Visą Europą supurtęs uraganas iš Prancūzijos: trys E. Macrono lošimo prieš M. Le Pen scenarijai

Tokio politinio sprogimo vos paaiškėjus Europos Parlamento (EP) rinkimų rezultatams nesitikėjo nei patys prancūzai, nei likusi Europa ar pasaulis. „The Guardian“ Europos korespondentas Jonas Henley išskiria 3 scenarijus, kuo gali baigtis šis ruletės žaidimas.

E.Macronas pasirinko gana nemenką riziką, tačiau jo planas – aiškus. Vienas ryškiausių savo kartos politikų bando sustabdyti milžinišką kraštutinės dešinės jėgų augimą, tačiau yra įstrigęs susiskaldžiusiame parlamente.

Lrytas.lt anksčiau kalbintas Prancūzijos politikos ekspertas dr. Gintas Karalius neslėpė nuostabos dėl tokio E.Macrono sprendimo, tačiau pabrėžė, kad parlamento paleidimo tikimybė buvo didelė, bet ne po EP rinkimų, o po vasaros olimpinių žaidynių, kurios vyks liepos 26 – rugpjūčio 11 dienomis.

„Labiau buvo tikimasi kažko panašaus rudenį. Prognozė buvo tokia, kad dabar jau buvusiai E.Macrono mažumos vyriausybei būtų organizuojamos nepasitikėjimo vyriausybe procedūros. Daug jų ten yra opozicinės partijos parengusios ir buvo manoma, kad po pralaimėtų EP rinkimų galėtų pasisekti tai padaryti. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad E.Macronas galbūt rudenį būtų buvęs priverstas ir taip paleisti parlamentą po sužlugdytos vyriausybės. Matyt, (E.Macronas) mėgino užbėgti už akių šitam rudeniui, greičiau padaryti tai iš anksto negu laukti, kol tai įvyks“, – lrytas.lt sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.

Kaip rašo „The Guardian“, E.Macrono padėtis „assemblee nationale“ – Prancūzijos parlamente – jau kurį laiko buvo sudėtinga. Byrėjimas prasidėjo dar 2022 metais, kai E.Macronas prarado absoliučią daugumą. Puikiais negalima pavadinti ir E.Macrono reitingų – 65 proc. jį vertina neigiamai, 34 proc. – teigiamai.

Prancūzijos parlamentas vis labiau tampa paralyžiuotu, o valdžia remiasi pavieniais susitarimais su vis labiau nerimstančiomis opozicinėmis jėgomis arba naudoja konstitucines priemones, kad priimtų nepopuliarius sprendimus.

E.Macronui susiduriant su didelėmis bėdomis, didžiausios opozicinės partijos parlamente kraštutinės dešinės „Nacionalinio susivienijimo“ lyderė Marine Le Pen su 88 deputatais balsuoja praktiškai prieš visus svarbiausius pasiūlymus ir taip bando sudaryti „atsakingų politikų“ įvaizdį.

Tai – viena iš priežasčių, kodėl E.Macronas sekmadienį staiga paskelbė apie pirmalaikius rinkimus – jis nusprendė kraštutinei dešinei pasiūlyti tikrą konfrontanciją ir tokiu būdu sulėtinti, o galbūt ir priversti susitraukti, jos populiarumą.

E.Macronas tokiu būdu iššūkį metė ir visiems prancūzams. Televiziniame kreipimesi į tautą jis pabrėžė: „Per kiekvienas rinkimus jūs vis didesniais skaičiais balsuojate už juos. Dabar atėjo laikas nuspręsti: ar tikrai norite, kad šalį valdytų kraštutinė dešinė?“

Skaičiuojama, kad Prancūzijoje į parlamento rinkimus turėtų ateiti 70 procentų rinkėjų. EP rinkimuose, kur E.Macrono „Agtimimo“ partija patyrė svarbų pralaimėjimą, balsavo apie 50 proc.

Nėra jokių abejonių – Prancūzijos laukia labai didelė intriga, kurią stebės ir visas pasaulis, o ypač – Europa.

Kokie galimi scenarijai?

E.Macrono patarėjai pabrėžia – rinkimuose kovojame tik dėl pergalės.

Įmanoma, kad E.Macronas yra įsitikinęs, kad gali surinkti naują daugumą. Ir reikia pripažinti – ant rinkiminės platformos E.Macronas sugeba surengti įsimintiną pasirodymą.

Kita vertus, atrodo, kad iki rinkimų yra pernelyg trumpas laikas, o pastarieji įvykiai taip greitai neužsimirš. Kitoje šalyje ir kitu laiku aistringa apeliacija į demokratines ir respublikines vertybes, jas pastatant prieš kraštutinę dešinę su visu populizmu, giliu antieuropietiškumu, palankumu Maskvai, nacionalizmu ir autoritarizmu, tikrai suveiktų.

Bet šiandieną Europoje kraštutinė dešinė didžiąja dalimi yra normalizuojama. M.Le Pen „Nacionalinis susivienijimas“ dar niekada nebuvo toks populiarus.

Rinkimai numatyti birželio 30 dieną. Antrasis turas – liepos 7.

Dabar didžiausias klausimas – ką iš rankovės ištrauks E.Macronas, kad į savo pusę patrauktų nusisukusius rinkėjus.

E.Macronui paskelbus apie parlamento paleidimą dauguma „Nacionalinio susivienijimo“ aktyvistų tiesiog šventė: jie įsitikinę, kad 577 kėdžių parlamente gali iškovoti absoliučią daugumą. Jeigu tai nutiks, konvencija reikalauja, kad premjeru taptų būtent daugumos atstovas.

Tai veikiausiai būtų „Nacionalinio susivienijimo“ lyderis Jordanas Bardella, jau anksčiau raginęs E.Macroną skelbti pirmalaikius rinkimus. M.Le Pen jau spėjo pareikšti, kad premjero postą skirtų būtent 28-erių politikui.

M.Le Pen parlamentas nėra toks svarbus – jis taikosi į 2027 metų Prancūzijos prezidento rinkimus. Apklausos šiuo metu rodo ją favorito pozicijoje.

Kohabitacija – taip vadinama situacija, kai prezidentas ir parlamentas yra iš oponuojančių partijų. Tokiam scenarijui Prancūzijoje precedento dar nėra.

E.Macronas gali skaičiuoti, kad susidūręs su sunkia realybe J.Bardella ir jo ministrų kabinetas tiesiog nesugebėtų atlikti darbo, o tuo metu Eliziejuje jis galėtų pirštu badyti į klaidas.

Jeigu toks scenarijus – antras pagal gerumą, E.Macronas tikrai labai rizikingai meta kauliukus. „Nacionalinis susivienijimas“ opozicijoje jau parodė, kad veikia labai drausmingai, o jų vadovaujamas parlamentas automatiškai būtų atsakingas už Prancūzijos vidinę teisėkūrą.

Į jų krepšelį kristų pensijos, socialinės išmokos, švietimas, mokesčiai, imigracija, valstybės institucijų darbas, įstatymai ir tvarka, įdarbinimo klausimai bei valstybės išmokos.

Užsienio, Europos ir gynybos politika gula ant prezidento pečių, bet jau dabar galima prognozuoti, kad J.Bardella „pirmiausia Prancūzija“ politika reikštų karą prieš E.Macroną ir Briuselį.

Dauguma analitikų mano, kad TV žiūrovai televizijos ekranuose išvys tokį vaizdą – M.Le Pen partija reikšmingai padidins parlamentarų skaičių – galbūt netgi taps didžiausia partija – bet neturės absoliučios daugumos.

Ir iškart iškils labai rimtos problemos: prezidentas teoriškai gali laisvai parinkti sau norimą premjerą, bet praktika rodo kai ką kitą. Kadangi parlamentas gali priversti vyriausybę atsistatydinti, prezidentas renkasi asamblėjai priimtiną asmenį. Bet kas tai galėtų būti?

E.Macronas gali bandyti sudaryti aljansą su populistinėmis centro-dešine ar centro-kaire, bet kiek tai sėkmingai įgyvendinama – absoliutus spėjimas.

Pagal šį scenarijų labiausiai tikėtina tokia ateitis – dar labiau susiskaldęs parlamentas pasiektų pato situaciją.