Friedrichas Merzas jau matuojasi Vokietijos kanclerio postą. Bet didžiausios Europos Sąjungos valstybės laukia duobėtas kelias.

Krikščionys demokratai laimėjo sekmadienį vykusius federalinius parlamento rinkimus, surinkdami kiek mažiau nei 30 proc. balsų. Rezultatas neįspūdingas – antras blogiausias partijos istorijoje. Ir gerokai kuklesnis, nei norėjo patys centro dešinieji. Bet reprezentatyvus, nes aktyvumas siekė net 84 proc.

Tai reiškia, jog valdančiąją koaliciją beveik neišvengiamai teks formuoti su socialdemokratais. Jie pirmą kartą neperžengė net 20 proc. ribos. Visgi šios dvi partijos kartu turės kiek daugiau nei pusę mandatų – ir tikisi susitarti dar iki Velykų.

Padėtis nėra optimali, mat trapiai daugumai teks sunkių sprendimų dalia. Tarp jų – gynybos išlaidų didinimas. Vokietija vargais negalais pasiekė 2 proc. BVP ribą. Tačiau neturi aiškaus atsakymo, iš kur atrasti daugiau nei 30 mlrd. eurų kasmet, kad bent jau būtų išlaikytas toks lygis po 2027-ųjų. Ką jau kalbėti apie verkiant reikalingą tolesnį augimą.

[[ge:lrytas:lrytas:36617369]]

Keisti teks ir šalies ekonomikos modelį. Po Šaltojo karo vadovautasi trejopa logika: pigios žaliavos iš Rusijos; JAV saugumo garantijos; eksportui palanki Kinijos rinka. Per kelerius metus visos trys subyrėjo į šipulius. Ir aiškaus atsakymo, ką daryti, Vokietija neturi. Ne veltui pats F. Merzas užsimena, kad NATO nebebus toks, koks anksčiau. Todėl gali tekti ieškoti drastiškų sprendimų – gal net dalytis branduoliniu ginklu tarp Europos šalių.

Bet konkuruoti išlaidų kategorijoje teks su žemiškesniais rūpesčiais: daugybė vokiečių pasipiktinę vėluojančiais traukiniais ir byrančia infrastruktūra. Stereotipai apie it laikrodis veikiančią Vokietiją pastaruoju metu turi mažai pagrindo.

F. Merzas taip pat žada dramatiškai griežtinti imigracijos politiką, įskaitant deportacijas ir pabėgėlių prašytojų apgręžimus pasienyje. Vargu, ar bus lengva įtikinti tuo partnerius socialdemokratus, kurių nuostatos gerokai švelnesnės. Dėl to kils dilema, ar dar vienas didžiosios koalicijos modelis yra tai, ko šaliai reikia šiuo metu. F. Merzas turės svarų argumentą: jei sprendimo raktai nebus rasti, kituose rinkimuose radikalių partijų sustabdyti nebepavyks.

[[ge:lrytas:lrytas:36613579]][[ge:lrytas:lrytas:36615541]][[ge:lrytas:lrytas:36617368]]

Būtent ši tendencija turėtų versti nuogąstauti. Daugiau nei pusė Vokietijos gyventojų iki 25-erių metų balsavo už „Alternatyvą Vokietijai“ arba dvi kraštutines kairiųjų partijas. Ryškesnį nusivylimo signalą tradicinėmis politinėmis jėgomis įsivaizduoti sudėtinga. Ir nors kol kas kraštutines jėgas pavyksta izoliuoti nuo valdžios, tik laiko klausimas, kada tai taps matematiškai nebeįmanoma.

F. Merzui laiko apšilti nebus. Turėdamas ilgametę darbo su amerikietiškais verslais patirtį, jis tikėsis efektyviau susikalbėti su Donaldu Trumpu. Prastesnį kandidatą tam nei nueinantis kancleris Olafas Scholzas įsivaizduoti sunku. Be to, pagaliau matysime naują pagreitį Vokietijos ir Prancūzijos santykiuose, kurie pastaruoju metu išgyveno savotišką „nekalbadienį“.

Bet naująjį kanclerį vertinsime ne pagal žodžius, o darbus. Jų laukia visa Europa. Silpna Vokietija mums visiems būtų per didelė prabanga.

Po skambios F. Merzo pergalės – L. Kojalos žvilgsnis: gali tekti ieškoti drastiškų sprendimų