Darbas – tarsi kalėjimas: Kinijoje šiaurės korėjiečiai tampa vergais Atskleidė šokiruojančias sąlygas

Kinijos mieste Dandonge veikianti jūrų gėrybių apdorojimo gamykla „Donggang Jinhui Foodstuff“ surengė vakarėlį.

Įmonei metai buvo nepaprastai sėkmingi: atidaryta nauja gamykla, pavyko padvigubinti į JAV eksportuojamų kalmarų produktų kiekį. Šventėje pasirodė dainininkai, muzikantai, šokėjai, svečiai stebėjo fejerverkų ir šviesų šou.

Viena kompanijos sėkmės priežasčių – darbuotojai iš Šiaurės Korėjos, kuriuos šios šalies valdžia siunčia į Kiniją, taip siekdama padidinti biudžeto pajamas.

„Donggang Jinhui Foodstuff“ fabrike dirba 50–70 šiaurės korėjiečių. Ant įrenginių kabo užrašai korėjiečių kalba, darbuotojai su Šiaurės Korėjos akcentu aiškina, kaip valyti kalmarus.

Įmonės vakarėlio metu skambėjo Pchenjane populiarios dainos, tarp kurių ir „Žmonės atneša šlovę mūsų partijai“ (ją parašė Šiaurės Korėjos 1989 m. poezijos konkurso laureatas) ir „Kopsime į Pektusaną“ (joje dainuojama apie mitologinę buvusio Šiaurės Korėjos režimo lyderio Kim Jong-ilo gimimo vietą).

Atlikėjai vilkėjo su Šiaurės Korėja siejamų spalvų aprangą, o jiems už nugaros kabėjo Šiaurės Korėjos vėliava.

Keliasdešimt žiūrovų mojavo nedidelėmis šalies vėliavėlėmis.

Renginio metu rodytuose dronais nufilmuotuose įrašuose buvo matyti aptvertas 8 ha „Donggang Jinhui Foodstuff“ kompleksas, kuriame yra perdirbimo ir šaldymo patalpos bei 7 aukštų bendrabutis darbuotojams.

Tačiau „Donggang Jinhui Foodstuff“ – ne vienintelis pavyzdys, nes daugybė Kinijos įmonių pelnosi iš Šiaurės Korėjos priverstinio darbo programos, kurią vykdo įvairios Pchenjano valdžios institucijos.

Šiaurės Korėja į Kiniją siunčia šimtus tūkstančių darbuotojų. Didelė dalis jų algos atitenka valstybei – režimas gauna gyvybiškai svarbios užsienio valiutos. Seule veikianti ekspertų grupė apskaičiavo, kad taip per metus į Šiaurės Korėjos biudžetą įplaukia apie 2 mlrd. eurų.

2017 metais, kai Šiaurės Korėja išbandė seriją branduolinių ginklų, Jungtinės Tautos (JT) įvedė sankcijas, draudžiančias užsienio kompanijoms samdyti darbuotojus iš šios valstybės.

JAV buvo priimtas įstatymas, kad šiaurės korėjiečių įdarbinimas laikomas priverstiniu darbu, jeigu nepateikiama tai paneigiančių įrodymų. Be to, numatytos baudos įmonėms, importuojančioms šiaurės korėjiečių pagamintas prekes.

Kinija taip pat turėtų paisyti šių sankcijų, tačiau, JAV valstybės departamento duomenimis, Kinijoje šiuo metu dirba apie 100 tūkst. Šiaurės Korėjos piliečių – statybų bendrovėse, tekstilės gamyklose, programinės įrangos kompanijose, jūrų gėrybių perdirbimo fabrikuose.

2022 m. vien Dandonge – Kinijos jūrų gėrybių pramonės centre – dirbo apie 80 tūkst. šiaurės korėjiečių.

Leidinys „The New Yorker“ nusprendė ištirti šią situaciją: peržiūrėjo nutekintus valstybės dokumentus, reklaminius skelbimus, palydovines nuotraukas, interneto forumus ir vietos žiniasklaidos pranešimus, šimtus vaizdo įrašų socialiniuose tinkluose.

Vakarų žurnalistų veikla Kinijoje griežtai ribojama, todėl „The New Yorker“ pasamdė vietos žmones, kad jie aplankytų kai kurias gamyklas ir ten nufilmuotų gamybos linijas.

Per kitą tyrėjų grupę ir jų kontaktus žurnalistai perdavė darbuotojams iš Šiaurės Korėjos interviu klausimyną.

Taip pavyko neakivaizdžiai pakalbinti 20 darbuotojų ir keturis vadybininkus, kurie neseniai dirbo Kinijos gamyklose. Dauguma jų – moterys.

Korėjietės papasakojo apie izoliaciją ir smurtą darbovietėse.

Ten žmonės laikomi kompleksuose, kartais aptvertuose spygliuota viela, akylai prižiūrimi apsaugos. Jie susiduria su alinančiomis pamainomis ir gauna vos vieną laisvadienį per mėnesį. Ne viena moteris atviravo, kad buvo sumuštos darbe vadovų, kurie taip pat atsiųsti iš Šiaurės Korėjos.

„Tai buvo kaip kalėjimas, – tikino viena. – Iš pradžių mane net pykindavo, bet vėliau tiesiog pripratau. Prižiūrėtojai liepdavo tylėti, o jeigu kalbėdavome, pradėdavo mus keikti.“

Ne viena prabilo ir apie seksualinę prievartą. „Jie sakydavo, kad esu patraukli, o tada staiga pradėdavo grabalioti mano sėdmenis ir krūtis, bučiuoti savo šlykščiomis lūpomis. Buvo bjauru“, – kalbėjo korėjietė, kuri buvo atsakinga už prekių pervežimą įmonėje Daliano mieste.

Kita moteris teigė: „Pats sunkiausias ir liūdniausias atsiminimas yra susijęs su vienu vakarėliu, į kurį buvau atvežta. Ten liejosi alkoholis. Buvau priversta lytiškai santykiauti.“

Korėjietės sakė, kad gamyklose buvo laikomos prievarta.

Daugiau nei ketverius metus „Dalian Haiqing Food“ įmonės gamykloje dirbusi moteris pridūrė: „Mums dažnai sakydavo, kad jei bandysime pabėgti, būsime nužudytos nepaliekant jokių pėdsakų.“

Iš viso žurnalistams Kinijoje pavyko nustatyti 15 jūrų gėrybių perdirbimo fabrikų, kuriuose nuo 2017 m. buvo įdarbinta daugiau nei tūkstantis šiaurės korėjiečių.

Kinija oficialiai neigia, kad jos gamyklose dirba Šiaurės Korėjos piliečiai, tačiau tai yra vieša paslaptis.

„Juos lengva pastebėti, – kalbėjo vienas Dandongo gyventojas, – jie vilki uniformas, turi vadovą ir vykdo jiems duotus įsakymus.“

Internete galima rasti daug filmuotos medžiagos, kurioje matyti darbuotojai iš Šiaurės Korėjos. Viename vaizdo įraše, užfiksuotame „Dandong Yuanyi Refined Seafoods“ fabrike, matyti keliolika moterų, šokančių prieš freską, skirtą Jaunimo dienai – Šiaurės Korėjoje švenčiamai šventei.

Matomas ir Šiaurės Korėjos vėliavos paveikslėlis, o prieraše teigiama: „Gražios mažos moterys iš Šiaurės Korėjos Dandongo šaldymo sandėlyje.“

Vienas žurnalistų pasamdytas tyrėjas 2023 m. pabaigoje apsilankė Kinijos kompanijos „Donggang Xinxin Foodstuff“ gamykloje.

Čia jis aptiko šimtus moterų iš Šiaurės Korėjos, dirbančių po dideliu raudonu plakatu, kuriame puikuojasi užrašas korėjiečių kalba: „Įvykdykime 8-ojo darbininkų partijos suvažiavimo nutarimą.“

Neilgai trukus tyrėjas aplankė dar vieną netoliese esantį „Donggang Haimeng Foodstuff“ fabriką. Čia jis susitiko su darbų vadovu iš Šiaurės Korėjos, ant kurio darbo stalo stovėjo dvi vėliavėlės: viena – Šiaurės Korėjos, o kita – Kinijos.

Kabineto sienos buvo tuščios, išskyrus du buvusių Šiaurės Korėjos lyderių – Kim Il-sungo ir Kim Jong-ilo – portretus. Vadovas nusivedė tyrėją į darbuotojų valgyklą paragauti tradicinio Šiaurės Korėjos patiekalo, o tada surengė ekskursiją po perdirbimo cechą. Čia keli šimtai moterų iš Šiaurės Korėjos, vilkinčių raudonas uniformas, pasirišusių plastikines prijuostes ir avinčių baltus guminius batus, stovėjo susispaudusios prie ryškiai apšviesto ilgo metalinio stalo ir susikūprinusios rankomis pjaustė ir rūšiavo jūrų gėrybes.

„Jos darbščios“, – gyrėsi darbų vadovas.

Ši gamykla eksportuoja šimtus tūkstančių tonų žuvies kompanijoms, kurios vėliau šią produkciją perparduoda vienoms didžiausių JAV mažmeninės prekybos įmonių, tarp jų ir „Walmart“ bei „ShopRite“.

Kinija ne kartą stengėsi agresyviai nuslėpti šios programos egzistavimą, o patiems korėjiečiams sunku viešai prabilti apie sąlygas: jie dirba šalyje, kurios kalbos nemoka ir kur nuolat yra stebimi.

Po to, kai „The New Yorker“ pasamdyti tyrėjai aplankė kelias gamyklas, Kinijos valdžios institucijos išplatino lankstinukus su informacija apie šalies kovos su šnipinėjimu įstatymus: „Asmenys, bandysiantys susisiekti su darbuotojais iš Šiaurės Korėjos ar patekti į gamyklas, kur jie yra įdarbinti, bus laikomi vykdančiais šnipinėjimo veiklą, keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui, ir griežtai baudžiami.“

Lankstinukuose taip pat perspėjama, kad bendradarbiaujantys su užsienio žiniasklaida bus baudžiami kaip šnipai.

Šiaurės Korėjos pareigūnai labai kruopščiai atrenka, kurie darbuotojai gali vykti į Kiniją.

Pirmiausia tikrinamas jų lojalumas siekiant sumažinti pabėgimų riziką. Gauti leidimą norintis asmuo turi turėti darbą Šiaurės Korėjoje ir partijos pareigūno rekomendaciją.

Kandidatai, kurie turi giminių Kinijoje arba kurių šeimos narys yra pabėgęs iš Šiaurės Korėjos, dažniausiai neišleidžiami.

Kaip teigiama Pietų Korėjos vyriausybinėje ataskaitoje, į kai kurias pareigas priimami tiktai asmenys iki 27 metų, nesusituokę ir turintys gyvus tėvus, kuriuos valdžia galėtų nubausti, jeigu vaikai pabandytų pabėgti.

Vyresni nei 27 metų kandidatai privalo būti susituokę.

Šiaurės Korėjos valdžia netgi atsižvelgia į ūgį: didelė dalis šalies gyventojų yra nusilpę dėl netinkamos mitybos, tad pirmenybė teikiama žmonėms, aukštesniems nei 155 cm, – taip tikimasi išvengti gėdos, kad užsienyje šaliai atstovauja žemaūgiai.

Pasirinkti kandidatai prieš išvykdami privalo dalyvauti mokymuose, kurie gali trukti apie metus. Dažniausiai tai yra valdžios organizuojamos paskaitos apie Kinijos papročius, etiketą ir net „priešų operacijas“ bei kitų valstybių žvalgybos agentūrų veiklą.

Abiejų šalių vyriausybės kartu nusprendžia, į kurias jūrų gėrybių bendroves siųsti darbuotojus iš Šiaurės Korėjos, kurių dauguma yra moterys.

Šiaurės korėjiečiai nori įsidarbinti Kinijoje – čia žadamas mėnesinis atlyginimas siekia apie 250 eurų, o tėvynėje už panašų darbą jie gautų vos apie 2,85 euro per mėnesį.

Tačiau dažniausiai tiesa būna kitokia. Darbuotojai paprastai pasirašo dvejų arba trejų metų sutartis.

Atvykus į Kiniją iš jų pasai konfiskuojami, o darbo vietose šiaurės korėjiečiai privalo dėvėti kitokią uniformą nei jų kolegos iš Kinijos.

„Jeigu to nedarytume, nepastebėtume, jeigu vienas iš jų dingtų“, – aiškino vienas vadovas.

Jeigu korėjiečiai pabando bėgti arba pasiskundžia kam nors už fabriko ribų, atsakomybė krinta ant namuose likusių jų artimųjų pečių.

Viena jūrų gėrybių cecho darbuotoja papasakojo, kaip vadovai ją keikė ir apmėtė nuorūkomis: „Jaučiausi blogai, norėjau pasipriešinti, bet turėjau tai kęsti.“

Pamaina gali trukti net iki 16 valandų. Beveik nesuteikiama laisvadienių, o gauti nedarbingumo pažymėjimą nepaprastai sunku. Jūrų gėrybių fabrikų darbuotojos moterys miega dviaukštėse lovose užrakinamuose bendrabučiuose, o viename kambaryje gali gyventi net 30 žmonių.

Viena moteris pasakojo, kad jau kelerius metus darinėja žuvis viename perdirbimo ceche Daliane. Dirba iki vėlaus vakaro, o dėl streso ir nuovargio burnoje atsirado daugybė žaizdų: „Bet jeigu parodysi bent menkiausią nepasitenkinimą, jie su tavimi elgsis kaip su kokiu vabalu.“

Korėjietė, ketverius metus apdorojusi moliuskus Dandonge, sakė, kad daugiau negu 60 proc. jos bendradarbių sirgo depresija: „Mes gailėjomės, kad atvažiavome į Kiniją, tačiau negalėjome grįžti tuščiomis.“

Atvykėliams iš Šiaurės Korėjos draudžiama žiūrėti televizorių arba klausytis radijo. Retkarčiais jie gali palikti gamyklos teritoriją – pavyzdžiui, nuvykti apsipirkti, bet paprastai išleidžiami tiktai grupėmis iki trijų asmenų ir lydimi prižiūrėtojo. Gaunamą paštą akylai tikrina Šiaurės Korėjos saugumo agentai, jie taip pat stebi kasdienę rutiną ir pateikia ataskaitas savo viršininkams.

Šiaurės korėjiečių uždarbį paprastai įmonės atiduoda jų vadovams, kurie dalį atlyginimo pasilieka sau ir valstybei, o likusią sumą laiko tol, kol baigsis darbuotojų sutartis.

Pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos Kim Jieun pasakojo, jog darbuotojams sakoma, kad tokia sistema saugesnė, nes kitaip jų pinigai gali būti pavogti bendrabučiuose.

Bet galiausiai žmonės paprastai gauna mažiau nei dešimtadalį jiems pažadėto darbo užmokesčio.

Vienoje sutartyje buvo nurodyta, jog valstybė kiekvieną mėnesį išskaičiuos apie 40 eurų, kad sumokėtų už maistą.

Kartais papildomos sumos nuskaičiuojamos už elektrą, būstą, šilumą, vandenį, draudimą ir kaip „lojalumo“ įmokos valstybei.

„Džiaugiausi, kad jie nepaėmė visų mano pinigų“, – sakė moteris, kuri Daliano gamykloje buvo atsakinga už prekių perkėlimą.

Darbuotojų pinigai laikomi ir tam, kad būtų užkirstas kelias pabėgti. „Jei kuris nors bandys pabėgti, tokį iš karto užfiksuos vaizdo stebėjimo kameros, kurios Kinijoje įrengtos visur“, – teigė Kim Jieun.

Savavališkai palikę darbo vietą sugaunami ir priverstinai grąžinami į Šiaurės Korėją, kur jų laukia bausmė darbo stovyklose.

Kinijos įmonės turi didelių paskatų samdyti darbuotojus iš Šiaurės Korėjos. Jiems mokamas tik ketvirtadalis atlyginimo, kurį gautų vietiniai. Be to, atvykėliai nėra įtraukiami į privalomas socialinės apsaugos programas (pensijos, gydymo, su darbu susijusių traumų, motinystės), o tai dar labiau sumažina gamybos išlaidas.

2017 metais Dandongo prekybos biuras paskelbė apie planą įkurti drabužių gamyklas, kuriose būtų naudojama darbo jėga iš Šiaurės Korėjos. Biuro svetainėje pažymima, jog visi kandidatai politiškai tikrinami siekiant įsitikinti, kad jie yra „patikimi“, „raudoni“ ir „dori“. Taip pat rašoma: „Šie darbuotojai nepaprastai drausmingi. Dar nėra užfiksuota pravaikštų, nepaklusnumo vadovybei, apsimestinių ligų ar darbo vilkinimo atvejų.“

Bet labiausiai šokiruoja daugybės moterų pasakojimai apie seksualinį priekabiavimą. Iš 20 kalbintų darbuotojų net 17 sakė patyrusios savo vadovų iš Šiaurės Korėjos prievartą. Jos išvardijo daugybę taktikų, naudojamų siekiant priversti pasimylėti.

Kai kurie vadovai apsimesdavo, jog nori kažką nušluostyti nuo moterų uniformų tik tam, kad jas apgraibytų. Kiti pakviesdavo į savo kabinetą sakydami, kad reikia aptarti kai ką labai svarbaus, o tada pareikalaudavo sekso.

Treti liepdavo moterims pilstyti alkoholį per savaitgaliais organizuojamus vakarėlius ir ten jas išprievartaudavo.

„Kai jie gerdavo, liesdavo visą mano kūną tarsi būčiau žaislas, – pasakojo korėjietė, transportavusi prekes Daliane. – Kai imdavo bučiuoti, mane pradėdavo pykinti.“

Jeigu moterys priešindavosi, būdavo mušamos. Korėjietė, Haičinge dirbusi daugiau negu ketverius metus, apie savo vadovą sakė: „Kai jis negaudavo, ko norėdavo, supykdavo ir pradėdavo mane spardyti, vadindavo kale.“

Trys moterys papasakojo apie vertimą užsiimti prostitucija: „Kai pandemijos metu gamyklos sustojo, valstybė vis tiek iš mūsų reikalavo pinigų kaip lojalumo įrodymo, todėl vadovai stūmė darbuotojas pardavinėti savo kūnus. Jie vertė dar nekaltas merginas tapti prostitutėmis sakydami, kad be jų uždarbio nepavyks pasiekti valstybės nustatytų kvotų.“

Pandemija sudavė smūgį daugeliui darbuotojų iš Šiaurės Korėjos. Kai Kinija uždarė sienas, dalis jų nebegalėjo grįžti namo, nors daug gamyklų nustojo veikti ir korėjiečiai liko be atlyginimo.

Kartais atvykėliai turėdavo papirkti valstybės pareigūnus, kad gautų darbo vietą Kinijoje, o pinigų kyšiams teko skolintis.

2 ar 3 tūkst. eurų paskolos būdavo suteikiamos su didelėmis palūkanomis, per pandemiją sustojus Kinijos pramonei bedarbiais likę korėjiečiai neįstengė jų sugrąžinti, todėl skolintojai, pasamdę vietinius banditus, pradėjo bauginti skolininkų šeimas.

Kai kurie buvo priversti parduoti savo namus. Pasak „Radio Free Asia“ pranešimų, dvi tekstilės fabrikuose dirbusios šiaurės korėjietės pasirinko pasitraukti iš gyvenimo.

Darbuotoja, kuri atskleidė, kad ir pati galvojo apie savižudybę, tvirtino: „Jeigu kas nors nusižudo, už tai turi atsakyti vadovas, taigi jie stengiasi viską nuslėpti, kad šio fakto niekas nesužinotų.“

Daugybė šiaurės korėjiečių dirba Rusijos miškų pramonės įmonėse Sibire, kur turi kirsti medžius nepaprastai atšiauriomis sąlygomis, be tinkamos aprangos. Dar šimtai įdarbinti Rusijos statybų sektoriuje.

Atvykėliai neretai įkurdinami prekių gabenimo konteineriuose arba statomų namų rūsiuose. Vienas šių žmonių pasakojo, kad darbo pamainos truko nuo pusės aštuonių ryto iki trečios valandos nakties.

Ruošiantis 2018 ir 2022 m. pasaulio futbolo čempionatams, kurie vyko Rusijoje ir Katare, tūkstančiai šiaurės korėjiečių buvo išsiųsti į šias šalis statyti stadionų ir prabangių apartamentų.

Darbininkai gyveno ankštuose nameliuose ant ratų – kai kada viename net po aštuonis. Visi buvo apimti baimės ir verčiami dirbti prievarta kaip karo belaisviai.