J.Malachovskaja jau pusę metų gyvena ir dirba Vilniuje. Dar slepia savo adresą, bet džiaugiasi, kad gatvėje jai nereikia dairytis per petį ir nebegąsdina suskambėjęs durų skambutis.
Su „Lietuvos rytu“ J.Malachovskaja atvirai kalbėjosi apie rusų tautos mąstyseną, apie gyvenimą šalyje, kur visus valdo baimė ir propaganda. Ir kodėl kai kurios rusės moterys džiaugiasi, kai į frontą žūti išvežami jų vyrai.
Įsilaužė per transliaciją
– Jelena, papasakokite apie save, – paprašiau J.Malachovskajos, kai įsitaisėme su kavos puodeliais jaukiai pasikalbėti.
Tačiau pokalbis greitai tapo nei jaukus, nei lengvas.
– Aš – profesionali žurnalistė, 20 metų dirbau federaliniuose televizijos kanaluose, užsiėmiau socialine dokumentika.
2017 metais laimėjusi konkursą buvau pakviesta apžvalgininke į RBK – didžiausią Rusijos verslo informacijos kanalą. Tai buvo laisva televizija, todėl mus greitai išvaikė.
2018 metais laimėjau konkursą dirbti Aleksejaus Navalno komandoje „YouTube“ kanale „Navalnyj Live“.
Pirmas mano pasirodymas eteryje vasario 28 dieną, kai Rusijoje vyko protestas prieš neteisėtus rinkimus, tapo plačiai žinomas.Per tiesioginį eterį į studiją, išpjovę pjūklais duris, įsiveržė „specnazo“ pareigūnai su šunimis. Išjungė šviesas, kompiuterius, mus išvežė į policiją.
Kolegą uždarė 15 parų areštinėje, mane paleido, nes namie laukė mažas vaikas. Tada į tai dar buvo atsižvelgiama.
– Likote be darbo?
– Ne, ką jūs! Mes ir toliau triskart per dieną „YouTube“ transliavome naujienas tiesioginiame eteryje. Taip, buvo pavojinga.
2019 metais prisidėjau prie Atviros Rusijos fondo įkūrėjo Michailo Chodorkovskio komandos. Ir iki šiol dirbu jo kanale „Chodorkovskij Live“, vedu naujienų laidas, interviu su Rusijos opozicionieriais.
– Ar asmeniškai bendraujate su M.Chodorkovskiu?
– Gyvai susitikę buvome tik kartą. Tačiau vyksta jo komandos narių susitikimai nuotoliniu būdu. Jis yra sukūręs platų opozicinės žiniasklaidos tinklą po to, kai buvo išlaisvintas iš kalėjimo.
– Kokia asmeninė jūsų nuomonė apie šį Rusijos opozicionierių?
– Aišku, gera, kitaip jo komandoje nedirbčiau. Neseniai M.Chodorkovskis išleido knygą-manifestą „Kaip nugalėti drakoną?“ Tai jo programa apie Rusijos ateitį. Mums, opozicionieriams, padeda išgyventi, kai suteikiama vilties, kad ateitis bus.
Iš Maskvos – į Vilnių
– Kas nutiko, kad turėjote bėgti iš Maskvos?
– Karas. 2021 m. rugpjūčio mėnesį M.Chodorkovskio organizacija „Open Media“ paskelbta nepageidaujama Rusijoje ir dirbti tapo pavojinga.
Tai buvo kaip kriminalinis nusikaltimas, grėsė kalėjimas.
Todėl „Open Media“ buvo uždaryta, o norintys organizacijoje dirbti toliau galėjo persikelti į Vilnių. Iš pradžių aš nesutikau, nusprendžiau darbuotis Rusijoje, kad ir pavojingomis sąlygomis.
Tiesiog nesitikėjau, kad tai, kas vyksta, užsitęs ilgai.
Bet prasidėjo karas ir tapo aišku, kad Rusijoje dirbti nebegalėsiu.
– Atvykote į Vilnių su šeima – mama, sutuoktiniu ir dviem mažais sūnumis. Visiems buvo nesaugu?
– Taip, pareigūnai mamą jau irgi persekiojo dėl mano darbo. Jai vienai likti Maskvoje buvo pavojinga, tėčio jau nebeturiu. Juk Maskvoje nebeliko net opozicijai padedančių advokatų.
Mano vyras – videodizaineris, turi savo kompaniją ir gali dirbti nuotoliniu būdu.
Kai Maskvoje į mūsų butą eilinį kartą atvyko policija ir manęs nerado, supratome, kad kitą kartą mane areštuos.
Naktį su vaikais praleidome slaptoje vietoje.
Per tą laiką vyras surinko daiktus, pasiėmė mamą ir visi išvažiavome automobiliu.
Jau keliaudami susisiekėme su butų nuomos agentūra Vilniuje ir išsinuomojome 3 kambarių butą.
– Jūsų sūnums – 2 ir 10 metų. Ar jie apsiprato Vilniuje?
– Taip. Vyresnysis lanko rusų mokyklą, bet lietuviškas muzikos ir šachmatų mokyklas. Jau truputį kalba lietuviškai. Mažasis lanko lietuvišką vaikų darželį.
Ir aš pati pradėjau mokytis lietuvių kalbos su dėstytoja, jau šiek tiek galiu pasakyti lietuviškai, – nusijuokia Jelena, pasisveikinusi ir atsisveikinusi lietuviškai.
– Planuojate ilgai likti Lietuvoje? – klausiu Jelenos ir matau, kaip jos šypsena išblėsta.
– Apie kitą šalį negalvoju. Kai dar dirbau su A.Navalnu, iš Vilniaus esu vedusi laidas, gerai pažįstu miestą.
Vilniuje kvėpavome laisve – tavęs niekas neseka ir neareštuos. Vilnius, Lietuva man visada siejosi su laisve: kertu sieną, ir aš kitame pasaulyje.
Todėl džiaugiuosi, kad M.Chodorkovskis būtent Vilniuje toliau plėtoja savo informacinę opozicinę veiklą.
– Kaip manote, jums nepavojinga čia dirbti? Neseka Rusijos represinės struktūros?
– Savo adreso niekam nesakau. Daug opozicionierių turi tiesiogines laidas „YouTube“ platformoje, bet mes juk nežinome, kur jie gyvena.
Vilniuje transliuojame iš studijos. Rusijos saugumo struktūroms, manau, ne paslaptis, kad aš ir kiti M.Chodorkovskio komandos nariai – keletas laidų vedėjų, prodiuserių, korespondentų – dirbame čia. Juk eteryje neslepiu veido, pavardės.
Bet vis tiek čia, Lietuvoje, daug saugiau.
Bando belstis į sąžinę
– Ne vienas Rusijos įvykių apžvalgininkas pažymi, kad opozicija jūsų šalyje turi menką palaikymą. A.Navalnas kalėjime, M.Chodorkovskis – Londone. Rusams jau įdiegta, kad opozicija – tai „užsienio agentai“. Ir tarp pačių opozicionierių nėra vieningos jėgos. Ar jūs ir kolegos iš opozicinės žiniasklaidos galite daryti kokią nors įtaką Rusijoje likusiems rusams?
– Mes neturime galimybės įvertinti to poveikio. Mano pagrindinė tema – antikarinė propaganda. Kad žmogus mus girdėtų, jis to turi norėti, mus susirasti.
Bet suprantame, kad mus lengviau išgirsti, kai Vladimiras Putinas pralaimi. Net tiems, kurie iš pradžių džiūgavo, – taip, mes savo rusus Ukrainoje nuo nacių išlaisvinsime, užimsime dar daugiau teritorijos, tapsime didesne valstybe! Bet ima matyti, kad nepavyksta. Kaip, mus apgaudinėjo? Ir tada mūsų sėjami tiesos grūdai įkris į dirvą.
Žmogui kažkuriuo momentu tragiška suvokti, kad tu pats esi fašistas, su kuriais kovojo tavo seneliai, o dabar tų didvyrių vaikai, anūkai žudo Ukrainoje. Tavo pasaulis sugriūva.
Kad žmogus imtų taip mąstyti, neužtenka „YouTube“ pasiklausyti J.Malachovskajos. Tai procesas. Ir kuo daugiau pralaimi V.Putinas, tuo daugiau galimybių iki tų žmonių prisibelsti.
– Bet statistika nedžiugina – skelbiama, kad 80 proc. rusų palaiko prezidentą.
– Nepatarčiau remtis statistika. Įsivaizduokite, jeigu kas nors 1939 m. vokiečio būtų paklausęs – tu prieš Hitlerį? Ką žmogus būtų atsakęs? Tas pat dabar ir Rusijoje. Kas pasakys – aš prieš karą, kai žino, kad bus suimtas?
Manau, kad ir patys sociologai jau nustojo rengti apklausas ir tiesiog surašo tuos procentus. Galime tik spėlioti, kiek iš tiesų rusų palaiko karą.
Žmonės – įbauginti
– Lietuvoje vis kyla diskusijų dėl „gerų“ ir „blogų“ rusų. Esą nereikia kaltinti vien Kremliaus ir V.Putino – kalta visa tauta, du dešimtmečius paklusniai tylėjusi ir leidusi užaugti drakonui. M.Chodorkovskis yra prisipažinęs: „Mes jaučiamės kalti, kad nesugebėjome tam užkirsti kelio.“ Jo teigimu, sustabdyti V.Putiną gali tik patys Rusijos gyventojai. Bet jie tyli?
– Mums labai apmaudu, kai girdime, kad rusai nesipriešina.
Tikrai daug rusų netylėjo, bet supraskite, kad žmonės, opozicija yra beginkliai, o V.Putinas turi šimtatūkstantines represines struktūras.
Aš pirmą kartą išėjau į mitingus 2011-ųjų gruodį, po Dūmos rinkimų. Nuo tada dalyvavau visuose mitinguose arba kaip žurnalistė, arba kaip pilietė. Išskyrus du mitingus, kai gimė mano vaikai.
– Įvyksta protestai, policininkai žmones talžo lazdomis, išveža į areštines ir kitą dieną vėl ramu. Negi rusų baimė būti sumuštiems ir suimtiems yra stipresnė už norą, kad nors vaikai, anūkai gyventų demokratiškoje šalyje?
– Rusijoje visi bijo, ypač dabar. Manau, kad net buvęs prezidentas ir premjeras Dmitrijus Medvedevas bijo ištarti kokį nors „ne tą“ žodį, kaip ir namie sėdintis paprastas žmogus. Nes po to ir jam gali atsitikti „nelaimė“, kaip dabar nutinka daugeliui Kremliui neparankių žmonių.
Ir pats V.Putinas bijo netekti valdžios, nes kito kelio jis neturi.
– Neseniai iš Rusijos opozicinio kanalo „Dožd“, persikėlusio į Latviją, buvo atimta transliavimo licencija – net jų žurnalistas eteryje neištvėrė nepagailėjęs fronte „savų vaikinų“. Ar nėra taip, kad net užsienyje veikiančių ir karą Ukrainoje smerkiančių opozicionierių sapnuose – vis dar ta didžioji imperialistinė Rusija?
– Nežinau, ar žurnalistas tikrai gailėjosi rusų kareivių Ukrainoje. Nepažįstu jo, bet manau, kad ne. Jis tiesiog nepastebėjo, kad peržengė tam tikrą ribą norėdamas pademonstruoti humaniškumą.
Bet tokiais pasvarstymais įžeidė ir ukrainiečius, ir kitus europiečius, tai suprantama. Nejaučiu jokio gailesčio tiems rusų kareiviams. Pavargau gailėtis ir stengtis suprasti tuos žmones, kurie neina į mitingus, tyli, nes turi vaikų, bijo prarasti darbus.
Pati turiu mažų vaikų ir netekau darbų centriniuose televizijos kanaluose.
Faktas yra faktas – rusų kareiviai ateina į svetimus namus, grobia, prievartauja, žudo. Niekada jų nesigailėsiu. Peržengtos visos raudonos linijos.
Teka propagandos upės
– „Rusijos protu nesuvoksi“ – visas pasaulis žino šią frazę. Bet Rusijos nebeįmanoma suvokti ir širdimi. Padėkite suprasti jūsų tėvynainius, rusų mąstyseną. Turbūt 80 proc. žmonių gyvena vos ne XIX amžiuje, skurde, neturi net užsienio pasų. Bet jie pasiryžę žūti „už Putiną“, „už tėvynę“, nors iš tiesų gina saujelę nusikaltėlių ir oligarchų, juos apiplėšusių. Iš tiesų Rusijos protu nesuvoksi?
– Mes tiesiog neįvertiname propagandos masto Rusijoje. Smegenų išplovimo iki elementariausių dalelių. Sunku patikėti, kad galima nelaisvę įvardinti kaip laisvę, o žudynes – kaip gėrį.
Tačiau jeigu tai buvo daroma 10 metų, įvyko, kas įvyko, nors normaliam žmogui viską sunku suprasti. Ir mes, susigriebę už galvos, matome rezultatą, kad XXI amžiuje, kai yra internetas, gali įsigalėti tokia tamsa.
Didžioji rusų masė žiūri tik propagandinę televiziją.
V.Putinas genialiai panaudojo propagandą. Tikėti tuo, kas sakoma iš televizoriaus dėžės, – kaip psichikos liga. Jūs net negalite to įsivaizduoti. Gal kada nors psichiatrai šį reiškinį kaip nors įvardins.
Anksčiau ar vėliau rusai supras, kad tikėjo fašistine propaganda. Daugelis praregėjo 2022-ųjų vasario 24-ąją. Bet ne visi.
– Ar žmonės Rusijoje iš tiesų nemato, kaip Ukrainoje bombarduojamos ligoninės, mokyklos, kas dėjosi Bučoje ir kokios žudynės vyksta nuolat? Kad tai ne „specialioji operacija“, o karas.
– Įrodinėjama, kad tie vaizdai – klastotės, melagienos. Žmonės tiesiog jau bijo praregėti.
O dabar, kai vis daugėja rusų karių lavonų, propaganda turi naują teiginį – gyvenimas nėra didelė vertybė. Geriau žūti didvyriu fronte nei mirti nuo alkoholio.
Rusų kažkodėl nestebina, kad tokie propagandininkai kaip Vladimiras Solovjovas ar Margarita Simonian gyvena nuosavuose rūmuose ir nesiunčia savo vaikų į frontą. Sugebėjimas mąstyti jau atrofavosi. Niekam neateina į galvą paklausti – ką išvis Ukrainoje daro rusų kareiviai? Ko jie ten atėjo? Smegenyse yra likęs tiktai vienas vingis.
– Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ metu atrodė, kad Rusija pagaliau gali pasukti civilizacijos keliu. Kaip vėl įvyko tas kūlvirstis, kad rusai grįžo į imperialistinės Rusijos pozicijas, užsiaugino V.Putiną? Rusams visais laikais reikalingas caras su bizūnu?
– Kodėl rusai iki šiol ilgisi Sovietų Sąjungos laikų, man mįslė. O kad Rusija vėl grįžta atgal ir tampa totalitarine valstybe, aš pati aiškiai supratau per Dūmos rinkimus 2011-aisiais. Tada buvo praėję metai, kai po D.Medvedevo prezidentauti vėl grįžo V.Putinas.
Dirbau vienoje balsavimo apylinkėje. Už rankos pagavau žmogų, kuris į balsadėžę įmetė pluoštą biuletenių už V.Putiną. Vėliau paaiškėjo, kad taip jis darė daugelyje apylinkių.
Mane nubaudė už tai, kad jį sučiupau. Vijo iš apylinkės. Aš nėjau – turėjau Pirmojo televizijos kanalo žurnalistės pažymėjimą. Filmuoti situacijos atvyko kiti žurnalistai, bet policija vis tiek mane išmetė.
2018 m. A.Navalnui pavyko išvesti žmones į gatves visoje Rusijoje. Aš studijoje vedžiau daug valandų trukusias televizijos transliacijas iš mitingų visoje šalyje – jie prasidėdavo Tolimuosiuose Rytuose, Chabarovske ir baigdavosi Maskvoje.
Vis dėlto suprantu, kad iš 140 mln. Rusijos gyventojų mitinguose dalyvavo mažiau nei 1 proc. Bet negaliu atsakyti, kodėl. Galiu paaiškinti tik baime. Kai už menkiausią pasipriešinimą – ne tik lazdos, bet ilgi metai kalėjime.
– Kokią Rusijos ateitį mato opozicija po to, kai karas Ukrainoje baigsis? Spėliojama, kad Rusija gali suskilti į daugelį teritorinių vienetų ar tapti parlamentine valstybe. V.Putino mirtis atrodo kaip išsigelbėjimas. Bet gal atsiras daug Putinų? Net tada, jei valdžią perimtų opozicija, Rusija gali neatsisakyti tikslų plėsti savo teritoriją?
– Vieno stipraus opozicinio lyderio ir nereikia. Nes kas garantuotų, kad jis netaps nauju Putinu? Manau, kad po Ukrainos pergalės Rusijoje bus chaosas, iš kurio kažkas išsirutulios. Gali kilti net pilietiniai karai.
Įsivaizduoju, kad Rusijos valdymą galėtų perimti kokios nors išorinės jėgos, tačiau kaip tai įvyktų, sunku prognozuoti.
Ir negalima atmesti, kad Rusija netaps naująja Šiaurės Korėja, uždara pasauliui.
Nepriimti bėgančių – klaida?
– Baltijos šalys, Lenkija, Suomija nusprendė nepriimti bėgančių nuo mobilizacijos rusų. Sakoma, kad jie sprunka tik gelbėdami savo kailį, o pats karas jiems anksčiau visai nerūpėjo, niekas neprotestavo. M.Chodorkovskis ir kiti opozicionieriai vienos nuomonės – bėgančius reikia priimti.
– Aš irgi čia atbėgau gelbėdama savo kailį. O kas čia blogo?
– Taip, bet jūs dirbate opozicijoje. Kiek iš tų šimtų tūkstančių pabėgusių rusų užsienyje organizuoja protesto mitingus prieš karą? Negirdėjome. Tačiau girdime apie jaunų rusų akcijas kitose šalyse su Z raide pažymėtais automobiliais.
– Aš jokios šalies neraginčiau priimti tokių žmonių ir galbūt dėl to įgyti problemų. Kiekviena valstybė turi savo istoriją, nuostatas.
Bet mes su kolegomis pabėgimą vertiname kaip pasipriešinimo karui formą.
Tie jaunuoliai 20–25 metų, jie gimė valdant V.Putinui. Galbūt jų seneliai, tėvai visada balsavo už V.Putiną? O dabar jiems sakoma – eikite ir žudykite dėl V.Putino. Bet jiems gal išvis nusispjauti, kas vyksta Ukrainoje. Taip, jie bėga gelbėdami savo kailį. Bet jų rankos nebus kruvinos, ir tai gerai. Jie liks žmonėmis.
Yra manančių, kad vyras neturi bėgti! Bet tokie žmonės turi kitą šansą – jau fronte pasiduoti į nelaisvę.
Na, o tie, kurie taip ir nepraregės, ten žus. O jeigu grįš, niekada nebus normalios psichikos.
– Jūsų kanale „Chodorkovskij Live“ M.Chodorkovskis yra pasakęs – kai Ukrainoje žus 100 tūkst. rusų karių, kiti rusai nukreips ginklus į V.Putiną. Tikėtina, kad šis skaičius jau pasiektas, bet niekas nesikeičia.
– Įsivaizduokite, kad aš ar jūs – žuvusio kario motina. Ar pasakytumėte – mano sūnus buvo fašistas? Ne, sakysite – jis buvo didvyris! Mokykloje pakabins jo portretą! Todėl Rusijoje dar ilgai bus ta apgaulinga ramybė. Ir dėl to kalčiausia propaganda.
– Yra tekę matyti protu nesuvokiamų televizijos reportažų iš Rusijos, kai motinos, žmonos netgi džiaugiasi, kad vyrai išvežami į frontą. Ir ne bėda, kad žūsta, nes, kaip viena jų sakė eteryje: „Juk mes gausime už jį pinigų?“ Arba – kailinius. Arba – koldūnų. Kaip tai įmanoma?
– O gal tai buvo šeima, kurioje sūnus ar vyras dešimt metų mušė moterį, vaikus, pragerdavo algą ir motinos pensiją. O gal moteris su vaikais nuo smurto bėgo pas tėvus, bet ten – toks pat patėvis? Kur jai dėtis? Į policiją eiti? Rusijoje nėra nė vieno žmogaus, kuris sveiku protu pats kreiptųsi į policiją.
Ir aš džiaugiuosi, kad ta moteris išsilaisvins. Tegu gauna tuos kailinius. Čia būnant sunku suvokti, koks Rusijoje gali būti beteisis žmonių gyvenimas.
V.Putinui neatiduos A.Puškino
– Karas paskatino Vakarus kitaip pažvelgti ir į rusų kultūrą. Rusijos dramaturgų, kompozitorių kūryba šalinama iš teatrų. Drauge kyla klausimas – kodėl tokių humanistų kaip Antonas Čechovas, Levas Tolstojus, Piotras Čaikovskis ir kitų darbai neturėjo įtakos rusams, kurie eina žudyti arba tyli?
– Kultūros lobynas nepadarė dalies tautos civilizuotesnės, humaniškesnės. Tas bukumas – lyg liga, epidemija. Kultūros suvokimas – ne visos tautos, o atskirų žmonių reikalas.
Tačiau aš nenoriu paneigti rusų kultūros. Kodėl V.Putinui turėčiau atiduoti A.Puškiną, A.Čechovą?
Tačiau jei kuriai nors šaliai sunku, kai kabo afišos su rusų autorių pavardėmis, tegu taip ir būna. Jūs gyvenate demokratiškoje valstybėje ir patys priimate sprendimus. Neprivalote atsižvelgti į rusų priekaištus ar nepasitenkinimą. Jeigu Vilniuje nepamatysiu „Gulbių ežero“, patikėkite – išgyvensiu.
– Vilniaus gatvėse dabar sutinkame daug rusakalbių. Sakoma, kad taip buvo tik sovietiniais laikais. Jūs – rusė, su šeima vaikštinėdami kalbatės rusiškai. Ar nepasijuntate nepatogiai?
– Taip, man gėda dėl to, ką daro mano šalis. Mano rankos nekruvinos, bet pasas visiems laikams aptaškytas krauju.
Norėčiau, kad to nejaustų nors mano vaikai.
Tiktai vieną kartą, kai išaiškėjo Bučos žudynės, gatvėje mus taisyklinga rusų kalba užsipuolė žmonės ir apkaltino, kad žudome vaikus Ukrainoje. Ramiai išklausiau.
Bet man patinka Lietuvoje. Didžiuojuosi, kad dabar gyvenu tokioje šalyje, kuri priešinasi agresijai, kuri taip palaiko Ukrainą, kad jau metus visur kabo Ukrainos vėliavos.
Sulaukė keisto nepažįstamojo skambučio
Nors J.Malachovskaja sakė, kad Vilniuje jaučiasi saugi, tai gali būti ne visai tiesa.
Kai mobiliuoju telefonu „WhatsApp“ programėlėje tariausi su ja dėl interviu, pasakiau savo pavardę, kur ir apie ką kalbėsimės.
Pirmadienio rytą suzvimbė mano telefonas – buvo rodoma, kad skambinama iš Lietuvos laidinio abonento. Taisyklinga rusų kalba vyras pasakė mano pavardę ir prisistatė, kad yra iš imigracijos tarnybos.
„Kodėl kalbate rusiškai?“ – paklausiau. „Todėl, kad jūsų adresu pareiškimą rusiškai parašė ponia Lužkova, – neįtikėtiną versiją paaiškino nepažįstamasis. – Reikia susitikti ir pasikalbėti.“
Nutraukiau pokalbį, bet telefonas vėl suskambo. „Kodėl padėjote ragelį?“ – griežtai paklausė tas pats balsas. „Aš nekalbu rusiškai“, – atsakiau. „Bet kalbėjote!“ – atkirto piktai.
Vėl nutraukiau pokalbį, bet netrukus telefonas suskambo per „Viber“ programėlę. Neatsiliepiau. Skambino dar keletą kartų. Ekrane buvo užrašas – „Nepažįstamas numeris“.
