Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys per pokalbį telefonu su Armėnijos užsienio reikalų ministru Araratu Mirzojanu pasveikino šią šalį pasirinkus europietišką politikos kursą, kai Armėnijos parlamentas pirmu balsavimu pritarė siekiui įstoti į ES.
Pastaruoju metu Armėnija tiesia bendradarbiavimo kelius į ES ir kartu stengiasi įveikti įsisenėjusią nesantaiką su Azerbaidžanu, stabdyti Pietų Kaukazo regiono konfliktus. Šiam tikslui skirta ir Armėnijos ministro pirmininko Nikolo Pašiniano siūloma inicatyva „Taikos kryžkelė“.
Apie itin sudėtingą Armėnijos geopolitinę situaciją ir ryšius su draugiška Lietuva Armėnijos ambasadoriaus Ara Margarianas kalbėjo interviu „Lietuvos rytui“.
– Armėnija atsidūrė labai sunkioje geopolitinėje padėtyje: istorinis priešas Azerbaidžanas triumfuoja užėmęs Kalnų Karabachą, Rusijos propagandininkai atvirai svarsto, kaip jūsų premjerą N.Pašinianą pakeisti prorusišku vadovu, Sakartvelas sustabdė narystės derybas su ES ir nuolaidžiauja Maskvai. Kaip Lietuva gali padėti Armėnijai išsiveržti iš šių gniaužtų?
– Ėmėme kartu kovoti su sovietine imperija dar 1988 metais, Lietuva pirmoji pasaulyje 1991-iaisiais pripažino Armėnijos nepriklausomybę. Šio be galo svarbaus draugystės gesto armėnai nepamiršo ir itin vertina. Lietuvos valstybės prestižas Armėnijoje labai aukštas.
Mūsų šalims tapus nepriklausomoms, ryšiai tolydžio gilėjo ir 2012-iais sutarta atidaryti ambasadas Jerevane ir Vilniuje. Vilniuje reziduojantis Armėnijos ambasadorius atstovauja savo valstybei ir Latvijoje bei Estijoje.
Pastaraisiais metais mūsų politiniai lyderiai ne kartą apsikeitė vizitais – Armėnijos prezidentas Vahagnas Chačaturianas lankėsi Vilniuje, buvusi Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė viešėjo Jerevane. Dar dažniau mūsų šalių vadovai susitinka per tarptautinius forumus.
Ne kartą vyko užsienio reikalų, taip pat atskirų sričių ministrų vizitai. Pernai rugsėjį Vilniuje lankėsi Armėnijos ekonomikos ministras. Jau nekalbu apie žemesnio rango delegacijų vizitus. Lietuva daug padeda Armėnijai pertvarkant pagal demokratijos principus valdymo institucijas, derinant mūsų teisinę bazę su europine teise.
Jūsų patirtis per istoriniu požiūriu labai trumpą laiką pereinant iš sovietinės totalitarinės sistemos į teisinės valstybės statusą, tampant ES ir NATO nare – tiesiog neįkainojama. Lygiai taip pat mums labai pamokanti kitų dviejų Baltijos šalių – Latvijos ir Estijos patirtis.
Mūsų valstybės tarnautojai atvyksta pasimokyti pas jus, jūsų ekspertai lankosi Armėnijoje, rengia mokymus. Po 2020 m. karo reformos pas mus vyksta sparčiau. Tai susieta ne tik su žmogaus teisių apsauga, įstatymo viršenybės principu, bet ir Armėnijos ekonominių standartų priartinimu prie europinių normų.
Nors dabar Lietuva didžiausią dėmesį sutelkusi į finansinę, techninę ir karinę pagalbą kariaujančiai Ukrainai, nepaprastai vertiname, kad randate lėšų ir padėti mums.
– Dabar ES pristabdžiusi plėtros procesus, tai lemia nepalanki tiek vidaus situacija, tiek geopolitinė padėtis. Kaip Lietuva, pasitelkusi kitas Baltijos šalis, gal ir Lenkiją bei Skandinavijos valstybes galėtų palengvinti Armėnijos kelią į ES?
– Baltijos šalys ir ypač Lietuva visada pasisakė už ES atvirų durų politiką. Užsienio reikalų ministerijoje ne vienus metus užsiėmiau europiniais klausimais ir gerai žinau, kad Lietuva nuosekliai palaikė ES plėtros iniciatyvas. Jūsų šalis – vienas svarbiausių Armėnijos advokatų Briuselyje.
Užsienio reikalų ministras K.Budrys pasveikino mūsų šalį pirmuoju balsavimu parlamente patvirtinusią siekį įstoti į ES. Šis teisės aktas taps Armėnijos integracijos procesų tąsa ir stojimo kelio į ES pradžia.
Suartėjimo su Bendrija procesas prasidėjo prieš 15–20 metų, bet vis būta atsitraukimų.
Priiminėjamas įstatymas įtvirtins armėnų tautos valią tapti europine šalimi, lygiateise ES šeimos nare. Taip mes save ir suvokiame. Žinome, kad stojant į ES mūsų laukia atsakingas, kruopštus darbas ir ilgas kelias.
– Kiek jau spėjote nueiti šiuo keliu?
– Nemažai padaryta. Supaprastintai išduodamos vizos ir tęsiame šį procesą. Dabar su ES ekspertais dirbame žmogaus teisių klausimais.
Žinoma, ES nesuteikia saugumo garantijų, pačios Bendrijos saugumo garantas yra narystė NATO, bet Armėnijai europiniai ryšiai jau tapo saugumo stiprinimo veiksnys – daugiau kaip porą metų mūsų šalyje prie sienos su Azerbaidžanu dirba ES monitoringo misija.
Šią misiją sudaro apie 100 žmonių, jie neginkluoti, bet pats buvimo faktas tapo svarbiu stabilumo garantu – nuo pat atvykimo nebuvo nė vieno susišaudymo.
– Ar armėnų visuomenėje nesijaučia nerimo, kad šalies kursas į ES gali sukelti Rusijos priešiškumą, sustiprinti Maskvos pastangas destabilizuoti Armėniją?
– Aišku, jaučiame Rusijos susierzinimą. Šios šalies propagandininkai nevengia neigiamai komentuoti Armėnijos politikos. Žinome, kad transliuojamos prieš mus nukreiptos programos per radiją, televiziją. Bet tai vienpusis priešiškumas, mes neatsakome pykčiu. Juk net tokia maža šalis kaip Armėnija turi teisę pati rinktis savo užsienio politikos kursą.
Reikia pripažinti, kad anksčiau mes kone 100 proc. priklausėme nuo Rusijos. Dabar padėtis keičiasi. Nesakyčiau, kad nukapojame ryšius su Maskva, bet stengiamės diversifikuoti tarptautinius santykius, kaip sakoma, nesudėti visų kiaušinių į vieną krepšį. Mūsų prekyba su užsienio šalimis gerokai išaugo, įskaitant ir ES.
– Nebijote Maskvos keršto?
– Per šiuos kelerius metus patyrėme tiek daug išgyvenimų, kad mūsų jau niekas negali išgąsdinti: 2020-iais įvyko karas su Azerbaidžanu, o 2023-iaisiais tapome etninio armėnų valymo Kalnų Karabache liudininkais, kai daugiau kaip 100 tūkst. žmonių per keletą dienų buvo priversti palikti gimtuosius namus ir tapti karo pabėgėliais.
Išgyvendami šį košmarą, stebėjome, kaip Rusija, pagal trišalį susitarimą Kalnų Karabache dislokavusi mūsų saugumą turėjusias garantuoti karines pajėgas, nepakrutino nė piršto, kad neįvyktų tragedija.
Daugiau kaip 200 kv. km pačios Armėnijos teritorijos lieka užimtos Azerbaidžano, bet mūsų saugumo garantas taip pat nieko nedaro, kad būtų atkurtas Armėnijos vientisumas. Visa tai mato armėnų tauta. Rusija tik save gali kaltinti dėl atšalusių santykių.
Negaliu sakyti, kad nesijaudiname dėl Rusijos veiksmų, ypač dabar, kai pasaulyje tokia neapibrėžta padėtis. Nežinome, kas nutiks Ukrainai, kaip klostysis situacija Sakartvele, kokia bus Turkijos, Irano politika. Ypač nestabiliame regione esančiai mažai Armėnijai vienintelis išgyvenimo kelias – taikos siekis.
Šimtmečiais tęsiasi nesantaika mūsų regione tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bei Turkijos. Mus supa keturi kaimynai. Su dviem – Sakartvelu ir Iranu – labai geri santykiai.
– Tačiau istoriškai ir Iranas kėsinosi į Armėnijos teritoriją.
– Tai buvo labai seniai, Persijos imperijos laikais. Skųstis dabartiniais santykiais negalime.
Tuo metu su Azerbaidžanu ir Turkija nuo pat mūsų nepriklausomybės pradžios jokio normalaus bendradarbiavimo nebuvo. Kelis sykius buvo mėginta gerinti Armėnijos ir Turkijos santykius, deja, tai nepavyko.
– Turbūt trukdo ir tai, kad iki šiol Turkija atsisako kalbėtis apie armėnų genocidą?
– Šiemet minėsime 110-ias armėnų genocido metines. Esame labai dėkingi Lietuvai už šios tragedijos pripažinimą. Vis dėlto mes niekuomet nekėlėme Turkijai sąlygos tariantis dėl gerų kaimyniškų santykių būtinai pripažinti genocidą. Priešingai, jei įsitvirtintų draugiški ryšiai, turkams būtų lengviau suprasti skausmą, kurį iki šiol jaučia armėnai dėl juos ištikusios tragedijos.
Turkijos visuomenėje šiuo klausimu jau vyksta tektoniniai pokyčiai. Jei iš pradžių buvo kategoriškai neigiamas pats genocido faktas, neva ši tragedija visai neįvyko, pamažu turkų inteligentija ėmė keisti požiūrį. Dalis iškilių intelektualų jau kovoja už tai, kad Turkija neneigtų genocido.
Turkijos politiniai lyderiai kitaip žvelgia į Armėniją. Jie vilkino laiką tariantis dėl santykių gerinimo, laikosi pozicijos, kad pirma mes turime susitarti dėl normalaus bendradarbiavimo su Azerbaidžanu.
– Kaip šį priešiškumą ir nepasitikėjimą gali silpninti Armėnijos premjero N.Pašiniano pastangos siekti taikaus sambūvio?
– Kaukazas kelis šimtmečius buvo didžiųjų imperijų kovos arena. Osmanų, Rusijos, Britų ir Austrijos imperijos varžėsi dėl dominavimo Eurazijoje, o per mūsų regioną ėjo šių milžiniškų žemynų prekybos keliai.
Kai kaunasi didžiosios galybės, tokios mažos tautos, kaip armėnų ir lietuvių, tampa tik instrumentu jų strategijoje, objektu, o ne istorijos subjektu. Mes netekome teritorijų, gausybės žmonių. Armėnai iš esmės buvo išnaikinti jų istorinėse žemėse, kurios atsidūrė Osmanų imperijoje.
Tik trumpesniu nei trejų metų laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo ir baisaus genocido armėnams pavyko atkurti savo valstybę, bet ji tuoj buvo sunaikinta Rusijos. Jums pasisekė daug labiau – išlaikėte valstybingumą porą dešimtmečių iki 1940-ųjų, o Armėnija ir Sakartvelas patyrė prievartinę, daug gyvybių atėmusią sovietizaciją. Jūs ilgiau išvengėte panašaus likimo.
– Tačiau tokio bado, kaip Ukraina, jūs išvengėte?
– Mus aplenkė Rusijos pilietinio karo žudynės, nes prie Sovietų Sąjungos buvome prijungti jam beveik pasibaigus 1921 metais, bet vėliau ištiko kolektyvizacija, masinės stalininės represijos. Vis dėlto holodomoro, kaip Ukrainoje, ar baisaus bado, kaip Kazachstane, Armėnijoje nebuvo.
Tačiau po stalininių prieškario represijų sekė naikinantis Antrasis pasaulinis karas, kai žuvo daug armėnų, vėliau – pokario susidorojimai. Šaltojo karo laikotarpiu tokių baisių represijų jau nevyko, bet mūsų tautos buvo izoliuotos nuo pasaulio iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.
Tik tada galėjome džiaugtis nepriklausomybe, bet kilo Kalnų Karabacho konfliktas, vėl liejosi kraujas. Tai tęsėsi tris dešimtmečius, o 2020 m. prasidėjo ypač aršus karas ir galiausiai 2023-iaisiais įvyko etninis valymas Kalnų Karabache. Galite įsivaizduoti, kiek tragedijų per šimtmetį išgyveno armėnų tauta!
– Premjeras N.Pašinianas ryžosi tiesti priešiškiems kaimynams draugystės ranką. Kaip šiam tikslui gali pasitarnauti jo siūloma bendradarbiavimo iniciatyva „Taikos kryžkelė“?
– N.Pašinianas pareiškė, kad mes niekam nenorime būti priešas. Galime pasimokyti iš Europos – pavyzdžiui, daug šimtmečių trukęs priešiškumas tarp prancūzų ir vokiečių, tarp vengrų ir rumunų arba nesantaika tarp Lenkijos ir Vokietijos buvo įveikta.
Konfliktų tarp tautų Europoje buvo nesuskaičiuojama gausybė: prisiminkime buvusios Jugoslavijos šalių vidaus karus, Turkijos susipriešinimą su Graikija. Tačiau istorines žaizdas įmanoma užgydyti.
Vargu, ar buvo galima laukti, kad Armėnijos vadovas po pralaimėto 2020 m. karo Azerbaidžanui vėl gali laimėti rinkimus. Žmonės dėl to smarkiai išgyveno, bet perrinko N.Pašiniano vadovaujamas politines jėgas. Tai rodo, kad tauta tiesiog pavargo nuo nesibaigiančio karo ir premjeras pasakė, kad siūlo naują požiūrį į santykius mūsų regione.
Kaukazas amžinai buvo didžiųjų imperijų pereinamuoju kiemu. Juokauju, kad tik Napoleonas iki mūsų nepriėjo, o Aleksandras Makedonietis dar IV amžiuje prieš Kristų užkariavo šias teritorijas. Visi mus niokojo – ir romėnai, ir bizantiečiai, ir arabai, ir persai, ir baisusis mongolų Tamerlanas. Mes vis būdavome nusiaubiami.
– Per Kaukazą ėjo ir Šilko kelias. Gal prekyba padėdavo tautoms atsigauti po niokojančių karų?
– Taip, viena vertus, nuolatiniai karai, sugriovimai, kita vertus, ekonominė prekybos nauda. Turime rinktis naudą ir atmesti karus.
Mūsų premjeras pirmą kartą „Taikos kryžkelės“ idėją išsakė dar 2023 m. per Tbilisyje vykusį Šilko kelio atgaivinimo forumą. N.Pašiniano iniciatyva netaikoma tik Armėnijai, jos tikslas aprėpti visą regioną. Juk visi pavargome nuo nesibaigiančių konfliktų. Žinoma, reikia daug politinės valios, kad nusikratytume istorinės priešiškumo naštos.
Armėnija paskelbė, kad yra pasirengusi atsiverti visam pasauliui, visiems kaimynams, leisti jiems naudotis mūsų infrastruktūra – automobilių keliais, geležinkeliu, oro erdve, elektros ir dujų tinklais. Reikės ir didelių investicijų gerinant šią infrastruktūrą. Armėnija pasirengusi savo įnašui.
Suprantama, būtinas abipusiškumas. Tai šios inciatyvos esmė. Bet mes sutinkame net ir vienašališkai leisti Azerbaidžanui ir Turkijai susisiekti mūsų keliais tarptautinės teisės pagrindu.
Susitarti trukdo tai, kad Azerbaidžanas reikalauja eksteritorinio koridoriaus per Armėniją su Nachičevanės anklavu, o mes, be abejo, negalime su tuo sutikti. Negalime leisti nekontroliuojamai važinėti per mūsų teritoriją ar užleisti dalį savo žemių.
Vienaip ar kitaip, N.Pašiniano iniciatyva palankiai sutinkama daugelyje šalių. Per neseniai vykusį vizitą į Armėniją Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas pabrėžė, kad „Taikos kryžkelės“ iniciatyva bus labai naudinga jo šaliai, ja labai suinteresuotos svarbios pasaulinės investuotojos – itin turtingos Persų įlankos šalys.
Paramą šiam projektui pareiškė ir Kipras, Graikija, Vokietija, Kanada. Lietuvos politikai taip pat yra teigiamai užsiminę apie „Taikos kryžkelę“. Ilgalaikė taika įsigali tik tada, kai ją sutvirtina kaimynų ekonominė ir politinė nauda, tarpusavio priklausomybė.
– Koks „Taikos kryžkelės“ iniciatyvos sąlytis su Kinijos peršamais tarptautinių ryšių projektais, kitais Europos ir Azijos bendradarbiavimo sumanymais?
– Dėl karo Ukrainoje Europos šalys ekonominius ir turistinius ryšius su Azija palaiko apeidamos Rusiją. Atsirado vadinamojo vidurio koridoriaus, kuris jungtų Europą su Indija, Kiniją, būtinybė. Ši trasa eina būtent per Kaukazą.
„Taikos kryžkelė“ tampa natūralia šio koridoriaus dalimi – per Turkiją ryšys su Balkanais, o per Armėniją ir Sakartvelą galima tiesti kelius į Juodosios jūros uostus. Kada nors, kai karas Ukrainoje bus baigtas ir nusistovės tikra taika, Rusijos teritorija taip pat galės būti pasitelkta šiam koridoriui.
– Jūs Lietuvoje reziduojate kiek ilgiau nei pusantrų metų. Kaip jaučiatės mūsų šalyje, ar nepasigendate Armėnijai įprastos saulės?
– Jaučiuosiu puikiai. Prie Lietuvos lengvai pritapo ir abu mano dar mažamečiai vaikai, jiems gyvenimas čia patinka. Saulėtų dienų gal ir galėtų būti kiek daugiau, čia daugiau nei Armėnijoje drėgmės, bet man tai ne problema.
Lietuvoje įsikūrusi labai veikli armėnų bendruomenė, ji puikiai integravosi, užsiima kultūrine veikla, plėtoja ir nacionalinę virtuvę, kuria armėniškas užeigas. Mes irgi su jumis didžiuojamės pasauline operos žvaigžde Asmik Grigorian, kurios tėvas – armėnas.
Ambasadoriui ypač svarbu, kad jis būtų draugiškoje šalyje, o ne tik Lietuvos politikai, bet ir paprasti lietuviai sutinka mane be galo draugiškai, sakyčiau – išskėstomis rankomis. Esu laimingas, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys tokios draugiškos Armėnijai. Jūs padedate geriau mus suprasti visai ES.
Istoriniu įvykiu laikytinas šių metų sausio pabaigoje įvykęs Baltijos ir Skandinavijos – „Nordic-Baltic“ formato aštuoneto – parlamentų vadovų vizitas į Jerevaną. Vertybės, tarptautinės teisės viršenybė jūsų valstybėms svarbiau už vienašalę naudą ar politinį išskaičiavimą.