Istorikai tokiai versijai nepritaria, tačiau neabejoja, kad šią karinę gyvenvietę prieš 350 metų įkūrė kazokai. 72 metų Zoločevo ligoninės rentgenologas Vladimiras Kudiajevas nežino ar turi karingų kazokų kraujo, tačiau didžiausio pavojaus metu tapo pasiaukojimo tėvynei pavyzdžiu.
Rusijos kariai aštuonių tūkstančių gyventojų Zoločevo nesiekė užimti, nes skubėjo pulti Charkovą – antrą pagal dydį Ukrainos miestą. Kelyje netoli Zoločevo vietos kariai tačiau surengė priešui pasalą, ir ilgam sutrukdė veržtis į šalies gilumą.
Po įnirtingų mūšių okupantai prasiveržė, tačiau keršydami ilgą laiką negailestingai bombardavo Zoločevą – šaudė į daugiabučius namus, mokyklą, ligoninę, įmones. Sužeisti kariai bei civiliai buvo vežami į ligoninės rūsius, kur keli likę medikai šiuos gelbėjo beveik neilsėdami.
Prisimindami tas dienas medikai neslepia, jog ištvermingumą tada jiems įkvėpė vyriausias medikas – V.Kudiajevas. Rentgenologą prašnekinti tačiau pavyko tik po ilgo įkalbinėjimo, nes šis buvo įsitikinęs, jog nepadarė nieko įpatingo, kad apie jį būtų rašoma.
„Vilniuje lankiausi tik kartą, gryždamas iš karinės tarnybos Karaliaučiuje, tačiau lietuviškų posakių žinojau nemažai – jų buvo išmokę pavaldiniai lietuvaičiai, kurių ten tarnavo stebėtinai daug“ – pasakojimą pradėjo vyriškis.
Gydytojo profesiją V.Kudiajevas pasirinko atsitiktinai. Grįžęs iš kariuomenės esą pamatė gatvėje iškabą, kad tarnybą atlikę jaunuoliai į Charkovo medicinos institutą priimami be konkurso ir tuomi susigundė. Baigęs mokslus gavo siuntimą dirbti į Zoločevą ir ten pasiliko, sukūrė šeimą, pasistatė ligoninės pašonėje namą.
„Kai antrą karo savaitę mus ėmė bombarduoti ir dauguma medikų pabėgo, aš direktoriui užgarantavau, kad lieku, tad teko atlaikyti trejų medikų krūvį, nors formaliai jau 22 metus esu pensininkas; gavau sužeistuosius tirti ir ultragarsu bei visus laboratorinius tyrimus daryti“ – pasakojo vyriškis.
Gydytojas sakė lakstęs tiek, jog vakare nebejausdavo kojų. Numigti tačiau pavykdavo tik kelioms valandoms, nes sužeistuosius vežė dieną ir naktį.
Kai visi persikraustė į rūsį, V.Kudiajevas nakvoti liko rentgeno kabinete, kad bet kuriuo momentu galėtų skubiai imtis darbo. Liko kabinete nežiūrint to, kad skeveldros išdaužė langus, o viena prakirto skylę duryse.
„Kai atvežė pirmą sužeistą karį visos keturios seselės puolė aimanuoti ir jį guosti, o aš sušukau – „nurimkit, jį reikia ruošti tyrimams, kiekviena minutė brangi“; seselės suprato, kad verkti reikia vien širdyje, ir dirbo labai pasiaukojančiai, išmoko greitai sukarpyti bei nuimti kario aprangą ir nuplauti purvą nuo kūno“ – prisiminė pensininkas.
Labai sunku esą buvo ir chirurgui, kuris operavo nesustodamas, nes pagalbininkai iš Charkovo ir Kijevo atvyko vėliau. Rentgenologui iki dabar skauda širdį prisiminus, jog ne visus atvežtus karius pavyko išgelbėti, nors to esą labai siekė žinodami, kad vaikinai buvo sužeisti gindami jų miestą ir tuo pačiu ligoninę bei pacientus ir medikus.
„Antrą kartą tokios įtampos ir krūvio turbūt nebeatlaikysiu, tačiau padėsiu kiek galėsiu, o jei bus lemta, mirsiu darbo vietoje, kaip kad gatvėje per sprogimą žuvo vaikų skyriaus seselė Nataša bei seselė, kuri vežė paramą į frontą ir žuvo bombai pataikius į „volontiorų“ mašiną“ – pasakė V.Kudiajevas.
Tą kartą, kai miestelio centre bomba užmušė seselę Natašą, nuo skeveldrų žuvo dar 3 praieviai ir keturi buvo sunkiai sužeisti. Minėta seselė su dvylikamte dukra per raketų antskrydį įbėgo į slėptuvę, o vėliau išėjo į gatvę pažiūrėti ar niekam nereikia jos pagalbos, ir tuo metu atskrido dar viena žudikiška raketa.
Trys žmonės žuvo ir raketai pataikius į daugiabutį namą šalia ligoninės. Dar daugiau aukų galėjo būti raketoms sugriovus ligoninės Vaikų bei Neurologinio skyriaus pastatus, tačiau juose tuo metu jau nieko nebebuvo. Ligoninės darbuotojai pacientus jau buvo pervežę į rūsį, kuriame ir patys įsikūrė.
„Kai kilo mūšis prie Zoločevo ir mums vieną po kito ėmė vežti sužeistuosius. trumpam pasimečiau, nes iki karo nebuvau mačiusi šautinės žaizdos“ – į pokalbį įsijungė keturiasdešimtmetė slaugytoja Ana Vlasova. Ji, kolegų tvirtinimu, tomis dienomis demonstravo panašų didvyriškumą, kaip kad ir V.Kudiajevas.
„Neslėpsiu – baimė ne kartą tada kaustė mane, tačiau žinojau, kad privalau atlikti pareigą tėvynei ir į darbą eidavau pėščia dešimt kilometrų iš kaimelio, esančio dar arčiau Rusijos sienos; ėjau pėščia, nes pakeleivingų mašinų neliko, ir nešiausi su savimi vaistinėlę, nes nežinia kada šalia išdygs priešas ir ką padarys“ – kalbėjo drąsioji slaugytoja.
Į gimtą jos kaimą neatlėkė nė viena priešo raketa, tačiau jos be perstojo skrido virš stogų į kitas Ukrainos gyvenvietes. Slaugytoja su tėvais ir dukra apsigyveno neįtvirtintame rūsyje ir baiminosi, jog sprogus šalia bombai visi bus palaidoti po griuvėsiais.
„Mirusius karius pervežant į morgą apimdavo liūdesys ir kartu didžiulis pyktis ant priešų, nes dauguma žuvusiųjų buvo labai jauni, ir galvojau apie širdgėlą, kurią išgyvena jų tėvai, mylimosios“ – sakė slaugytoja.
Moteris neslepia, jog neramu jai ir dabar, nes vyras po kontūzijos fronte neteko akies, bet jį visvien paliko kovoti pirmoje fronto linijoje, mat trūksta karių. Neramu moteriai ir dėl sūnaus policininko, kuris kartu su kariais budi patikros postuose.
„Pergyvenu ir dėl to, kaip karas paveiks trylikametę dukrą, ir pergyvenu dėl ligotos mamos, nes stresas pablogino jos būseną; mintis neiti į darbą nekilo tačiau nei čionykščių mūšių dienomis, nei dabar girdint oro pavojaus pranešimus – tai mano pareiga, nes tėvynė pavojuje“.
