Ir nors ES kultūrų ir kalbų įvairovė yra itin svarbi paveldo dalis, 12 kalbų mokantis poliglotas, filosofas Gediminas Degėsys neabejoja – Europai reikėtų vienos, bendros kalbos. Tai, pasak jo, leistų paprasčiau bendrauti viso žemyno mastu, taip pat padėtų sutaupyti ir nemažai finansų.
„Europai būtinai reikia galvoti apie bendrą kalbą. Aš visada sakiau, kad mums reikia vieno prezidento, vienos kariuomenės ir vienos kalbos. Ir tikrai nenoriu pasakyti, kad aš linkęs judėti link nacionalinių kalbų užgožimo. Bet man atrodo, kad tai palengvintų bendravimą ir sutaupytume nemažai pinigų“, – „Žinių radijo“ laidoje „Kas, jeigu?“ kalbėjo filosofas.
Pasak jo, susitarus dėl vienos oficialios institucinės kalbos, ES struktūrose dirbantys vertėjai galėtų užsiimti ne sausų dokumentų vertimu, bet imtis prasmingesnių, grožinės literatūros vertimų.
„Tie vertėjai galėtų iš tiesų įkvėpti daugiau gyvenimo džiaugsmo ir versti grožinę literatūrą. O į lietuvių kalbą dar daug ką reikia išversti ir kai kuriuos vertimus dar reikėtų gerokai patobulinti. Tai darbo vietų tikrai niekas nepraras – na, nebent pamažu jas iš mūsų atims dirbtinis intelektas“, – samprotavo G. Degėsys.
Vis tik, ar dėl tokio paties vienos kalbos principo galėtų susitarti visas pasaulis, pašnekovas abejoja.
„Kad pasaulis susitars dėl vienos kalbos – aš labai abejoju, nes yra ir interesų momentas“, – pastebėjo jis.
Tuo metu Lietuvių kalbos instituto direktorius Darius Ivoška abejoja ir tuo, ar Europai pavyktų sutarti dėl vienos kalbos. Pasak mokslininko, sunku įsivaizduoti, jog viena kurios nors Europos šalies kalba būtų pripažįstama visuotine, mat vargu, ar kuri nors valstybė norėtų atsisakyti savo kultūros ir identiteto pagrindo.
„Iš tiesų, arba man su fantazija negerai, arba aš sunkiai įsivaizduoju, kad [Europa] kalbėtų viena kalba“, – dėstė instituto direktorius.
Jis pažymėjo, kad senajame žemyne yra ne viena kalba, kuri vartojama ne tik nacionaliniu lygiu.
„Žinant Vokietiją, kuri turi savo galingą kalbą, kuria ne tik Vokietijoje kalbama... Yra ir kitų pavyzdžių – gana dideliu gyventojų skaičiumi pasižyminti Rumunija. Iš tiesų, Rumunija galėtų vieną kalbą su ispanais suorganizuoti, nes iš esmės romanų kalbos nelabai skiriasi“, – samprotavo Lietuvių kalbos instituto vadovas.
„Man dar iš karto kyla mintis apie prancūzus, kurie yra taip pat labai saugantys savo prancūziškumą ir kalbą“, – teigė kalbininkas.
Todėl, tęsė jis, ilgainiui Europoje sumažės vartojamų kalbų, tačiau, D. Ivoškos manymu, mažai tikėtina, jog ims dominuoti kurios nors vienos šalies kalba.
„Manau, kad galėtų apmažėti kalbų ir tai yra labai realu – ypač mažosioms tautoms, kurios turi sąlyginai nedidelį kalbos vartotojų skaičių“, – nurodė jis.
„Bet didžiosios tautos su didžiosiomis kalbomis ir su savo požiūriu į kalbą, į identitetą – nemanau, jog leistų, kad viena iš jų įsigalėtų ir būtų visos Europos kalba“, – apibendrino D. Ivoška.