Praėjusį antradienį pristatydamas knygą „Failed State: a Guide to Russia's Rupture“ (liet. „Žlugusi valstybė: Rusijos subyrėjimo gidas“), britų ir amerikiečių pilietybę turintis politikos ekspertas pasakojo apie jau dabar vykstantį ir karo Ukrainoje dar labiau paspartintą procesą, kurio galutinis rezultatas – žlugusi ir į daug atskirų valstybių arba regioninių federacijų susiskaldžiusi Rusijos Federacija.
Po renginio duodamas išskirtinį interviu portalui lrytas.lt J.Bugajskis paaiškino, kad Rusijos invazija į Ukrainą ne tik atskleidė didelį susiskaldymą Kremliaus karinėje ir politinėje vadovybėje, bet ir išryškino gilias Rusijos visuomenės, politikos ir ekonomikos problemas, iššaukė didelį daugybės etninių Rusijos regionų ir juose gyvenančių tautų pasipiktinimą, kuris ateityje tik didės ir greičiausiai peraugs į separatistinius judėjimus.
J.Bugajskis pabrėžia, kad svarbų vaidmenį ruošiantis neramumus regione sukelsiančiam Rusijos susiskaldymui gali atlikti ir Lietuva. Jis pataria mūsų šaliai toliau atidžiai stebėti padėtį Rusijoje ir su Vakarų partneriais dalintis svarbia žvalgybine informacija, dėti pastangas tarptautiniu lygiu sustiprinti rytinę NATO sieną, ruoštis galimiems masiniams pabėgėlių antplūdžiams, sabotažo aktams ir atlikti būtinus techninius darbus, pavyzdžiui, kuo greičiau pabaigti greitkelio „Via Baltica“ statybas, kad reikalui esant juo galėtų judėti sąjungininkų pajėgos.
Lietuva, pasak eksperto, galėtų prisidėti ir padedant Kaliningrado gyventojams apsispręsti dėl tolimensės savo ateities žlugus Rusijos Federacijai. J.Bugajskio vertinimu, geriausias Kaliningrado ateities scenarijus – ketvirtoji su Vakarais bendradarbiaujanti Baltijos šalis.
– Savo knygoje kalbate apie ilgą ir sudėtingą Rusijos Federacijos, kaip valstybės, galimo iširimo ir subyrėjimo procesą, bet aš norėčiau pradėti nuo invazijos į Ukrainą. Knygoje minite, kad valstybės žlugimo baimė buvo pagrindinis veiksnys, įtikinęs Kremlių pradėti plataus masto invaziją. Ar galite plačiau pakomentuoti šį argumentą ir paaiškinti, kaip vėliau negebėjimas pasiekti invazijos tikslų, nesėkmės fronte gali paspartinti šį procesą?
– Manau, kad V.Putinas labai aiškiai pasakė, kad Rusijos režimas mano, jog nesugebėjimas išlaikyti Ukrainos, ir jis tai pasakė labai atvirai, prives prie Rusijos valstybės pabaigos. Kitaip tariant, be Ukrainos Rusija nebebus imperinė galybė, pasaulinė galybė, kokia ji nori būti. Sakyčiau, kad kai Ukraina buvo užpulta po Maidano revoliucijos ir buvo užimtas Krymas, užimtas Donbasas, Rusija testavo, kokiu keliu pasuks Ukraina – ar ji bus labiau pavaldi Rusijai, ar liks neutrali, ar pasuks Vakarų link.
Po užpuolimo ukrainiečiai norėjo priartėti prie Vakarų, o Rusijai tai vėlgi reiškė prarasti tai, ką jie laikė savo teritorija, savo tapatybe, savo istorija. Todėl manau, kad Ukrainos praradimas ne tik tikrovėje, bet ir Rusijos imperialistų sąmonėje reikštų istorinės Rusijos, ne tik Sovietų Sąjungos, pabaigą. Kalbu apie istorinę Rusiją, t. y. visas žemes, kurias jie kadaise įgijo carizmo laikais. Taigi sakyčiau, kad karas Ukrainoje pagreitino tai, kas ir taip jau buvo gilios Rusijos visuomenės, Rusijos politikos, Rusijos ekonomikos problemos, ir dar labiau pagilins įtrūkimus bei išnaudos skirtumus tarp Rusijos ir likusios tarptautinės bendruomenės.
– Kokios Rusijos silpnosios vietos labiausiai išryškėjo šiame kare?
– Sakyčiau, kad keli dalykai. Pirma, karinė nekompetencija. Kitaip tariant, antrąja stipriausia kariuomene pasaulyje laikyta j kariuomenė pasirodė nesugebanti užimti mažos Ukrainos, kuri net nebuvo tinkamai apginkluota, tinkamai aprūpinta ar tinkamai pasirengusi.
Antra, korupcija Rusijos visuomenėje, Rusijos kariuomenėje, kuri nuolat atskleidžiama. Tai rodo ir neseniai įvykę valymai Gynybos ministerijoje, iš dalies dėl pinigų, kurie neva skiriami kariuomenei, bet patenka į privačias įvairių ministrų ir pareigūnų kišenes.
Trečia, sakyčiau, tai, kad Rusija dabar tampa karo ekonomika, kitaip tariant, ji išeikvoja lėšas iš civilinės ekonomikos, vartojimo ekonomikos, prekių ekonomikos ir daug valstybės pinigų perpumpuoja į kariuomenę, o tai nėra tvaru ilguoju laikotarpiu. Kuo ilgiau tai tęsis, tuo daugiau bus nuostolių, tuo labiau smuks civilinis sektorius, tuo daugiau ekonominių problemų jie (rusai) turės.
Ketvirta, pajamų praradimas dėl mažėjančio energijos eksporto. Jie jau prarado didelę dalį Europos rinkos, nepaisant kelių išimčių. Naftą ir dujas, kurias jie dabar parduoda į užsienį pigiau, Indija, Kinija ir kitos šalys ieško pigesnių kainų, rusai negauna savo (anksčiau gautų – red. past.) pajamų. Valstybės biudžetas tuštėja. Jie vis dar turi pakankamai lėšų kuriam laikui, bet kuo toliau, tuo labiau biudžetas tuštės.
Be to, reikia nepamiršti ir darbo jėgos praradimo – Rusijos ekonomikai trūksta darbuotojų, nes labai daug žmonių eina į gynybos pramonę, kiti buvo pašaukti į kariuomenę, šimtai tūkstančių žmonių pabėgo iš šalies. Taigi Rusijoje jaučiamas, ypač išsilavinusių darbuotojų, bet taip pat gamybos darbuotojų trūkumas, o tai vėlgi pakenks ekonomikai.

