Pirma pravardė prilipo per istorijos paskaitas, kai dėstytojas Maksimo paklausė, ar šis nėra kilmingų Lietuvos kunigaikščių palikuonis. Vaikinas tiek profesoriui, tiek susitikęs su manimi paaiškino, jog nežino savo šaknų, o iš senelio girdėjo vien tai, kad giminė yra kilusi iš kažkokio neva Skirgailai priklausiusio kaimo Baltarusijos pasienyje.
Maksimas, kurį visi sutrumpintai vadina Maksu, programišiumi buvo pramintas todėl, jog sugebėjo greitai „nulaužti“ slaptažodžius ir įsiskverbti į svetimas paskyras. Tokius savo sugebėjimus Maksas naudingai panaudojo Rusijai užpuolus Ukrainą, kai įsijungė į nematomą programišių armiją, kenkusią Maskvai.
Tiesa, į šią armiją Maksas įsitraukė antrą karo mėnesį, o pirmą priešo invazijos dieną vaikinas ėmė gaminti Molotovo kokteilius. Juos Maksimas slapta nuo senelio ir senelės darė Zagalcų kaime, nutolusiame 60 km nuo sostinės.
Į kaimą vaikinas nusprendė išvykti pirmą karo dieną – išgirdęs mūšių Kijevo prieigose aidus. Iš sostinės į kaimus ar į užsienį tada supanikavę suskubo bėgti daugybė sostinės gyventojų.
Į Zagalcų kaimelį suvažiavo keli šimtai kijeviečių. Tada jie negalėjo žinoti, kad priešai sostinės neužims, o Zagalcus okupuos ir ims čia plėšikauti, prievartauti moteris, per mūšius daugybė namų bus sunaikinta.
Zagalcus rusai okupavo atsitraukdami po nesėkmingo Kijevo šturmo. Dar mažiau pasisekė šalia esančiam Borodiankos miesteliui, kurį priešai užėmė jau pirmą karo dieną, o jame vykusios kovos ir sugriovimai buvo didesni nei kad Bučoje.
Pirmą karo dieną rusai į Kijevą veržėsi keliomis kryptimis, o viena iš jų tapo greitkelis Kovelis-Kijevas. 12 tūkst. gyventojų Borodiankos miestelį okupantai priskyrė prie strategiškai svarbių ir užėmė, o kitoje greitkelio pusėje už keletos kilometrų esančių Zagalcų kaimelio iš pradžių nelietė.
Girdėdamas mūšių Borodiankoje atgarsius Maksas nusprendė užblokuoti greitkelį, Molotovo kokteiliais padegdamas pravažiuojančios Rusijos karinės technikos vilkstinę. Vaikinas pagalbon pasikvietė kaime gyvenantį mamos brolį Anatolijų, su kuriuo po atakos planavo kanalizacijos vamzdynu pasprukti į pamiškę.
Šio plano teko atsisakyti, kai okupantai už ataką Molotovo kokteiliais Borodiankoje pakorė du civilius ir pranešė, jog jei kaimuose bus nužudytas nors vienas jų kareivis, už bausmę sušaudys visą gyvenvietę. Ryžtą kovoti Maksimas tada pakreipė kita linkme – įsijungė į nematomą programišių armiją, okupantams kenkusią kitokiais būdais.
Prieš tai jis kartu su seneliais iš Zagalcų išvyko į Slovakiją. Išvadavus kaimą seneliai grįžo atgal, nes skubėjo sodinti bulves, o Maksas apsigyveno Lvove, kur su juo prieš metus vienuose svečių namuose ir susipažinau.
Tada Maksas visgi neišsidavė, kodėl ištisas paras sėdi prie kompiuterio, o sakė, kad dirba informatiku tarptautinėje įmonėje. Tik po pusmečio vėl susitikus Kijeve vaikinas prasitarė, kad dalyvauja savanoriškoje programišių kovoje prieš okupantus.
Į tokią kovą karo pradžioje buvo įsijungę daugybė informatikų, kurie savo iniciatyva „laužėsi“ į Rusijos įstaigų bei įmonių serverius. Tam, kad demaskuotų žudynių Ukrainoje planuotojus bei vykdytojus, kad išgautų Ukrainos kariuomenei naudingą informaciją, kad sutrukdytų kenkėjiškų įmonių ir organizacijų, žiniasklaidos veiklą.
Programišiams ne kartą pavyko pakenkti Rusijos bankų veiklai, ir televizijos bei radijo žinias įterpti Ukrainos himną ar pranešimą, kad Rusija yra teroristinė valstybė.
Maksas buvo įsiliejęs į programišių organizacijos „Ukrainos IT-armija“ veiklą. Įtakingiausiomis Ukrainos programišių, kovojančių prieš Rusiją, organizacijomis dar yra laikomos „Ukrainian Cyber Allians“ bei „KiberSprotiv“.
Savo ruožtu Rusijos programišiai, nutarę kenkti Ukrainai bei jai talkinančioms NATO šalims, susivienijo į „Rusijos Kiberarmiją“. Kremliaus kiberrnetinių atakų prieš Ukrainą ir jos sąjungininkes priešakyje kovoja „Killnet“, „Sandworm“, „FancyBear“, CozyBear“ , „APT 18“ programišiai.
Maskva ir Kijevas turi įsteigę valstybines kibernetinės žvalgybos ir apsaugos tarnybas. Rusija tokiai veiklai seniai skiria didžiulį dėmesį ir dosniai finansuoja savanoriškas programišių, kenkiančių Vakarams, organizacijas. Dėl to ukrainiečiams į pagalbą atskubėjo tiek oficialios kitų šalių institucijos, tiek savanorių organizcijos, viena iš kurių yra garsioji „Anonymous“. Be to, ukrainiečiams labai padeda „GhostSec“, „KelvinSecurity HackingTeam“, „AgainstTheWest“, „Baltarusijos Kiberpartizanai“ organizacijų programišiai.
Anot Makso, karo pradžioje Rusijos įmonės nebuvo gerai saugomos nuo kompiuterinių įsilaužimų ir ukrainiečiai atskleidė daug svarbios informacijos, pridarė įvairių kiaulysčių. Vėliau Maskva apsaugai nuo programišių atakų pasitelkė privačias firmas, todėl savanoriams mėgėjams veikti tapo žymiai sunkiau.
„Pamenu, vienas Rusijos parlamentaras slaptažodį „Kremlius 1“ po įsilaužimo į jo paskyrą lengvabūdiškai pasikeitė į „Kremlius 2“,– juokėsi Maksas, preiškęs, jog dabar šnipinėti okupantus yra daug sudėtingiau. Be to, vaikinas tam nebeturi daug laiko, mat vėl susirado informatiko darbą, o savaitgaliais padeda tėvui, dirbtuvėse tekinimo staklėmis gaminančiam šautuvų duslintuvus.
„Kariai per pažįstamus mus patys be jokių skelbimų susiranda, jiems duslintuvai labai praverčia, nes priešui tada sunku susekti, iš kurios vietos šaudo“, – pasakojo Maksas. Bėda ta, kad duslintuvai nuo šaudymo karščio greitai tampa nebetinkami, o naujų trūksta.
„Per duslintuvus ir metalines krosneles, kurių šią žiemą dėl energijos stygiaus visiems labai reikėjo, tėvas yra ties bankroto riba, nes pinigų neturintiems asmenims savo gaminius duoda nemokamai, o paskui nebeturi už ką net įsigyti medžiagų“, – teigė sūnus.
Maksui nemažai laiko atėmė ir tai, kad su tėvu privalėjo važinėti į Zagalcus, kad patobulintų senelių gautą konteinerinį namuką. Lenkijos vyriausybė praėjusį rudenį į Zagalcus atgabeno keliasdešimt konteinerinių vagonėlių, kad praradę namus, bet nepabijoję sugrįžti asmenys žiemą turėtų kur gyventi.
Namukai šildomi elektra, o rusams specialiai sprogdinant infrastruktūrą energijos trūko, tad Maksas su tėvu vagonėlyje įrengė krosnelę ir pristatė prieškambarį. Namelyje telpa dvi viengulės lovos, spinta, elektrinė viryklė, kriauklė ir staliukas - tiesa, prie jo susėsti trise vietos neužtenka.
„Gyventi galima, bet vagonėlis vėsus, nes apšiltintas tik 5 centimetrų stiklo vatos sluoksniu, o dėl prastos vėdinimo sistemos sudrėkusius lovos čiužinius tenka kas dvi paras džiovinti“ – skundėsi Makso senelis 72 metų Griša Vovk.
Jis viliasi, kad gavus valstybės paramą pavyks namą su Maksimo pagalba atstatyti, nes išorinės sienos liko tvirtos. Per raketų smūgius sudegė namas, tvartas, vasarinė virtuvė, vištidė ir net šiltnamis.
Seneliai tikisi atkurti ir savo gyvulių ūkį, nes prieš karą laikė tris karves, 80 vištų ir pulką žąsų, o paukščių kiaušiniai ir mėsa bei karvės pienas duodavo papildomų pajamų.
„Ta sodyba mus sieja su brangia praeitimi, viską juk statėme taupydami pinigus, kuriuos vyras pelnė dirbdamas karvių fermos vedėju ir vykdamas į statybas Maskvoje, o aš vadovaudama kiaulių fermai, valgyklai ar triūsdama agronome“, – ašarą braukė senelė Liudmila Vovk.
Moteris papasakojo, jog su sutuoktiniu susipažino žemės ūkio technikume ir kartu jau yra pusšimtį metų. Per karą abiem sunegalavo širdis, tačiau viliasi, kad gyvens ir naujame name, ir laisvoje Ukrainoje.
„Žinot, aš „kacapų“ niekada nemėgau, nes jie mums kaip svetimkūnis. Jei koks vyras į kaimą parsiveždavo iš kariuomenės rusę, tai nė viena iš jų nesimokė mūsų kalbos ir daržų tinkamai neprižiūrėjo. Vaikystėje už tai, kad mokykloje kalbėjau ukrainietiškai buvau pravardžiuojama višta“, – kalbėjo senelė.
„Čia karo pradžioje buvo blogiau nei Kijeve, nes sostinėje kelios parduotuvės veikė, o Zagalcuose viskas užsidarė ir savo ūkio neturėję žmonės ėjo pas mano senelius, verkdami maldavo pieno, kiaušinių ar mėsos, o tie produktai labai greitai baigėsi“, – prisiminė Maksas.
Vaikinas seneliams pasižadėjo ne tik padėti atstatyti sodybą, bet ir rimčiau pasidomėti, iš kur yra kilę jo protėviai, paveldėję Lietuvos kunigaikščio pavardę.
„Nežinau ar tą planą apmėtyti priešus Molotovo kokteiliais Maksimą paskatino kurti užviręs jo kunigaikštiškas kraujas, paveldėtas iš tėvo, ar kazokiškas iš mamos pusės, bet dėkoju viešpačiui, kad nuo savižudiško ketinimo sustabdė“, – pasakė senelė ir meiliai apkabino anūką.
