparnas jam ruošėsi: perdislokavo oro gynybą, permetinėjo dalinius, ruošė atsarginius aerodromus. Tai vyko slaptai ir tapo viena priežasčių, kodėl JAV žvalgyba apie Ukrainos kariuomenės veiksmus žinojo mažiau nei apie Rusijos.
Vasario 23-iosios vakare V.Zelenskis susitiko su stambiausiais Ukrainos verslininkais. Pasak vieno renginio dalyvių, prezidentas „atrodė susirūpinęs, bet laikėsi“. Jis prašė verslo „remti ekonomiką ir savo kolektyvus“.
Paskui šnekėjo jėgos struktūrų atstovai. O.Reznikovo pareiškimas buvo tarsi „asmenybės augimo trenerio motyvacinė kalba“, o V.Zalužnas informavo apie kariuomenės pasirengimą skirtingiems scenarijams. Jis atrodė pasitikintis savimi ir tai nuramino kai kuriuos verslininkus.
Tada prabilo turtingiausias ukrainietis Rinatas Achmetovas.
Priešingai nei dauguma verslininkų, jis atrodė susijaudinęs. „Tokio Rinato dar nemačiau. Jis išraudo ir kelis kartus pakartojo: „Svarbiausia – išsaugoti mūsų žmones“, – sakė vienas susitikimo dalyvis.
Verslininkai vienas po kito kartojo žodžius apie taikos svarbą.
Kai kuriems tapo nuobodu ir jie pradėjo kuždėtis tarpusavyje. Verslo banginiai broliai Surkisai kaimynams prie stalo pasakė, kad „ketvirtą ryto viskas prasidės“, tačiau į mikrofoną to nepakartojo.
Po susitikimo kai kurie verslininkai pabendravo su žurnalistais ir atrodė ramūs.
„Tada mums niekas nepasakė, kad bus plataus masto karas. Net užuominos nebuvo! Nebūčiau gaišęs laiko kalbėjimui ar kitiems antraeiliams dalykams, būčiau skubėjęs išvežti šeimą“, – sakė vienas žinomas verslininkas.
Šaltinių teigimu, net R.Achmetovas po susitikimo prezidentūroje neva patraukė į pirtį su savo bičiuliais ir juos įtikinėjo, kad karo nebus.
„Ukrainska pravda“ paklausė karinės žvalgybos vadovo K.Budanovo, kodėl susitikime su verslininkais jis nepaviešino turimos informacijos apie V.Putino planus.
„Jie, skirtingai negu deputatai, neturi prieigos prie valstybės paslapčių, todėl mes negalėjome visko pasakyti.
Tačiau aš kalbėjau pakankamai atvirai, todėl grėsmės lygį buvo nesunku suvokti“, – atsakė K.Budanovas.
Vasario 24-oji
Ukrainos pirmoji ponia Olena Zelenska pabudo po raketos smūgio. Vyro lovoje nebebuvo. Jis stovėjo gretimame kambaryje apsirengęs ir pasakė: „Prasidėjo.“
Įvairiose Kijevo vietose ėmė pabusti deputatai ir pareigūnai. Tie, kurie turėjo prieigą prie valstybės paslapčių, suskubo atplėšinėti prieš kelias dienas jiems įteiktų slaptų vokų „karo atveju“.
„Viduje nieko nebuvo! Tik kažkoks visiems žinomas niekalas. Nė žodžio apie tai, ką turėčiau daryti!“ – sakė vienas prezidentinės frakcijos „Liaudies tarnas“ deputatų.
5 val. ryto V.Zelenskis jau buvo savo kabinete. Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba paruošė dokumentą dėl karo padėties ir nuvežė į Aukščiausiąją Radą.
„Viską turėjome parengę, viską išspausdinę – skirtingus dokumentų paketus skirtingiems scenarijams. Tik gauname prezidento parašą ir registruojame. Mes ruošėmės viskam, bet negalėjome niekam apie tai pasakyti, net savo artimiesiems“, – sakė O.Danilovas.
Maždaug tuo pat metu Vadimas Novinskis – R.Achmetovo verslo partneris, Aukščiausiosios Rados deputatas ir Maskvos patriarchato Ukrainos stačiatikių bažnyčios protodiakonas – skambino Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovui Kirilui.
„Šventenybe, karas prasidėjo!“ „Negali būti.“ „Kaip negali, jei mano langai dreba nuo sprogimų.“ Patriarchas pažadėjo viską išsiaiškinti, nors ir taip viskas buvo akivaizdu.
6 val. 40 min. V.Zelenskis, apsuptas savo komandos narių, paskambino Jungtinės Karalystės premjerui Borisui Johnsonui, įjungė garsiakalbį ir angliškai šaukė: „Mes kausimės, Borisai, mes nesiruošiame pasiduoti!“
Pasak Ukrainos ambasadoriaus Londone Vadymo Prystaiko, tarp B.Johnsono ir V.Zelenskio iki to laiko buvo užsimezgę šilti santykiai ir jie galėjo skambinti vienas kitam į mobilųjį telefoną, kai tai nebuvo slaptos derybos. Nors Londone buvo labai ankstyvas metas – 4 val. 40 min., B.Johnsonas energingai ir žvaliai tikino, kad palaikys V.Zelenskį.
Tuo metu Aukščiausiosios Rados deputatai mėgino susirinkti į balsavimą.
Pirmiausia jiems buvo pasakyta atvykti į Ukrainos istorijos Antrajame pasauliniame kare muziejų, kur yra patalpa, kurioje telpa daugiau nei 400 žmonių.
Tačiau vėliau deputatų paprašyta atvažiuoti į Aukščiausiosios Rados pastatą.
Pirma, aparatas nespėjo organizuoti išvažiuojamojo balsavimo. Antra, posėdžio transliacijoje matoma bet kuri kita patalpa galėjo pasitarnauti Rusijos propagandai, kuri teigė, kad Ukrainos valdžia jau pabėgo iš Kijevo.
8 val. ryto deputatai ėmė rinktis Aukščiausiosios Rados sesijų salėje. Kai kurie vilkėjo sportinę aprangą ir nešėsi lagaminus. Už karo padėtį jie pabalsavo per kelias minutes. Frakcijų vadovai pareikalavo susitikimo su V.Zelenskiu. Šis vėl pakvietė juos pas save.
„Niekada anksčiau taip nebuvau tikrinamas, mane apžiūrėjo vos ne iki apatinių“, – sakė vienas delegacijos narių.
Prezidentūros langai buvo užkraunami maišais su smėliu, įrenginėjami šaudymo taškai. Spaudos centre sėdėjo keli žurnalistai ir JAV aktorius Seanas Pennas, atvykęs į Kijevą filmuoti dokumentinio filmo apie Ukrainą nesitikėdamas, kad prasidės karas.
Kartais ten nusileisdavo prezidentūros atstovai Mychailo Podoliakas ir Oleksijus Arestovyčius. Pastarasis garsiai klausė į telefoną: „Brangioji, tu jau privažiavai Černovcų sritį?“
Aukščiausiosios Rados deputatus sodino vadinamajame situacijų kambaryje su dideliais ekranais. Ten buvo ir Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius O.Danilovas, kuris vedė pirmąjį konferencinį pokalbį su regionų administracijų vadovais.
„Ei, o kur Chersonas? Ar kas nors gali susisiekti su Chersonu? Po velniais! Bent kas nors iš Chersono gali prisijungti?“ – suirzęs šaukė jis, nekreipdamas dėmesio į deputatus.
Į patalpą įėjo V.Zelenskis. „Mūsų su jumis užduotis – išsaugoti valdžios teisėtumą“, – pasakė prezidentas ir pasiūlė išsiųsti Aukščiausiosios Rados pirmininką į Ukrainos vakarus.
Prieš tokį scenarijų aštriai pasisakė kai kurie deputatai, tarp jų ir Petro Porošenka – partijos „Europos solidarumas“ lyderis ir buvęs Ukrainos prezidentas. Galiausiai nuspręsta parlamento vadovą palikti Kijeve, pirmąjį vicepirmininką pervežti į vieną kaimyninių sričių, o vicepirmininką – į šalies vakarus. Vieno vadovo žūties atveju jo įgaliojimus privalėjo perimti kitas.
Maždaug po pusvalandžio V.Zelenskio susitikimą su frakcijų vadovais nutraukė prezidento apsaugos viršininkas. Jis pareiškė, kad už kelių kvartalų nuo prezidentūros pastebėtos priešo diversinės grupės, be to, prezidento administracijai gresia raketų ataka.
V.Zelenskis, kaip rašo „Ukrainska pravda“, buvo „beveik už parankės“ nuvestas į „saugią vietą“ – bunkerį, iš kurio jis kelias ateinančias savaites vadovaus šaliai. Deputatų ir žurnalistų paprašyta palikti vyriausybės kvartalą.
Tą patį rytą Ukrainos premjeras Denysas Šmyhalis sušaukė ministrų pasitarimą ir paskelbė, kad dauguma jų bus siunčiami į šalies vakarus.
Kijeve turėjo likti tik pagrindinių ministerijų vadovai: Vidaus reikalų, Sveikatos, Infrastruktūros, Energetikos ir Gynybos.
„Aš nesiruošiu niekur važiuoti. Ką ten veiksiu?“ – pareiškė premjero pavaduotoja, laikinai okupuotų teritorijų reintegracijos ministrė Iryna Vereščiuk.
„Tai prezidento sprendimas“, – atsakė D.Šmyhalis.
„Tai aš ir kalbėsiu su prezidentu“, – atkirto I.Vereščuk. Ji liko Kijeve.
Visi, kurie pakluso reikalavimui išvykti, buvo paskirstyti į dvi grupes. Jie turėjo keliauti dviem traukiniais: pirmasis išvyko 14 val., antrasis – 16 val.
Atsakingu už evakuaciją buvo paskirtas bendruomenių ir teritorijų plėtros ministras Oleksijus Černyšovas.
Konspiracijos sumetimais jis informavo iš karto kelių regionų vadovus, kad pas juos atvyksta vyriausybė. Dauguma keleivių nežinojo, kur traukinys rieda.
To nežinojo ir mašinistai – maršrutą jiems nurodydavo trumpomis atkarpomis, nuo vienos stoties iki kitos. Galiausiai pirmasis sąstatas, o paskui ir antrasis atvyko į Ivano Frankivską.
„Ukrainska pravda“ apibendrino: „Turbūt negali būti geresnės metaforos Ukrainos valstybei vasario 24-osios rytą nei perpildytas traukinys, važiuojantis į vakarus.
Traukinys, kuriame yra tik vienas ginkluotas apsaugininkas, o mašinistas nežino ne tiktai ar pasieks tikslą, bet net ir galutinės stoties pavadinimo.“
Parengta pagal „Ukrainska pravda“ inf.
