Rusija, kurią sukūrė V. Putinas: išanalizavo, kam užprogramuota šalis net po režimo griūties

Nepriklausomai nuo to, kaip baigsis karas – ir ar Kremliaus šeimininkui, panašu, draugiškas JAV prezidentas Donaldas Trumpas išsiderės paliaubas – Rusijos kelią jau pakeitė V. Putino sprendimas šalies politiką, ekonomiką ir tapatybę orientuoti į konfrontaciją su Vakarais, vertina leidinys.

Nuo karo pradžios V. Putino režimas tapo daug represyvesnis. Bet koks pasipriešinimas buvo užgniaužtas, viešajame gyvenime dominuoja prokarinė propaganda, o idėja, kad Vakarai yra mirtinas priešas, yra giliai įsišaknijusi Rusijos visuomenėje. Tuo pat metu Rusija labai suartėjo su Kinija, pasikliaudama Kinijos technologijomis, rinkomis ir finansine infrastruktūra, kartu gilindama bendradarbiavimą su Pekinu saugumo srityje. Šie pokyčiai nėra laikini – jie yra esminiai V. Putino sukurtos Rusijos bruožai.

Trejus metus Vakarai į V. Putino agresiją reagavo vieningai ir ryžtingai. Tačiau kartais Vakarų retorika taip pat prisidėdavo prie Kremliaus naratyvo, neva Vakarai siekia sunaikinti Rusiją. Pavyzdžiui, 2024 m. ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas teigė, kad Vakarai neturėtų baimintis Rusijos žlugimo – Rusijos propaganda greitai pasinaudojo šiomis pastabomis kaip Vakarų piktavališkumo įrodymu.

Dabar JAV prezidentas Donaldas Trumpas davė suprasti, kad nori greitai užbaigti karą. Net jei dėl D. Trumpo užuominų JAV ir Rusijos santykiai trumpam atšils, V. Putinas ir toliau iš esmės nepasitiki Vakarais, teigiama „Foreign Affairs“ publikacijoje. Jis žino, kad D. Trumpo pastangos atkurti ryšius su Maskva gali tęstis ne ilgiau kaip iki kitų JAV rinkimų ir kad dauguma Amerikos bendrovių nėra suinteresuotos grįžti į Rusijos rinką. Dar svarbiau, kad V. Putinas neatsisakys strateginės sąjungos su Kinijos vadovu Xi Jinpingu, kuri, jo nuomone, yra labai svarbi siekiant mesti iššūkį JAV pasaulinei galiai.

D. Trumpo požiūris gali paskatinti Europos lyderius užimti labiau aršią poziciją Maskvos atžvilgiu. Tačiau vien priešiškumas pokyčių neatneš. Pasak leidinio, mažai tikėtina, kad V. Putino režimas greitai žlugs iš vidaus, todėl Vakarų strategijoje kol kas daugiausia dėmesio turi būti skiriama atgrasymui. Tačiau lyderiai taip pat turi pasirengti ateičiai po V. Putino. Galimas jo pasitraukimas – ar po metų, ar po dešimtmečio – atvers galimybę permąstyti Europos santykius su Rusija.

Po V. Putino Rusija vis dar susidurs su vidaus silpnumu, ekonominiais iššūkiais ir didele priklausomybe nuo Kinijos. Bet kuris įpėdinis, net ir iš V. Putino artimiausios aplinkos, gali turėti praktinių priežasčių keisti kursą.

Norėdami tam pasirengti, Vakarų lyderiai turėtų parengti aiškią būsimo sambūvio viziją – tokią, kuri nesiremtų iliuzijomis, kad Rusija taps vakarietiška demokratija. Anot leidinio, jie turi pradėti rengti ginklų kontrolės planus, ekonominės tarpusavio priklausomybės strategijas ir diplomatinius pranešimus, kurie mažintų įtampą, o ne kurstytų Kremliaus paranoją.

Už uždarų durų daugelis Rusijos elito atstovų privačiai pripažįsta, kad invazija į Ukrainą buvo strateginė katastrofa. Kuo labiau jie įsivaizduos konstruktyvius santykius su Vakarais, tuo didesnė tikimybė, kad jie kvestionuos V. Putino palikimą, kai jo nebeliks. Pakeitus Vakarų bendravimo toną dabar, taip pat galėtų susilpnėti populistų, teigiančių, kad Vakarai pasiryžę išlaikyti Rusiją įkalintą nesibaigiančiame konflikte, parama, rašo „Foreign Affairs“.

Jei Vakarai primygtinai laikysis pozicijos, kad Rusija, netgi po V. Putino, daugiau niekada negalės būti jų partnere, jie rizikuoja, kad V. Putinas laikysis izoliacijos ir priklausomybės nuo Kinijos, svarstome publikacijoje. Pasak leidinio, Vakarų lyderiai gali jaustis bejėgiai daryti įtaką Rusijos ateičiai, tačiau jie vis dar turi priemonių jai formuoti, ypač pasitelkdami diplomatiją ir strateginius pranešimus.

Per pirmąsias dvi kadencijas (2000–2008 m.) V. Putinas prižiūrėjo didelį ekonomikos augimą, kurį skatino aukštos naftos kainos, rinkos reformos ir Vakarų investicijos. Tačiau nuo karo Ukrainoje pradžios Rusija ėmėsi militarizuotos ekonomikos, kurioje pirmenybė teikiama gynybos išlaidoms.

Kaip 2024 m. žurnale „Foreign Affairs“ pastebėjo ekonomistė Aleksandra Prokopenko, Kremlius susidūrė su „neįmanoma trilema“: finansuoti karą, išsaugoti gyvenimo lygį ir išlaikyti ekonominį stabilumą. V. Putinas ją išsprendė skirdamas pinigų karo veiksmams. 2025–2027 m. apie 40 proc. valstybės biudžeto bus skiriama gynybai ir saugumui, o išlaidos sveikatos apsaugai ir švietimui atsilieka.

Šis pokytis paradoksaliai lėmė trumpalaikį ekonomikos augimą – 2023 m. Rusijos BVP išaugo 3,6 proc., o 2024 m. – 4,1 proc. – karinės gamybos dėka. Net pasibaigus karui Rusijos ekonomika išliks glaudžiai susijusi su gynybos pramone. Kremlius taip pat modernizuoja savo kariuomenę, o tai dar labiau įtvirtins šią militarizaciją.

Tuo pat metu režimas tapo dar represyvesnis. Dabar karo kritika yra nusikaltimas. Aktyvistams, žurnalistams ir paprastiems piliečiams gresia areštas arba bėgimas iš šalies. Valstybės saugumo pajėgos skatinamos išnaikinti nesutarimus, todėl padaugėjo žmonių, kuriems klijuojamos „užsienio agentų“ ar „nepageidaujamų asmenų“ etiketės.

V. Putinas taip pat sukūrė ekonominių naudos iš karo gavėjų klasę. Jo sąjungininkai pasipelnė iš Vakarų bendrovių pasitraukimo. Verslininkai praturtėjo vengdami sankcijų. Informacinių technologijų ir finansų srities specialistų atlyginimai padidėjo, nes kvalifikuoti darbuotojai pabėgo į užsienį. Tuo tarpu Kremlius kariams, ginklų gamybos darbuotojams ir jų šeimoms moka atlyginimus ir premijas, gerokai viršijančius šalies vidurkį.

Darbas okupuotose teritorijose tapo greitu keliu į paaukštinimą Rusijos biurokratijoje. Žvalgybos pareigūnai ir teisėsaugos agentai daro karjerą gaudydami kritikus ir įsivaizduojamus diversantus. Net institucijos, kurios anksčiau buvo orientuotos į ekonomikos valdymą, pavyzdžiui, centrinis bankas, tapo politiniais veikėjais, ginančiais režimą.

Kremlius taip pat pradėjo socialinės inžinerijos kampanijas, kuriomis siekiama rusų sąmonėje įtvirtinti antivakarietiškas pažiūras. Mokyklose kas savaitę vyksta patriotinės pamokos. Nepriklausomi menininkai ir intelektualai buvo išvaryti iš šalies. Tokios platformos kaip „Instagram“ ir „Facebook“ yra uždraustos, o „YouTube“ yra ribojamas. Rusijos internetas vis labiau primena Kinijos skaitmeninę užkardą.

Nors staigus V. Putino režimo žlugimas yra įmanomas, tačiau mažai tikėtinas. Jei valstybė nebegalės sau leisti nusipirkti lojalumo, ji greičiausiai atsakys didesnėmis, o ne mažesnėmis represijomis.

Karas pakeitė Rusijos užsienio politiką, kuri buvo orientuota į tris tikslus: kurti sąjungas karui remti, išgyventi sankcijų sąlygomis ir atkeršyti Vakarams. Maskva sustiprino ryšius su Iranu, Šiaurės Korėja ir įgaliotomis grupuotėmis, tokiomis kaip Irano remiami Jemeno hučiai. Ji suaktyvino prekybą su pasaulio pietų šalimis, siūlydama prekių su nuolaida Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalims.

Didžiausias pokytis – Rusijos palankumas Kinijai. Prieš karą Maskva bandė apsidrausti tarp Rytų ir Vakarų. Dabar ji atvirai priklauso nuo Pekino. Kinija perka 30 proc. Rusijos eksporto ir tiekia 40 proc. jos importo. Pekinas teikia finansinius tinklus, kurie leidžia Rusijai apeiti Vakarų bankų sistemą. Kinijos komponentai buvo labai svarbūs Rusijos karo veiksmams, o dabar bendradarbiavimas apima ir technologijas, mokslą bei energetiką.

Šią priklausomybę V. Putinas laiko būtina kaina už iššūkį Amerikos galiai. Dabar Rusija su Kinija dalijasi ginklų projektais ir moksline patirtimi. Ji tiekia pigią naftą, dujas ir uraną, kad padėtų Pekinui pasirengti galimam konfliktui su Jungtinėmis Valstijomis.

D. Trumpas yra sakęs, kad nori išskirti Rusiją ir Kiniją. Tačiau jokios JAV liaupsės neįtikins V. Putino atsisakyti partnerystės, kuri, jo manymu, yra būtina siekiant pakenkti Vakarams.

Net jei karas baigsis ir JAV sankcijos bus atšauktos, V. Putinui vadovaujant Rusija išliks priešiška Vakarams. Tai reiškia, kad Europa turi investuoti į atgrasymo priemones ir mažinti savo priklausomybę nuo JAV paramos. Reikia didinti gynybos produkciją, bet taip pat ir ekonomikos augimą, nes priešingu atveju populistai, raginantys nuolaidžiauti, gali įgyti persvarą.

Vakarai taip pat turi kovoti su šešėliniu Rusijos karu: kibernetinėmis atakomis, žmogžudystėmis, kišimusi į rinkimus ir dezinformacija. Šios grėsmės išliks nepriklausomai nuo mūšio lauko rezultatų. Vakarų demokratijoms reikia rimtai investuoti į kontržvalgybą, kovą su terorizmu ir atsparumą.

Tačiau greta atgrasymo priemonių Europa turi pradėti įsivaizduoti kitokius santykius su Rusija po V. Putino valdymo. Bet kuris būsimas Rusijos vadovas paveldės labai militarizuotą, technologiškai atsilikusią ir demografiškai įtemptą šalį. Kai kurie elito atstovai gali norėti nubrėžti naują kelią, bet tik tuo atveju, jei tikės, kad Vakarai yra atviri naujai pradžiai.

Ši ateities vizija turėtų apimti derybas dėl ginklų kontrolės, ekonominius ryšius, mažinančius abipusį pažeidžiamumą, ir aiškų atskyrimą tarp priešinimosi V. Putino politikai ir priešinimosi rusams kaip tautai. „Foreign Affairs“ vertina, kad Europos šalys turėtų sušvelninti kelionių apribojimus ir atkurti ryšius su Rusijos mokslininkais, menininkais ir specialistais, nesusijusiais su karo veiksmais.

Pasak leidinio, susitarimas po V. Putino atstatydinimo taip pat turi apimti teisingumą Ukrainai. Prekyba su Rusija galėtų padėti finansuoti Ukrainos atstatymą – galbūt per mokesčius rusiškoms prekėms arba privalomus mokėjimus į atstatymo fondą. Tačiau, kad ir kaip būtų politiškai sunku, tam tikra žalos atlyginimo forma bus būtina.

Ilgalaikiame Europos saugumo sprendime taip pat turi būti atsižvelgta į Ukrainos vaidmenį. Narystė NATO gali išlikti prieštaringai vertinama Maskvoje, tačiau paradoksalu, kad Ukraina NATO viduje gali kelti mažesnę grėsmę nei neprisijungusi, pikta ir militarizuota kaimynė, siekianti keršto.

Rusijos ateities planavimas gali atrodyti kaip abstraktus dalykas, ypač kai V. Putinas vis dar tvirtai sėdi valdžioje. Kaip rašo „Foreign Affairs“, permainos gali įvykti negreitai, bet kai jos įvyks, Vakarai turi būti pasirengę turėti nuoseklų, pragmatišką planą.