Galima teigti, kad tikslus Rusijos keliamų grėsmių įvertinimas yra pirmos eilės prioritetas: jei Vakarų vyriausybės to neįvertins teisingai, jos rizikuoja arba reaguoti pernelyg stipriai, arba nepakankamai stipriai.
Pareigūnai ir akademikai, pateikę savo požiūrį į Rusijos tikslus, linkę juos vertinti gana griežtai.
Daugelis teigia, kad Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas yra maksimalistas, kurio ambicijos toli peržengia Ukrainos ribas. Kiti V.Putiną vaizduoja kaip apsėstą Ukrainos – tiksliau, apsėstą siekio ištrinti ją iš žemėlapio. Tačiau tokie V.Putino ketinimų vertinimai dažnai yra nesusiję su jo galimybėmis.
Jei sutinkame su formuluote, kad grėsmė turi būti vertinama atsižvelgiant į priešininko ketinimus ir galimybes, tuomet pagal tai, ką V.Putinas gali padaryti, galima nustatyti, kurie jo užmojai yra svarbūs siekiant suprasti Rusijos keliamą grėsmę, o kurie tik atspindi jo vaizduotės galias.
Per pastaruosius 20 mėnesių pasaulis daug sužinojo apie tai, ką V.Putinas gali ir ko negali padaryti.
Įvertinus šiuos duomenis, susidaro kitoks požiūris į V.Putiną ir jo keliamą grėsmę: pavojingas agresorius, bet galiausiai taktikas, kuriam teko prisitaikyti prie apribojimų, kuriais jis priverstas veikti.
Ko nori V. Putinas?
Kai kurie žinomi Rusijos analitikai teigė, kad V.Putino invazija į Ukrainą yra tik pirmas žingsnis į kur kas platesnį bandymą dominuoti, kuris apims ne tik Ukrainą.
V.Putinas yra maksimalistas. „V.Putino pretenzijos peržengia Ukrainos ribas, apima Europą ir Euraziją. Jo kolonijinėje darbotvarkėje gali atsidurti Baltijos šalys, taip pat Lenkija“, – teigė mokslininkės Angela Stent ir Fiona Hill žurnale Foreign Affairs.
Šiuo požiūriu, nuo 2008 m. Rusijos ir Sakartvelo karo laipsniškai didėjantis Rusijos karinės jėgos naudojimas užsienio politikoje yra nuolatinio proceso, kuris dar nepasiekė aukščiausio taško, dalis. Atitinkamai V.Putinas nesustos, kol neatkurs tam tikros Rusijos imperijos versijos ar bent jau įtakos sferos, išeinančios už Ukrainos ribų.
Kaip kitame straipsnyje rašė F.Hill ir A.Stent: „Jei Rusija nugalėtų šiame kruviname konflikte, V.Putino apetitas plėstis nesustotų ties Ukrainos siena. Baltijos šalims, Suomijai, Lenkijai ir daugeliui kitų šalių, kurios kadaise buvo Rusijos imperijos dalis, galėtų grėsti užpuolimas“.
Jei V.Putinas iš tiesų turi tokių imperialistinių ambicijų Rytų Europoje, jo ketinimai iš dalies būtų panašūs į A.Hitlerio ir J.Stalino ketinimus. Kai kurie lyderiai, ypač buvusių komunistinių Rytų Europos dalių, kurios Antrojo pasaulinio karo metais pateko į nacių okupaciją, o po jo – į sovietų okupaciją ir kontrolę, nevengė aiškiai įvardyti šios analogijos.
Pavyzdžiui, 2022 m. birželį Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda sukritikavo Vokietijos ir Prancūzijos bandymus diplomatiškai susitarti su Rusija, retoriškai klausdamas: „Ar kas nors taip kalbėjo su Adolfu Hitleriu Antrojo pasaulinio karo metais? Ar kas nors sakė, kad Adolfas Hitleris turi išsaugoti savo veidą? Kad turėtume elgtis taip, jog Adolfas Hitleris nebūtų pažemintas? Tokių balsų negirdėjau“.
Kiti analitikai ir politikos formuotojai V.Putiną iš esmės vaizduoja kaip genocido šalininką – žmogų, siekiantį sunaikinti ne tik Ukrainos valstybę, bet ir jos žmones bei kultūrą.
„Rusijos vadovybė siekia ištuštinti ir sunaikinti darinį, kuris nuo 1991 m. egzistuoja kaip nepriklausoma Ukrainos valstybė“, – rašo istorikas Davidas Marplesas.
„Tai nebuvo tik karas dėl teritorijos, bet veikiau genocidinė kampanija“, – su tuo sutinka ir rašytoja Anne Applebaum.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis apibūdino „akivaizdžią genocido politiką, kurią vykdė Rusija“, ir šį kaltinimą pagrindė makabriški Rusijos pajėgų veiksmai: masinės civilių žudynės, sulaikytųjų kankinimai ir prievartavimai, sąmoningas gyvenamųjų rajonų bombardavimas, ukrainiečių vaikų grobimas ir deportavimas į Rusiją.
2022 m. rugsėjį JT Generalinėje Asamblėjoje JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad „šis karas yra skirtas Ukrainos teisei egzistuoti kaip valstybei ir Ukrainos teisei egzistuoti kaip tautai“. Kanados, Čekijos, Estijos, Airijos, Kanados, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos įstatymų leidžiamosios institucijos prisijungė prie Ukrainos įstatymų leidžiamosios institucijos, oficialiai paskelbusios Rusijos agresiją Ukrainoje genocidu.
Bėda ta, kad V.Putiną vertinant kaip maksimalistą ar genocido šalininką neatsižvelgiama į tai, kad jis negali būti nei vienu iš šių dviejų – nebent griebtųsi masinio naikinimo ginklų.
Kai karo pradžioje Rusijos kariuomenė buvo pasiekusi savo galios viršūnę, ji nesugebėjo užimti nė vieno didesnio Ukrainos miesto. Nuo tada, kai pasitraukė iš Kijevo ir šiaurės rytų, Rusijos pajėgos pademonstravo menkus gebėjimus vykdyti sėkmingas puolamąsias operacijas. Paskutinis jų bandymas – žiemos puolimas Donecko srities pietuose – baigėsi Rusijos pusės kraujo klanu. Tokiu tempu V.Putinui niekada nepavyks jėga perimti Ukrainos kontrolės, jau nekalbant apie jos gyventojų išnaikinimą, net jei Vakarų parama Kijevui mažės.
Jei jam nepavyks užimti Ukrainos, atrodo toli gražu neįtikėtina, kad jis galėtų peržengti jos ribas. Šios Rusijos silpnybės plačiai minimos, tačiau vertinimuose, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama V.Putino ketinimams, jos paprastai ignoruojamos.
Be to, paaiškėjo, kad Maskvos švelniosios galios priemonės yra ne mažiau neveiksmingos nei kietosios galios priemonės. Nepaisant daugelio nuogąstavimų, kad bus priešingai, Vokietijos priklausomybė nuo Rusijos gamtinių dujų neleido Maskvai sustabdyti Berlyno nuo vadovavimo pastangoms kovoti su agresija Ukrainoje.
Rusijos kapitalo rinkų seklumas ir bendras jos pramonės sektoriaus silpnumas paskatino buvusias sovietines šalis ieškoti prekybos galimybių ir investicijų Vakaruose ir Kinijoje – nepaisant kruopščių Maskvos bandymų skatinti regiono ekonominę integraciją. Be to, V.Putino Rusija, kitaip nei jos sovietinė pirmtakė, neturi traukos jėgos, kuria galėtų įtraukti užsienio elitą į didesnius politinius projektus.
V.Putino vadovaujamas Kremlius neturi nei galingos tarptautinės ideologijos, nei vystymosi modelio, kuris galėtų pritraukti elitą už jo ribų. Bet kokią minkštąją galią, kuria Rusija galėjo pritraukti elitą banalesnėmis priemonėmis, tarkime, kyšininkavimu dideliu mastu, Rusija jau iš esmės iššvaistė dėl savo karo žiaurumo.
Karas Ukrainoje atskleidė, kad V.Putinas neturi pakankamai išteklių, jog įgyvendintų maksimalistinius ar genocidinius tikslus, nebent panaudotų branduolinį ginklą.
Per karą Rusijos kariuomenė pagerino savo efektyvumą, todėl nereikėtų atmesti jos naikinamosios galios. Ir V.Putino ketinimai yra svarbūs. Tačiau dabar aišku, kad jo pajėgos negali įveikti Ukrainos kariuomenės, jau nekalbant apie šalies okupaciją. Galbūt jis gali svajoti apie Ukrainos ištrynimą iš žemėlapio arba žygį iš Ukrainos į likusią žemyno dalį. Tačiau jo svajonės neturi didelės reikšmės, jei jis negali jų įgyvendinti praktiškai.
Blogi ketinimai
Mažesnė, bet aktyvi analitikų grupė V.Putino ketinimus vertina visiškai kitaip ir teigia, kad jis iš esmės yra gynybinio pobūdžio veikėjas, neva siekiantis (kaip ir visi didžiųjų valstybių vadovai) užkirsti kelią grėsmėms savo tėvynei. Užuot siekęs užkariauti Ukrainą, jau nekalbant apie Europą, V.Putinas kariauja atsakomąjį karą, siekdamas neleisti Vakarams plėsti savo įtakos sferą.
Politologas Johnas Mearsheimeris, žymiausias šio požiūrio atstovas, teigė, kad „viešai nėra jokių įrodymų, kad V.Putinas, siųsdamas savo karius į Ukrainą, būtų galvojęs, o juo labiau ketinęs panaikinti Ukrainą kaip nepriklausomą valstybę ir padaryti ją didžiosios Rusijos dalimi“.
Jis taip pat rašė, kad „nėra įrodymų, jog Rusija rengė marionetinę Ukrainos vyriausybę, ugdė prorusiškus lyderius Kijeve ar vykdė kokias nors politines priemones, kurios leistų okupuoti visą šalį ir galiausiai integruoti ją į Rusiją“. Kitaip tariant, Rusija žaidė neva gynybinį žaidimą, o V.Putinas tik atstūmė Vakarų skverbimąsi. Jis nesiekia nieko daugiau nei saugumo savo šaliai.
Tačiau toks V.Putino vaizdinys prieštarauja realiems Rusijos veiksmams. Dabar atrodo visiškai akivaizdu, kad V.Putino motyvai buvo kur kas platesni nei gynybiniai.
Sunku vertinti Rusijos bandymą užimti Kijevą pirmosiomis karo savaitėmis kaip ką nors kita nei režimo keitimo operaciją. Jungtinės Karalystės, Ukrainos ir JAV žvalgybos agentūros nustatė, kad Kremlius bandė paruošti įvairius Ukrainos veikėjus, kurie galėtų vadovauti Rusijos marionetiniam režimui Kijeve ir nukreipti šalį atgal į Maskvos jurisdikciją.
Vis dėlto, norint tiksliai įvertinti Rusijos grėsmę, aiškius įrodymus apie iš pradžių ekspansyvius V.Putino ketinimus reikia derinti su ne mažiau aiškiais įrodymais apie ribotus Rusijos pajėgumus, kurie ryškiai atsiskleidė nuo 2022 m. vasario mėn. ir kurie, atrodo, privertė V.Putiną pakoreguoti savo tikslus.
Gali būti, kad pradiniame karo etape V.Putinas siekė užkariauti Ukrainą, tačiau žlugus šiam planui jis (bent jau laikinai) sumažino savo tikslus. 2022 m. balandžio pradžioje jis išvedė savo pajėgas iš sostinės apylinkių ir kitų miestų Ukrainos šiaurės rytuose – jos taip ir negrįžo.
Kaip Kongresui liudijo JAV nacionalinės žvalgybos direktorė Avril Haines: „V.Putinas tikriausiai geriau supranta savo kariuomenės galimybių ribas ir, regis, kol kas susitelkia į labiau apribotus karinius tikslus.“
Taigi geriausia V.Putiną suprasti ne kaip puolantį maksimalistą, genocido šalininką ar visiškai gynybinį veikėją, o kaip taktiką, kuris savo užmojus derina su apribojimais, kuriuose jis veikia. Analizuojant Rusijos grėsmę reikėtų mažiau dėmesio skirti tam, ko jis gali siekti, o daugiau tam, ką jis gali pasiekti su turima galia.
Kaip elgtis su taktišku priešininku?
V.Putino, kaip taktiko, supratimas nebūtinai teikia vilčių. Ateityje jo ambicijos gali plėstis taip pat, kaip ir praeityje, ir jei Rusijos galia gali leisti šią plėtrą, grėsmių vertinimai turėtų keistis. Be to, net ir turėdamas dabartinius ribotus pajėgumus, V.Putinas vis dar gali padaryti didelę žalą Ukrainai ir jos žmonėms.
Rusija apgulė Ukrainos uostus, pramonės ir energetikos objektus ir užminavo daugelį žemės ūkio laukų. Jos jūrų blokada trukdo eksportuoti grūdus, plieną ir kitas prekes, nuo kurių labai priklauso Ukrainos (ir daugelio kitų šalių) ekonomika.
2022 m. Ukrainos ekonomika susitraukė trečdaliu, ir sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima iš esmės atsigauti, kol Maskva nenustos bombarduoti didžiųjų miestų ir infrastruktūros bei nepanaikins blokados. Be to, Ukraina yra neabejotinai galingiausia Rusijos kaimynė, nepriklausanti NATO. Kitaip tariant, net ir turėdamas dabartinius pajėgumus ir taktiko mąstyseną, V.Putinas galėtų kelti neįveikiamą grėsmę Sakartvelui, Kazachstanui, Moldovai ir kitoms buvusioms sovietinėms respublikoms. JAV sąjungininkai NATO gali būti saugūs, bet tai menka paguoda tų šalių žmonėms.
Vyriausybėms Rusijos grėsmės įvertinimas, t. y. supratimas, kad V.Putinas yra taktikas, veikiantis esant dideliems apribojimams, turėtų būti pagrindas nustatant tinkamą politinį atsaką į jo veiksmus. Politikai turėtų pripažinti, kad V.Putino tikslai nebūtinai turi būti statiški, jei gali nuolat kisti. Būtų protinga reguliariai tikrinti prielaidą, kad jis galėjo prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Nepaisant to, norint tinkamai suprasti Rusijos keliamą grėsmę, reikia pradėti nuo tikslaus Rusijos galios įvertinimo. V.Putinas gali puoselėti fantazijas apie pasaulio užkariavimą. Tačiau šiuo metu jo kariuomenė negali visiškai užkariauti nė vienos iš keturių Ukrainos provincijų, kurias jis teigia aneksavęs praėjusiais metais. Galiausiai tai yra apribojimai, kurie turėtų riboti diskusijas apie grėsmės mastą.
Parengta pagal „The Foreign Affairs“ inf.
