Švedė, kuriai dabar 20 metų, išgarsėjo, kai dar būdama paauglė atvirai pradėjo kritikuoti ir skatinti pasaulio lyderius imtis ryžtingesnių veiksmų klimato kaitos klausimais. Bet pastaraisiais mėnesiais aktyvistė buvo dingusi iš viešumos.
Ir ne tik todėl, kad Rusijos sukeltas karas nustelbė net ir klimato krizę.
G.Thunberg dirbo prie „Klimato knygos“ („The Climate Book“). Šį daugiau nei 500 puslapių leidinį sudaro žinomų mokslininkų pranešimai, aplinkosaugos aktyvistų, žurnalistų dramatiški įspėjimai dėl klimato kaitos pasekmių, pateikiamos specialistų atliktų tyrimų išvados.
– Įsivaizduokite, kad turite antrininkę, kuri būtų pasirengusi porai metų perimti jūsų „klimato ikonos“ darbą. Sutiktumėte? – buvo paklausta G.Thunberg.
– Ne, nes man patinka kelionės ir darbas.
Kartais man pačiai tai atrodo keistai, nes žinau, kad klimato krizė kelia nerimą daugybei žmonių. Bet iš tikrųjų esu laiminga kaip niekada. Gal dėl to, kad jaučiu savo darbo prasmę, žinau, kad tai, ką darau, yra teisinga.
– Kai 2019-aisiais traukiniu važiavote iš pasaulio ekonomikos forumo Davose, pasakėte: mes turime tai padaryti dabar. Bet nuo to laiko klimato apsaugos srityje neįvyko didelio pokyčio. Ką manote?
– Tiesą sakant, stebiuosi, kad dar nekuoktelėjau.
Bėgant metams tapo lengviau ištverti pokyčių lėtumą, nes mėnesiai vis labiau susilieja. Kai buvau jaunesnė, laiką jaučiau kitaip. Bet pirmiausia man padeda bendrystė su kitais aktyvistais, kurie turi tas pačias vertybes.
– Kada sunkiausia išlikti ramiai?
– Kai po ilgos sunkios dienos būnu pavargusi, o kažkas ateina ir sako: „Jūs, jauni žmonės, esate vienintelė viltis, kurią mes turime.“
Tada kartais būnu šlykšti. Sakau, kad nėra gerai, jei savo viltis atiduodate į kelių skurstančių paauglių rankas, kurie laisvalaikio metu eina protestuoti.
– Kodėl jums nepriimtina sąvoka „viltis“?
– Reikalingas naujas šio žodžio apibūdinimas.
Šią sąvoką mėgsta vartoti galią turintys žmonės. Jie sako, kad yra vilties, nes ateityje galime padaryti tą ar aną. Man tai skamba kaip patogus melas, vėl turintis užliūliuoti žmones. Taip viltis išnaudojama prieš mus.
– Ką dar turite bendro su ana mergaite iš traukinio?
– Vis dar esu Greta, bet dabar jaučiuosi lyg būčiau kitokia. Tai sunku apibūdinti. Nežinau, ar tai priklauso tiesiog nuo amžiaus, ar dėmesio man.
Iki protesto 2018 metais prie Švedijos parlamento buvau beprotiškai drovi ir labai apribota dėl savo autizmo. Negalėjau deramai bendrauti su žmonėmis, sėdėti klasėje su daugiau nei penkiais mokiniais.
Didesnis jų skaičius būtų mane pribaigęs, nes triukšmas išmuštų iš vėžių.
– Dabar jūs stovite priešais tūkstančius. Ar žmonės tapo jums labiau priimtini negu anksčiau?
– Neabejotinai.
– Nors esate puolama?
– Taip, tiesa. Aš pažinau ne tik daug korumpuotų žmonių iš korumpuotos sistemos, bet ir radau daug nuostabių draugų, kurie gyvena prie „fronto linijos“, kovoja už teisingumo principą, susijusį su klimatu.
– Ar naujoji meilė žmonėms jus padarė ramesnę?
– To tikrai bijojau. Bet greitai pastebėjau, kad vis dar galiu sakyti – „užsiknisk!“
Privačiame gyvenime nesu labai nusiteikusi ginčytis. Bet kai tai svarbu, aš galiu, kaip ir anksčiau, gintis.
– „Klimato knygoje“ parengti straipsniai apie visus galimus klimato kaitos aspektus. Nejau buvo smagu ruošti leidinį apie pasaulio pabaigą?
– Beprotiškai.
– Tai skamba kiek keistai.
– Žinau, tačiau tokia jau esu. Kai man tikrai įdomu, jaučiu ir džiaugsmą. Bent jau nuo tam tikro momento.
Kai pirmą kartą supratau visą ekstremalios klimato padėties mastą, jaučiausi lyg būčiau žvelgusi į didelę tuštumą.
Dabar, skaitydama knygoje pateiktus pranešimus, emociniu požiūriu esu ramesnė nei anuomet.
Negaliu sau leisti, kad emocijos mane pernelyg užvaldytų. Antraip neturėčiau jėgų savo kovai.
– Apie klimato kaitą kuriami filmai, atlikta tūkstančiai mokslinių tyrimų. Kokį poveikį dar gali padaryti „Klimato knyga?“
– Nors visi faktai seniai išdėstyti, niekas nevyksta. Esant tokiai padėčiai pradedu savimi abejoti. Pagalvoju: ar gali visa tai iš tikrųjų būti tiesa? Bet tai pateikia knyga – juodu ant balto. Kai žmonės tvirtina, kad tik keliame triukšmą, tai jau ne taip svarbu, nes teisybė mūsų pusėje.
– Knygoje teigiama, kad 10 proc. pasaulio žmonių atsakingi už 50 proc. išmetamų teršalų.
Ar Vakarai kalti dėl klimato kaitos?
– Vakarų šalys sukėlė šią krizę ir kaitino klimatą dešimtmečius. Tad didelis nesusipratimas, kuomet kai kurie sako, jog klimato kaitą sukėlė visa žmonija.
Tiesa tokia: yra žmonių, kurie buvo valdžioje ir priėmė tam tikrus sprendimus. Jie galėtų būti patraukti atsakomybėn.
– Pastaraisiais metais pabuvai politiniuose užkulisiuose. Ką sužinojai apie pasaulio elitą?
– Žinoma, esama skirtumų. Tačiau mane visada labai stebina, kiek mažai šio sluoksnio atstovų supranta klimato krizę. Jie praleidžia visą savo laiką su ekonomikos pasaulio žmonėmis ir lobistais. Šie juos užtikrina, kad procesas kontroliuojamas ir viską galima išspręsti techninėmis naujovėmis.
Iš esmės yra trijų tipų politikai. Tie, kurie nesupranta klimato krizės, tie, kurie jos nepripažįsta, ir tie, kurie sąmoningai ją ignoruoja.
– Konkrečiai?
– Kartą vienas įtakingiausių pasaulio vyrų man sakė: „Jeigu tiktai būtume žinoję, ką reiškia Paryžiaus sutartis, nebūtume jos pasirašę.“ (Pasaulio šalių lyderiai Paryžiuje 2015 m. gruodį įsipareigojo siekti sulėtinti pasaulio klimato atšilimą – Red.)
ES ir visos jos valstybės narės pasirašė ir ratifikavo Paryžiaus susitarimą ir yra tvirtai įsipareigojusios jį įgyvendinti.
Laikydamosi šio įsipareigojimo ES šalys yra susitarusios padaryti taip, kad iki 2050-ųjų ES taptų pirmąja neutralaus poveikio klimatui ekonomika ir visuomene.
Kitas paprašė: „Ar galime nekalbėti apie faktus, nes juos ne tiek gerai žinau?“
Su tokiais pasakymais susiduriu nuolat.
Kai kameros išjungtos, paaiškėja iš dalies šokiruojantys dalykai. Tokių pokalbių metu man lieka dvi strategijos. Kalbu arba diplomatiškai, sakydama: „Žinau, kad tai sunku“ ir pilstau iš tuščio į kiaurą, arba priešiškiau.
– Kas tai lemia?
– Priklauso nuo mano nuotaikos. Jei dabar sutikčiau kurį nors prezidentą, būčiau, pavyzdžiui, nusiteikusi priešiškai. Tai priklauso nuo mano energijos lygmens ar kokia mano fizinė forma.
– Kaip dabar gyvenate?
– Gyvenu su draugais Stokholme. Dauguma jų priklauso klimato apsaugos judėjimui.
Tačiau būstas nėra itin didelis – tik vienas miegamasis, nors iš tikrųjų visada esame bent trys.
Atskiro kambario neturiu, tačiau turiu savo sofą, ant kurios miegu.
Nežinau, kas man nutiko. Iš tylenės tapau žmogumi, kuris beveik neužsičiaupia.
Dabar noriu, kad mane nuolat suptų žmonės. Paprastai užsiimu dėlionėmis, siuvinėju ir pliurpiu nesąmones. Kai esu kelionėje, o tai būna labai dažnai, apsistoju pas draugų draugus.
– Nepaisant to, turite niūrios, nuožmios mergaitės reputaciją.
– Juokinga. Artimiausi draugai sako, kad privalau būti rimtesnė. Jie mano, kad per daug kvailioju. Juokinga, kad visi mane laiko pikta paaugle, kuri niekuomet nesijuokia.
Nejau žmonės tikrai mano, kad esu tik tas asmuo, kuris scenoje kalba apie klimato kaitą?
– Galbūt tai susiję su istorija apie depresyvią mergaitę, kuri nugali savo ligą pradėjusi kovą su klimato kaita? Ar ši istorija tikra?
– Taip. Bet tai nereiškia, kad negaliu linksmintis. Esu gana kvaila. Mano tėvai galėtų džiaugtis, kad išvykau iš namų.
– Anksčiau šalia jūsų beveik visada buvo tėvas. Pastarąjį kartą – spaudos atstovė, net nutraukusi interviu dėl per daug užduotų politinių klausimų. Dabar esate viena. G.Thunberg jau nebereikia apsaugoti?
– Mano santykiai su tėvu yra labai artimi. Tačiau esu 20-ies ir nereikia, kad kas nors manimi rūpintųsi.
– Klimato judėjime atliekate išskirtinį vaidmenį. Ar kartais nesijaučiate vieniša?
– Mūsų judėjimas neturi jokio lyderio. Bet nenoriu neigti, kad mano pozicija išskirtinė. Kai kada sunku rasti žmonių, kurie tai supranta.
Nepaisant to, nesijaučiu vieniša. Tik tada, kai kartais privalau priimti svarbius sprendimus ir nežinau, ką turiu daryti arba ko galiu klausti patarimo.
– Dėl karo Ukrainoje Švedija padidins savo karines išlaidas. Ar tai teisingas žingsnis?
– Visos šalys mąsto skirtingai ir visa tai turi netiesioginį poveikį klimatui.
Aš esu prieš karinių išlaidų didinimą, nors suprantu kai kurių žmonių poreikį ginti save.
Parengė Ona Kacėnaitė.
