Krikščionys demokratai laimėjo sekmadienį vykusius federalinius parlamento rinkimus, surinkdami kiek mažiau nei 30 proc. balsų. Rezultatas neįspūdingas – antras blogiausias partijos istorijoje. Ir gerokai kuklesnis, nei norėjo patys centro dešinieji. Bet reprezentatyvus, nes aktyvumas siekė net 84 proc.
Tai reiškia, jog valdančiąją koaliciją beveik neišvengiamai teks formuoti su socialdemokratais. Jie pirmą kartą neperžengė net 20 proc. ribos. Visgi šios dvi partijos kartu turės kiek daugiau nei pusę mandatų – ir tikisi susitarti dar iki Velykų.
Padėtis nėra optimali, mat trapiai daugumai teks sunkių sprendimų dalia. Tarp jų – gynybos išlaidų didinimas. Vokietija vargais negalais pasiekė 2 proc. BVP ribą. Tačiau neturi aiškaus atsakymo, iš kur atrasti daugiau nei 30 mlrd. eurų kasmet, kad bent jau būtų išlaikytas toks lygis po 2027-ųjų. Ką jau kalbėti apie verkiant reikalingą tolesnį augimą.
Keisti teks ir šalies ekonomikos modelį. Po Šaltojo karo vadovautasi trejopa logika: pigios žaliavos iš Rusijos; JAV saugumo garantijos; eksportui palanki Kinijos rinka. Per kelerius metus visos trys subyrėjo į šipulius. Ir aiškaus atsakymo, ką daryti, Vokietija neturi. Ne veltui pats F. Merzas užsimena, kad NATO nebebus toks, koks anksčiau. Todėl gali tekti ieškoti drastiškų sprendimų – gal net dalytis branduoliniu ginklu tarp Europos šalių.
Bet konkuruoti išlaidų kategorijoje teks su žemiškesniais rūpesčiais: daugybė vokiečių pasipiktinę vėluojančiais traukiniais ir byrančia infrastruktūra. Stereotipai apie it laikrodis veikiančią Vokietiją pastaruoju metu turi mažai pagrindo.

