„Iranas tokią ataką išgyvena pirmą kartą po 40 metų, – „Žinių radijo“ laidoje „Gyvenu Europoje“ teigia ekspertė. – Bombarduojama šalies sostinė, Teheranas, naikinama atominės energetikos ir civilinė infrastruktūra. Tai simbolinis ir reikšmingas veiksmas – manau, jau galime kalbėti apie karą, o ne tik konfliktą.“
Pabėgėlių krizė – tik tolimoje perspektyvoje
Vienas iš pirmųjų scenarijų, kuris minimas kalbant apie bet kokį karą šalia Europos sienų – pabėgėlių krizė. Šiuo atveju taip pat netrūksta nerimo signalų.
Susiję straipsniai
„Turkija, kuri yra pagrindinis pabėgėlių kelias iš Irano regiono į ES, šiuo klausimu išlieka jautriausia. Ji jau dabar susiduria su spūstimis keliuose, žmonės masiškai bėga iš Teherano. Vis dėlto, kol kas tai nereiškia, kad regime realią pabėgėlių bangą į Europą“, – aiškina dr. I. Koreivaitė.
Anot jos, tam, kad pabėgėlių krizė iš tiesų prasidėtų, reikėtų gerokai didesnio konflikto masto: „Tokia krizė būtų labiau tikėtina, jei JAV aktyviai įsitrauktų į režimo nuvertimą Irane. Tačiau dabar tai dar nėra realu.“
Energetikos sektorius – jautriausias taikinys
Kur kas didesnė ir jau juntama grėsmė – energetiniam saugumui. Iranas – viena pagrindinių naftos ir dujų tiekėjų pasaulyje, o konfliktas, ypač jei būtų uždarytas Hormūzo sąsiauris, per kurį keliauja maždaug trečdalis visos pasaulio naftos ir penktadalis suskystintų dujų, galėtų sukelti didžiulį šoką rinkoms.
„Kol kas rinkos dar nesureagavo drastiškai, bet tai nereiškia, kad krizės nebus. OPEC šalys svarstomos kaip galimas šaltinis padengti praradimus, tačiau Iranas jau pagrasino smūgiais prieš Persijos įlankos šalių infrastruktūrą – būtent ten, kur ši nafta išgaunama“, – pabrėžia I. Koreivaitė.
Ši situacija gali būti palanki Rusijai, kuri, pasak ekspertės, gali pasinaudoti energijos kainų augimu: „Rusija turi potencialą eksportuoti daugiau suskystintų dujų ir taip užsitikrinti papildomų pajamų – tai viena iš skaudžiausių pasekmių Europai.“
Europa – be realių svertų
Nors Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen kalbėjo telefonu su Izraelio premjeru Benjaminu Netanyahu, ragindama nutraukti karinius veiksmus ir grįžti prie diplomatijos, I. Koreivaitė skeptiškai vertina ES galimybes realiai paveikti konflikto eigą.
„ES pozicija griežtai diplomatinė – panašiai kaip ir 2015 m., kai buvo pasirašytas Bendrasis veiksmų planas su Iranu ir toliau norėjo palaikyti diplomatinį kontaktą. Tai iš esmės ES pasmerkė tai, kas vyksta ir Komisijos vadovė, ji bandė kalbėti su Netanyahu apie tai, kad šitas karas turi būti stabdomas, kad turi būti pereinama prie diplomatijos, taip pat bandė kalbėti ir kad tai yra susiję ir su Ukrainos konfliktu, ir užsiminė ir apie Gazos klausimą, nes tai yra vėlgi susijęs klausimas, ar ne? Iranas ne be reikalo yra toks agresyvus, jų principinė pozicija yra, kad jiems labai svarbus Gazos klausimas „, – sako politologė, abejodama, kad ES gali kaip nors veikti Izraelio poziciją.
Pasak jos, tarptautiniai susitikimai, tokie kaip Didžiojo septyneto viršūnių susitikimas, greičiausiai apsiribos dvišaliais pokalbiais ir bendro sprendimo nepriims: „Šalių pozicijos pernelyg skirtingos. Net ir Jungtinės Karalystės atžvilgiu kyla klausimas – ar išvis dar yra likę veiksmingų diplomatinių instrumentų.“
Ar keisis ES santykiai su Izraeliu?
Nors ES yra pradėjusi peržiūrėti bendradarbiavimo sutartis su Izraeliu po prieštaraujančių žmogaus teisėms karo veiksmų Gazos ruože, dr. I. Koreivaitės vertinimu, tai greičiau simbolinis, o ne realų spaudimą keliantis žingsnis.
„Europos Komisijos vadovė vis dar kalba apie Izraelio teisę gintis – ši frazė dažnai pasitelkiama kaip retorinis skydas. Ilguoju laikotarpiu, jei karas intensyvės ir bus daugiau aukų Gazoje, galbūt grįšime prie sutarčių persvarstymo. Bet ar tai būtų rimtas spaudimas Izraeliui? Vargu“, – mano ji.
Branduolinės derybos – vienintelė viltinga kryptis?
Galbūt vienintelis galimas teigiamas posūkis, anot Koreivaitės, būtų grįžimas prie branduolinių derybų tarp Irano ir Vakarų.
„Jeigu konfliktas tęsis, galbūt Iranas taps labiau motyvuotas vėl derėtis dėl branduolinio susitarimo. Tačiau tai, kas dabar vyksta, yra itin neadekvatus būdas priversti šalį elgtis diplomatiškai. Šiuo metu nė viena pusė net nesiekia realaus sprendimo“, – pabrėžia politologė.
Kol kas vienintelė apčiuopiama pasekmė Europai gali būti energetinė krizė, kuriai reikia ruoštis jau dabar. Diplomatiniai kanalai išlieka aktyvūs, bet jų įtaka – menka. Europa šįkart – ne sprendimų priėmėja, o labiau įvykių stebėtoja, bandanti apsisaugoti nuo jų padarinių.