Kokias pagrindines teisines ir politines kliūtis reikia įveikti, kad Rusijos valstybinis ir privatus turtas galėtų pradėti dirbti Ukrainos atkūrimo labui? Kiek Rusijos pinigų yra paslėpta Vakaruose ir kaip juos rasti? Apie tai Vladas Gheorghe kalbėjo interviu su dienraščiu „Deutsche Welle“.
– Kaip sekasi dirbti su jūsų projektu? - „Deutsche Welle“ paklausė Vlado Gheorghe.
– Projekto idėja – surasti teisinius būdus, kaip pasisavinti Rusijos turtą, ir į paieškas įtraukti geriausius nepriklausomus Europos teisės ekspertus. Jie išanalizuos visus galimus variantus ir parinks geriausią sprendimą. ES grindžiama teisinės valstybės principu, todėl turime atsižvelgti į ES teisinę sistemą, daugiau nei dvidešimties valstybių narių teisės aktus ir Europos Teisingumo Teismo nuomonę.
– Kai kalbama apie blokuotą Rusijos turtą, minima 300 mlrd. eurų Rusijos centrinio banko užsienio valiutos atsargų suma G7 šalyse. Tačiau neseniai buvo pranešta, kad šią sumą prieš karą paskelbė pats Rusijos Centrinis bankas, todėl ji gali būti gerokai mažesnė. Ar žinoma tikroji užblokuoto Rusijos valstybės turto suma?
– Jūsų paminėtas 300 mlrd. eurų skaičius iš tiesų yra hipotetinis, mes nežinome tikrosios įšaldyto Rusijos turto sumos. Nes jis yra daug kur ir buvo investuotas įvairiomis formomis, nes kalbame ne tik apie pinigus, bet ir apie kitų rūšių turtą. Neturime nė vieno viešai prieinamo dokumento apie šias lėšas. Tačiau turime tam tikrų prielaidų apie tai. Remdamasis bendravimu su įvairiais šiame procese dalyvaujančiais pareigūnais, manau, kad 300 mlrd. eurų yra daugiau ar mažiau teisinga suma, priklausanti G7 ir ES šalių jurisdikcijai.
– Ar žinoma, kur yra Rusijos valstybės turtas?
– Sunku, bet nėra neįmanoma surasti Rusijos valstybės turtą. Nacionaliniai bankai, iždai ir Europos institucijos turi šiuos duomenis, jie privalo juos turėti, kad garantijų sistema veiktų. O jei kalbame apie tai, kur rasti šį turtą, tai su tuo problemų nėra, problema yra su teise juo naudotis.
Tačiau kalbant apie tai, kur rasti privatų turtą, priklausantį Rusijos oligarchams, jų bendrininkams ir už jų besislepiantiems asmenims, yra tam tikrų sunkumų, susijusių su šia informacija. Šiuo atveju yra problema, susijusi su bankais, daugiausia Šveicarijos bankais arba bankais, veikiančiais pagal į Šveicariją panašias jurisdikcijas. Būtent ten gali būti valstybės turtas, paslėptas po fizinių asmenų vardais. Tai labai rimta problema, nes kalbame ne apie centus, o apie dešimtis milijardų eurų.
– Praėjusią savaitę grupė Europos Parlamento narių išsiuntė laišką Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai su prašymu sukurti bendrą užblokuoto Rusijos turto registrą. Taigi iki šiol tokio registro nebuvo?
– Aš taip pat pasirašiau šį laišką, tačiau prieš tai bandėme daug ką padaryti. Pastaruosius kelis mėnesius stengėmės gauti tam tikrą informaciją iš Europos Komisijos. Pirmas dalykas, kurio paprašėme, buvo šalių padarytų sankcijų išimčių sąrašas. Nes valstybės narės turi teisę į tokias išimtis tam tikrose konkrečiose situacijose. Mano nuomone, turėtume patikrinti šį sąrašą, nes jame galime įžvelgti ką nors įdomaus. Mes šios informacijos neturime, bet Europos Komisija turėtų ją turėti. Tačiau ten mums sako, kad bent jau kažką turi, bet tai dar nebaigta, todėl mums nieko nerodo.
Antroji informacija, kurią bandome gauti, yra Rusijos turto registras. Tai svarbu Europos prokuratūrai, nes, atsižvelgiant į tai, kaip viskas klostosi, ji taps ta institucija, kuri pradės persekioti asmenis, bandančius apeiti sankcijas, o tai savo ruožtu taps pagrindu konfiskuoti tų asmenų turtą. Todėl Europos prokuratūra turėtų turėti šio turto registrą. Manau, kad toks registras yra, bet mes jo nematėme. Nors mums nereikia tikslių Rusijos oligarchų vilų adresų. Noriu sužinoti, kiek tokio turto yra, kokio tipo jis yra ir kieno jurisdikcijoje jis yra.
– Ar tai reiškia, kad bet kuri ES šalis turi dalytis tokia informacija?
– Šalys jau turi tokią pareigą. Jos dalijasi informacija su Europos Komisija ir per Europos Vadovų Tarybos darbo grupes. Dar galima dirbti su Europos Komisija, tačiau Europos Vadovų Taryboje viskas yra tamsu. Jie sako, kad reglamentai neleidžia jiems dalytis šiais duomenimis, o tai, mano nuomone, netiesa. Reglamentai, nors ir neleidžia, bet ir nedraudžia to daryti.
– Praėjusių metų gruodį Europos Komisija pasiūlė suderinti baudžiamąją atsakomybę už ES sankcijų pažeidimus. Tuomet buvo teigiama, kad tai padėtų praktiškai išspręsti Rusijos turto konfiskavimo klausimą.
– Tai padėtų konfiskuoti tik vienos rūšies turtą, priklausantį asmenims, bandantiems apeiti sankcijas. O tai skiriasi nuo to, ką mes bandome padaryti. Nes tai yra labai maža turto dalis. Taigi šis Europos Komisijos pasiūlymas yra pirmasis, ir tai gerai, sutinku. Tačiau reikia padaryti daugiau.
– O kokie konkrečiai yra esminiai teisiniai žingsniai, kurių dar reikia imtis?
– Turime inicijuoti mechanizmą visos Europos lygmeniu, kuris įpareigotų valstybes nares turėti savo sistemą, pagal kurią jos teisiškai nuspręstų, ką ir kaip konfiskuoti. Tam tikrus mechanizmus galime sukurti visos Europos lygmeniu, tačiau yra dalykų, kuriuos šalys gali padaryti tik pačios. Tai normalu ir teisėta.
Ir mes, kaip sąjunga, turime galimybę paprašyti šalių, kad jos tai darytų savarankiškai, t. y. pirmiausia bendru, o paskui nacionaliniu lygmeniu. Tai labai svarbus dalykas, kuris turėtų būti galutinis mūsų projekto rezultatas: įpareigojimas valstybėms narėms turėti savo teisinį turto konfiskavimo mechanizmą, galbūt nesusijusį su bendrosiomis Europos taisyklėmis.
– Tačiau tokiems sprendimams reikia politinės valios. Jūs bendraujate su kolegomis iš įvairių šalių. Jūsų nuomone, kurioje iš ES šalių yra daugiau noro imtis reikiamų priemonių Rusijos turtui konfiskuoti?
– Žinoma, yra Baltijos šalys, kurios tokiais klausimais visada yra priekyje. Tačiau, be jų, yra daug kitų šalių, kurios pasirengusios tai padaryti. Geriau pakalbėkime apie tas, kurios nenori to daryti. Jų yra mažuma, tačiau mūsų sistemoje mažuma gali blokuoti daugelį dalykų. Kol kas tai yra Vengrija, taip pat Austrija, kuri neseniai Europos Vadovų Taryboje pradėjo reikšti labai keistas mintis apie karą ir Rusiją.
Tai ženklai, kurių negalima ignoruoti. Manau, kad kol kas jie tai daro tik tam, kad išmatuotų temperatūrą ir pamatytų kitų reakciją. Šios dvi šalys labai suinteresuotos Rusijos pinigais, nafta ir dujomis. Be to, mano nuomone, šiose šalyse yra korumpuotų politikų. O ten, kur yra korupcija, Rusija numoja ranka. Ar jų (Vengrijos ir Austrijos – red. past.) įtaka yra pakankama, kad ką nors užblokuotų – negaliu pasakyti. Bet ženklai nėra labai džiuginantys.
– Norint konfiskuoti Rusijos centrinio banko turtą, reikia vadinamojo tarptautinio suverenaus turto imuniteto principo išimties. Kaip manote, ar realu priimti sprendimą dėl tokios išimties?
– Būtent tai mes ir bandome padaryti. Dabar veikia sistema, kuri veikė daugiau nei šimtą metų, ir su ja nebegalima dirbti. Turime ekonomistų, kurie sako: jei panaikinsite imunitetą, pakenksite pasaulio ekonomikai, nes niekas daugiau niekuo nepasitikės. Tačiau jau dabar niekas niekuo nepasitiki.
Be to, jei to nepadarysite, kokią žinią siunčiame ateičiai? Kad galima tiesiog perimti valdžią ir sunaikinti šalį? Kad viskas gerai, nes jūsų sostinės vis tiek bus tvarkingos? Jei valstybės veikėjas imasi žudyti žmones ir pakenkti pasaulio ekonomikai, jis turi žinoti, kad už tai teks sumokėti.
– Kokiu lygiu turėtų būti priimtas sprendimas netaikyti valstybės turtui tarptautinio imuniteto?
– ES ir jos partnerių lygmeniu. Amerikiečiai jau remia šią idėją. O iš tikrųjų jai priešinasi ES šalys. Manau, kad turime daugiau dirbti šia kryptimi.
– Kaip manote, kada pirmas konfiskuotas Rusijos turtas gali būti perduotas Ukrainos atstatymui?
– Pagal mano grafiką pirmuosius darbinius žingsnius turėtume žengti šiais metais. O galbūt pirmasis pervedimas įvyks kitais metais. Nekalbu apie dideles sumas, bet tai jau bus kažkas.
Parengta „Deutsche Welle“ inf.
