U. von der Leyen pradėjo burti koaliciją antrai Europos Komisijos pirmininko kadencijai po to, kai kraštutinės dešinės jėgos pasiekė pergalę, kuri gali reikšti ne tokį stabilų Europos Parlamentą, praneša „The Guardian“.
U. von der Leyen džiūgavo po to, kai jos vedama Europos liaudies partija (EPP) per Europos Parlamento rinkimus gavo 186 iš 720 vietų parlamente – čia EPP lyderiauja jau 25 metus.
Tačiau dar paskutinę EP rinkimų dieną U. von der Leyen pasiekė netikėtumas – Emmanuelio Macrono sprendimas paskelbti pirmalaikius rinkimus po to, kai jo partija „Atgimimas“ liūdnai nusileido kraštutinių dešiniųjų partijai „Nacionalinis ralis“ Prancūzijoje.
U. von der Leyen buvo pagrindinė EPP kandidatė į Europos Komisijos pirmininkės poziciją, tačiau įtraukus papildomą nežinomybę dėl rinkimų Prancūzijoje, ji turi įveikti dvi kliūtis.
Pirmiausia jai reikia kvalifikuotos ES vadovų daugumos paramos, o po to, absoliučios daugumos – 361 balso – naujajame Europos Parlamente.
Tikimasi, kad ES vadovai sprendimą dėl jos paskyrimo priims birželio 27 d. prasidedančiame dviejų dienų aukščiausiojo lygio susitikime, prieš pat birželio 30 d. įvyksiantį pirmąjį Prancūzijos parlamento rinkimų turą.
Netikėtas E. Macrono sprendimas
Anonimiškai kalbėjęs ES diplomatas „The Guardian“ tvirtino, kad U. von der Leyen „buvo ir tebėra tikėtina antrosios kadencijos Komisijos pirmininkė“, todėl nėra pagrindo tikėtis, kad bus delsiama dėl sprendimo.
„E. Macronas gali daryti ką nori su nacionaliniais rinkimais, bet jis neturėtų tikėtis, kad mes visi sustosime ir stebėsime, kaip jis tai daro“, – „The Guardian“ aiškino kitas ES diplomatas.
Tuo tarpu Europos užsienio santykių tarybos Paryžiaus biuro vadovė Celia Belin tvirtino, kad Prancūzijos rinkimų poveikis ES deryboms dėl darbo vietų gali priklausyti nuo E. Macrono populiarumo namuose.
Jei apklausos rodys, kad E. Macronas gerokai atsilieka nuo „Nacionalinio ralio“, „jo legitimumas skirti U. von der Leyen bus daug mažesnis“, tačiau jei apklausos rodys geresnius arba ne tokius blogus rezultatus E. Macronui, „jis gali jaustis drąsiau ir tiesiog apsispręsti anksčiau“.
Bet kuriuo atveju E. Macronas aptars U. von der Leyen ateitį su vokiečiu Olafu Scholzu ir itale Giorgia Meloni savaitės pabaigoje Apulijoje vyksiančio Didžiojo septyneto (G7) aukščiausiojo lygio susitikimo metu.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charliui Micheliui bus pavesta būti tarpininku derybose dėl aukščiausių pozicijų, o U. von der Leyen, kaip Komisijos vadovė, taip pat turėtų atvykti į Italiją. Šis penketukas, kartu su kitais ES vadovais, ateinantį pirmadienį Briuselyje dalyvaus neoficialioje vakarienėje, kurioje bus aptarti svarbiausi klausimai prieš mėnesio pabaigoje įvyksiantį aukščiausiojo lygio susitikimą.
Be to, kad U. von der Leyen turi ne tik pateikti pasiūlymus ES vadovams, ji turi įtikinti ir būsimąjį Europos Parlamentą ją paremti. Pirmadienį ji pakartojo, kad, norėdama suformuoti daugumą, kreipsis į „pagrindines Europos politines šeimas“, turėdama omenyje savo EPP, antroje vietoje esančius socialistus ir demokratus, turinčius 135 vietas, ir centristų „Renew“ frakciją, turinčią 79 vietas.
Šios trys frakcijos turi 400 iš 720 vietų, tačiau šios nedidelės daugumos nepakanka. Dideliame, ideologiškai netvarkingame politinių šeimų Europos Parlamente apie 10–15 proc. europarlamentarų reguliariai nesilaiko partijos linijos. 2019 m. L. von der Leyen buvo išrinkta tik devyniais balsais, nors ją remiančios frakcijos turėjo popierinę 65 balsų daugumą.
Sunkus pasirinkimas
Tai reiškia, kad norint tapti Europos Komisijos pirmininke jai tenka žvelgti į dešinę arba į kairę. Tam ji gali pasirinkti griežtai dešiniųjų euroskeptiškų Europos konservatorių ir reformistų (ECR) frakciją, kuri išsiveržė į priekį ir laimėjo 73 vietas, arba į Žaliųjų frakciją, kuri turi 53 vietas.
Nors U. von der Leyen aiškiai atmetė galimybę bendradarbiauti su „V. Putino patikėtiniais“ kraštutinėje dešinėje, ji vengė pasakyti, ar pritaria susitarimui su „konstruktyviais“ euroskeptikais ECR, vadovaujamais G. Meloni.
Pirmadienį kalbėdama su „Vokiečių krikščionių demokratų sąjungos“ (CDU) aktyvistais Berlyne U. von der Leyen pakartojo, kad jos tikslas yra dirbti su partijomis, kurios yra „proeuropietiškos, proukrainietiškos ir pasisako už teisinę valstybę“, o ši sąvoka jai, matyt, apima ir G. Meloni dešiniųjų partiją „Italijos broliai“.
Priešingai nei E. Macronas ir O. Scholzas, G. Meloni pasiekė nedidelę pergalę EP rinkimuose – jos partija pranoko prognozes ir surinko beveik 29 proc. Italijos rinkėjų balsų, t. y. maždaug penkis kartus daugiau nei 2019 m.
Šią savaitę Apulijoje surengusi G7 aukščiausiojo lygio susitikimą, G. Meloni dabar laikoma tam tikru stabilumo švyturiu žemyne, kurį sukrėtė dideli kraštutinių dešiniųjų laimėjimai pagrindinėse šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Vokietijoje..
Italijos vadovė pirmadienį pareiškė, kad dar „per anksti“ atsakyti, ar ji pasisako už antrąją U. von der Leyen kadenciją. Tačiau pasirinkus G. Meloni, U. von der Leyen rizikuotų prarasti centro sąjungininkus – socialistai ir demokratai tvirtino, kad nerems U. von der Leyen, jei ji sudarys susitarimą su ECR.
Posūkis į kairę
Vietoje to EK pirmininkė galėtų pasukti į kairę, kreipdamasi į proeuropietiškus žaliuosius, kurie nukrito į šeštąją vietą, atsilikdami nuo G. Meloni vadovaujamos ECR ir kraštutinių dešiniųjų.
Žalieji po praėjusių rinkimų balsavo prieš ją, bet palaikė jos Žaliųjų susitarimą.
„Mes niekada nekelsime tokios aukštos kartelės, kad ji būtų nepasiekiama“, – sakė kadenciją baigiantis Europos Parlamento narys Philippe'as Lambertsas, kurį su U. von der Leyen sieja geri asmeniniai santykiai. – Mums svarbiausia bus Europos žaliojo susitarimo išplėtimas, pagilinimas ir Europos demokratijos stiprinimas. Mums reikės matyti įsipareigojimus, kad galėtume ją paremti“.
Paryžiaus HEC verslo mokyklos ES teisės profesorius Alberto Alemanno mano, kad EK pirmininko paskyrimas bus atidėtas iki rudens ne tik dėl priešlaikinių rinkimų Prancūzijoje, bet ir dėl neaiškumo dėl kitos ES programos ir ją remiančios koalicijos.
„Niekas neturi aiškaus supratimo, ką reiškia šie rinkimai ir kaip jie gali būti perkelti į kitą politinį ciklą“, – „The Guardian“ aiškino A. Alemanno.
Paruošta pagal „The Guardian“ inf.
