Daugybė Sirijos gyventojų – nuo politinių aktyvistų ir disidentų iki paprastų civilių, įtartų lojalumo trūkumu Basharo al-Assado režimui, atsidūrė Saidnajoje – dažnai be teismo ir be galimybės apsiginti.
Apie kalėjimą buvo žinoma viskas: aukštų planai ir kur buvo laikomi kūnai, egzekucijų tvarkaraščiai ir kankinimo metodai.
Išgyvenusieji pateikė išsamių liudijimų ir sukūrė trimatį Saidnajos modelį, tačiau tarptautinė bendruomenė dešimtmečius ignoravo nusikaltimus žmoniškumui iki pat B.al-Assado nuvertimo pernai gruodį.
Daugybė dingo be žinios
„Pirmasis iš tų, kurie mirė mano akyse, buvo Khalilas Alloushas iš Daraos miesto, atletiško sudėjimo pulkininkas leitenantas.
Vieną dieną į kamerą įėjo kalėjimo prižiūrėtojai ir jis išdrįso su jais kalbėti. Khalilą sumušė, sulaužė petį ir ranką. Ryte jį nuvežė į ligoninę, ten daužė per inkstus ir pargabeno daug blogesnės būklės. Praėjus dviem ar trims dienoms jis mirė“, – prisiminė Saidnajos kalėjime kalintas Mutasemas Abdulas Sateras.
Tai vienas iš šimtų liudijimų, kuriuos paskelbė ADMSP – Saidnajos buvusių kalinių ir prievarta dingusių asmenų asociacija.
ADMSP išleido kelias dideles ataskaitas, kuriose susistemino, kas vyko kalėjime. Į jas įtraukti ir oficialiai nuteisti, ir represinių struktūrų be teismo pagrobti sirai, kurie buvo kankinami ir todėl davė saugumo tarnyboms reikalingus parodymus.
ADMSP įkūrėjas Riyadas Avlaras labai daug prisidėjo prie siaubų Saidnajoje dokumentavimo. Į kalėjimą jis pateko 1996-aisiais būdamas 19-metis studentas.
R.Avlaras buvo suimtas už tai, kad laiške draugui papasakojo apie tuomečio diktatoriaus Hafezo al-Assado, B.al-Assado tėvo, režimo represijas, ir Saidnajos kalėjime praleido 21 metus.
Išėjęs į laisvę vyras nusprendė rinkti informaciją apie kalėjime nužudytus ir dingusius be žinios žmones.
R.Avlaras ir jo bendraminčiai, apklausę buvusius kalinius, sužinodavo jų kamerų draugų pavardes ir jas lygino su šeimų pateiktais dingusių sirų sąrašais.
Žmogaus teisių aktyvistai turi tūkstančius B.al-Assado režimo represuotų asmenų mirties liudijimų.
ADMSP vertinimu, 2011–2020 m. Saidnajos kalėjime buvo laikoma 37 tūkst. žmonių ir tik apie 7000 iš jų liko gyvi.
Dar daugiau yra kalinių, kurių likimas nežinomas. Remiantis Sirijos žmogaus teisių tinklo (SNHR) duomenimis, iš visų Sirijos valdžios institucijų suimtų asmenų 96 321 laikomas dingusiu be žinios, įskaitant 5742 moteris ir 2329 vaikus.
Liudijo buvęs fotografas
Po B.al-Assado nuvertimo apie Saidnajos kalėjimą prakalbo visas pasaulis: pasirodė daugybė straipsnių, televizijos reportažų. Socialiniuose tinkluose buvo skelbiamos nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose matomas didžiulis presas, esą naudotas egzekucijoms arba nužudytųjų kūnams naikinti. Žmonės rašė apie slaptus požeminius kalėjimo aukštus.
SNHR direktoriaus Fadelio Abdulghani teigimu, ir viena, ir kita pasirodė esančios klastotės: „Minėta įranga stovėjo kalėjimo teritorijoje esančiose dailidžių dirbtuvėse. Ir, nepaisant gandų, Saidnajoje požeminių aukštų nerasta.
Bet B.al-Assado griūtis parodė šios žmonių skerdyklos mastą. Kalėjime daugiausia buvo galima sutalpinti apie 11 tūkstančių žmonių, o išlaisvinta tik 1600–2000. Likusiems sadistinis režimas, bendradarbiaudamas su Vladimiru Putinu, įvykdė mirties bausmę.“
Apie tai, kas vyksta Saidnajoje, žmogaus teisių aktyvistai žinojo dar gerokai prieš žlungant Sirijos režimui. Pirmuoju informacijos apie kalinių kankinimus šaltiniu tapo iš šalies pabėgusio karinio fotografo, slapyvardžiu Cezaris, liudijimas.
Jis fiksavo pakartų, sušaudytų ir nuo kankinimų mirusių žmonių kūnus Saidnajos kalėjime ir Tišrino karinėje ligoninėje, į kurią buvo vežami kalinių lavonai.
Cezaris pateikė 28 707 mirusiųjų nuotraukas, pagal jas identifikuoti 6786 asmenys. Žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch“ dar 2015 metų gruodį paskelbė šia medžiaga grįstą ataskaitą.
2016 metais Didžiosios Britanijos tyrimų organizacija „Forensic Architecture“ sukūrė svetainę „Explore Saydnaya“, kurioje pateikiamas trimatis Saidnajos kalėjimo modelis ir kalinių liudijimai. Tuo metu viešai prieinamų kalėjimo nuotraukų nebuvo, todėl modelis sukurtas remiantis išgyvenusiųjų pasakojimais.
„Forensic Architecture“ įkūrėjas Eyalas Weizmanas paaiškino, kad norėjo projektą paversti politiniu instrumentu: „Tikslas – pasiekti, kad ši vieta būtų uždaryta, ir garantuoti, jog su B.al-Assadu nebus sudaryti jokie taikos susitarimai.“
Įrengė tarsi tvirtovę
Žemė, kur stovi Saidnajos kalėjimas, iš vietos gyventojų konfiskuota 1978 metais.
Jis pradėtas statyti 1981 metais, o 1986-aisiais atgabenti pirmieji kaliniai.
Skirtingai nuo kitų Sirijos įkalinimo įstaigų, pavaldžių Vidaus reikalų ministerijai, Saidnajai vadovavo kariškiai. Teisingumo ministerija nekontroliavo, kas vyksta kalėjime, o Raudonojo Pusmėnulio ir žmogaus teisių organizacijų atstovai į jį nebuvo įleidžiami.
Kalėjimo kompleksas yra 30 km nuo Damasko ir užima 1,4 kv. km plotą. Ten yra du pagrindiniai pastatai: raudonasis korpusas su trimis sparnais ir šiuolaikiškesnis baltasis korpusas.
Baltasis iš pradžių buvo skirtas kariškiams kalinti, o raudonajame laikyti civiliai, nuteisti karo lauko teismo.
Po 2011 m. Sirijoje kilusių masinių protestų į baltąjį korpusą buvo siunčiami oficialiai nuteistieji, o į raudonąjį – sulaikytieji be teismo vadinamaisiais saugumo sumetimais.
Pirmieji buvo mušami ir kankinami už tariamus nusižengimus, o antrieji patyrė savavališką nuolatinį prižiūrėtojų smurtą.
Abiejuose pastatuose buvo specialios patalpos, kuriose buvo vykdomos egzekucijos, dažniausiai pakariant.
Aukų kūnai buvo vežami tiesiai į kapines. Nuo kankinimų, mušimo ir bado mirusių asmenų lavonai pirmiausia būdavo laikomi vadinamuosiuose druskos kambariuose, kur ant grindų buvo 20–30 cm druskos sluoksnis, kad sustabdytų palaikų irimą. 2011 m. raudonajame korpuse buvo įrengti du tokie kambariai.
„Tada Saidnajos kalėjimas iš tikrųjų virto mirties stovykla“, – teigiama ADMSP ataskaitoje.
Iš druskos kambarių kūnai furgonais buvo gabenami į Tišrino karinę ligoninę.
Ten personalas juos apžiūrėdavo ir fiksuodavo mirtį.
Kalėjimą saugojo 200 kariškių ir 250 karo policijos pareigūnų.
Kompleksą supo du žiedai minų laukų – prieštankinių ir priešpėstinių. Kalėjimo įgula, be lengvesniųjų ginklų, turėjo šešis tankus T-80, aštuonias kovines pėstininkų mašinas, rankinių granatsvaidžių, kulkosvaidžių.
Sąlygos buvo siaubingos
Į Saidnają kaliniai būdavo atvežami sunkvežimiais su uždarais metaliniais kėbulais, panašiais į šaldytuvus, naudojamus gyvūnų skerdenoms gabenti. Dėl to transporto priemonės buvo pramintos mėsos furgonais.
Kėbulo viduje buvo ištempta ilga metalinė grandinė, prie kurios kalinius prirakindavo už riešų.
Kai sunkvežimiai atvykdavo į kalėjimą, sargybiniai įeidavo į furgonus ir, pasak vieno išgyvenusiojo, išmesdavo suimtuosius ant žemės kaip svogūnų maišus.
Po to versdavo juos nusirengti ir gultis veidu į žemę, o tada žiauriai mušdavo.
Tokie daužymai trukdavo kelias valandas, kai kurie kaliniai mirdavo. Vienas liudininkas pasakojo, kad sykį iš 100 žmonių grupės „priėmimo“ neatlaikė 15.
Pirmąsias dienas Saidnajoje kaliniai buvo laikomi perpildytose karantino kamerose: į maždaug 12 kv. metrų patalpą būdavo sugrūdama apie 30 žmonių.
Naujai atvykusieji buvo maitinami skurdžiai: dienos porciją sudarė du šaukštai ryžių arba bulguro, pusė kepaliuko duonos ir pusė alyvuogės.
Vėliau suimtuosius perkeldavo į didesnes kameras, maždaug 35 kv. metrų, jose tilpdavo 40 žmonių. Valgydino ten kiek geriau, bet pasityčiojant maistas dažnai būdavo numetamas ant grindų ar net į tualetą ir alkani kaliniai būdavo priversti valgyti iš ten.
Periodiškai kildavo problemų dėl vandens tiekimo, tuomet kaliniai net tvyrant karščiams gaudavo jo vos litrą per parą. Tokiomis dienomis, anot suimtųjų, stiklinę vandens buvo galima iškeisti į du kepaliukus duonos.
Į dušą kaliniai buvo vedami kartą per du tris mėnesius, o pakeliui ten ir atgal būdavo mušami: „Iš dušų visuomet sugrįždavome žaizdoti.“
Jiems buvo draudžiama žiūrėti į kalėjimo darbuotojus: kai prižiūrėtojas įžengdavo į kamerą, kaliniai turėdavo nusisukti į sieną. Jei reikėdavo kur nors eiti, suimtieji privalėdavo užsidengti rankomis akis arba ant galvos užsitraukti marškinėlius. Kaliniui, kuris pamatydavo prižiūrėtoją, už bausmę galėjo būti išdurta akis.
Artimųjų prašydavo neiti
Remiantis išgyvenusiųjų prisiminimais, daugelis kalinių per paleidžiamus savo kameros draugus perduodavo prašymą artimiesiems jų nelankyti, nes prieš pasimatymą ir po jo būdavo mušami – kankinimas galėjo baigtis ir mirtimi.
Pavyzdžiui, taip mirė Nayefas Faisalas al-Rifai, buvęs karo teisėjas, turėjęs kapitono laipsnį. Po žmonos apsilankymo vienas iš prižiūrėtojų trenkė jam į pilvą geležiniu vamzdžiu. Prasidėjo vidinis kraujavimas ir po trijų dienų kalinys mirė.
„Mylėjau al-Rifai, nes jis buvo optimistas. Visada sakydavo: „Mes būsime laisvi ir atsikratysime šio nusikaltėlio“, turėdamas galvoje B.al-Assadą“, – sakė buvęs teisėjo kameros draugas leitenantas Khaldounas Mansouras. Saidnajoje jis atsidūrė už tai, kad atsisakė šaudyti į demonstrantus.
Vieno iš suimtųjų žmona taip aprašė apsilankymą pas vyrą: „Ten buvo kalinių beveik iš visų Sirijos provincijų. Kai kurių veidai – kruvini, kitus į pasimatymų zoną atgabendavo neštuvais.
Sužinojau, jog Saidnajoje kaliniai prieš pasimatymus ir po jų buvo mušami taip, kad maldaudavo savo šeimų daugiau niekada jų nelankyti. Buvome girdėję gandų apie tai, bet aš jais netikėjau, kol nepamačiau savo akimis.“
Mėgino gelbėti kyšiais
Siekdama nustatyti, kas ir už ką buvo siunčiami į šį kalėjimą, 2019 metais ADMSP apklausė daugiau kaip 400 buvusių Saidnajos kalinių. Jų bausmės svyravo nuo 2 iki 21 metų. Maždaug trečdalis už grotų buvo laikomi ilgiau, nei buvo paskirta.
Dažniausi kaltinimai – dalyvavimas uždraustų organizacijų veikloje, „nacionalinių nuotaikų“ silpninimas, nesantaikos kurstymas ir „klastočių“ skleidimas jai skatinti, sąmoningas melagingų ar perdėtų žinių, menkinančių valstybės prestižą ar jos finansinę padėtį, skleidimas. Tik 8 proc. respondentų buvo įkalinti už teroro aktus ir bandymus juos įvykdyti.
2 procentai apklaustųjų sulaikymo metu buvo nepilnamečiai. Daugiau kaip 63 procentai turėjo aukštąjį išsilavinimą arba mokslinį laipsnį.
Daugiau nei pusė apklausos dalyvių teigė, kad jų giminaičiai nešė kyšius už pažadą būti paleistiems į laisvę. Sirams tai buvo didelės sumos – kiekvienu atveju daugiau nei 4 tūkst. JAV dolerių (3,8 tūkst. eurų).
Respondentai taip pat nurodė, kad jų šeimos mokėjo 1500 dolerių (apie 1440 eurų) ar didesnes sumas už informaciją apie nuteistus artimuosius ir už pasimatymų su jais organizavimą.
Vienas Saidnajos kalinių Mohammadas Abdulsalamas pasakojo, kad iš tikrųjų buvo išlaisvintas už kyšius. Už dalyvavimą protestuose Idlibe suimto Mohammado tėvas pardavė savo žemę ir sumokėjo daugiau kaip 40 tūkst. dolerių (38,5 tūkst. eurų).
Iki tol M.Abdulsalamas kalėjime praleido 5 metus.
Keli įkalintieji teigė, kad kyšiais jiems pavyko išvengti egzekucijos. Visi buvo nuteisti pakarti, bet juos išgelbėjo giminaičių sumokėti keliasdešimt tūkstančių dolerių.
ADMSP įkūrėjas R.Avlaras apskaičiavo, kad 2011–2020 m. Saidnajos pareigūnai galėjo gauti apie 900 mln. dolerių (865 mln. eurų) kyšių.
Kalėjimo prižiūrėtojai daugiausia buvo neišsilavinę 18–20 metų jaunuoliai.
„Jie jaučia didelę neapykantą baigusiems universitetus, visuomenės veikėjams, pasiturintiems ir pagyvenusiems žmonėms“, – teigiama ADMSP ataskaitoje.
Su suimtais gydytojais, teisininkais, karininkais ir žurnalistais Saidnajos kalėjime buvo elgiamasi žiauriau nei su kitais kaliniais.
Budeliai – sužvėrėję
Beveik visi Saidnajos kaliniai patyrė fizinį ir psichologinį kankinimą. ADMSP ataskaitoje teigiama, kad apie seksualinį smurtą pranešė 29,7 proc. apklaustųjų, – tai gali būti susiję su šios temos jautrumu ir nenoru apie tai kalbėti atvirai.
ADMSP klasifikavo 20 pagrindinių kankinimo rūšių ir įvertino jų populiarumo reitingą tarp kalėjimų pareigūnų.
Pirmoje vietoje – mušimas lazdomis, antroje – plakimas rimbais, trečioje – vadinamasis ratas: sulenktą kalinį įgrūsdavo į automobilio padangą ir mušdavo lazdomis bei rimbais. Tokią prievartą patyrė 80 proc. apklaustųjų. Beveik 70 proc. susidūrė su imituojama egzekucija.
Dauguma kalinių buvo marinami badu, trypiami kojomis ir apipilami šaltu vandeniu. Vyrai kankinti elektros srove, pakabinami surišti ir mušami. Tam buvo naudojami tankų variklių diržai – smūgio vietoje jie visiškai nuplėšdavo odą. Taip pat mušta ir geležiniais vamzdžiais, žalvariniais kelių gyslų kabeliais, plastikiniais vandentiekio vamzdžiais bei silikoniniais strypais plastikui lituoti.
„Saugumo institucijose kankinimai dažniausiai naudojami siekiant išgauti informacijos ar prisipažinimus. Jeigu tai bausmė, ji tęsiama, kol žmogus pradės rėkti iš skausmo, nes tylėjimas laikomas iššūkiu kankintojams. Saidnajoje viskas kitaip: per mušimą reikia tylėti. Jeigu šauksite, smūgiai sustiprės“, – pasakojo vienas kalinys.
Labiausiai paplitęs seksualinio kankinimo būdas buvo lyties organų žalojimas. Beveik dešimtadalis asmenų, kurie pranešė apie tokią prievartą, susidūrė su grasinimais seksualiniu smurtu, o 3 proc. buvo prievartaujami įvairiais daiktais.
Nuo 2000-ųjų, kai į valdžią atėjo B.al-Assadas, Saidnajos kalėjimo prižiūrėtojai dažniau pradėjo naudoti kankinimus, paliekančius randus ant kūno: ženklinimą įkaitinta geležimi, apipylimą verdančiu vandeniu, odos nuplėšimą. Seksualinio pobūdžio kankinimai tapo daug dažnesni po 2011 metų protestų.
Tuo pat metu kalėjime pradėtos vykdyti neteisminės egzekucijos: kareiviai įeidavo į kameras ir savavališkai žudydavo kalinius. Pasak R.Avlaro, tokių mirčių pikas buvo pasiektas 2013–2014 m.
Saidnaja tapo represijų simboliu, nes atliko pagrindinį vaidmenį užgniaužiant opoziciją Sirijos pilietinio karo metu, įsitikinęs SNHR direktorius F.Abdulghani: „Žiaurumas kalėjime nebuvo atsitiktinis, jis buvo pasitelktas kitaminčiams slopinti. Saidnaja kėlė visuotinę baimę ir buvo atgrasymo priemonė gyventojams.
Buvo siunčiama aiški žinia: pasipriešinimas veda į neįsivaizduojamas kančias. Režimo išgyvenimo strategija buvo baimės diegimas per nužmoginimą ir sisteminius tarptautinės teisės pažeidimus.“
Kaltė tenka ir Rusijai
Nepaisant žmogaus teisių gynėjų pastangų, iki 2024 m. gruodžio Saidnajos pavadinimas buvo pasirodęs ne daugiau kaip 70 publikacijų anglų kalba. Pusė jų – Sirijos žmogaus teisių stebėjimo centro, kuris renka liudijimus apie kalėjime nužudytus žmones, interneto svetainėje.
Aiškindamas tarptautinės bendruomenės abejingumą tam, kas vyko Saidnajos kalėjime, F.Abdulghani nurodė kelias priežastis. Viena jų – slaptumas: „Egzekucijos buvo vykdomos paslapčiomis, dažnai naktimis, ir net kalėjimo darbuotojai negalėjo iki galo įvertinti žiaurumų masto.“
B.al-Assado režimas nuo 2011 m. neįsileisdavo į savo kalėjimus tarptautinių stebėtojų. Žmogaus teisių aktyvistams teko kliautis liudininkų pasakojimais ir netiesioginiais įkalčiais. „Vaizdinių įrodymų iš Saidnajos nebuvimas neleido atkreipti žiniasklaidos dėmesio“, – pažymėjo F.Abdulghani.
Pasak jo, buvo ir grynai psichologinis veiksnys. Žmogaus teisių pažeidimai Saidnajoje – sistemingi kankinimai, seksualinis smurtas, masinės egzekucijos – buvo tokie ekstremalūs, kad tarptautinei auditorijai atrodė neįtikėtini.
O patys kaliniai dažnai nebuvo pasirengę pasakoti apie patirtus išgyvenimus dėl sunkių psichologinių traumų ir bijodami režimo keršto.
Svarbi priežastis, dėl kurios Sirijos režimo žiaurumai liko nepastebėti, buvo Damasko sąjungininkių parama – pirmiausia Rusijos, kuri naudojosi veto teise Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, kad apsaugotų B.al-Assado režimą nuo atsakomybės už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui.
Be to, kitos krizės, tokios kaip Sirijos pabėgėlių problema ir „Islamo valstybės“ iškilimas, žmogaus teisių pažeidimų ir represijų klausimus nustumdavo į antrą planą.
F.Abdulghani įsitikinęs, kad Rusijos valdžia negalėjo nežinoti apie kankinimus Saidnajos kalėjime ir sąmoningai gniaužė informaciją apie tai: „Rusijai tenka moralinė ir teisinė atsakomybė už dalyvavimą vykdant šiuos žiaurumus. Ji privalo atlyginti aukoms padarytą žalą ir nedviprasmiškai atsiprašyti.“
Parengta pagal „The Insider“ inf.