Reformų pjūklas – negailestingas: Argentinos lyderis biurokratiją paskelbė valstybės priešu

Praėjus pusantrų metų po J.Milei pergalės šalies prezidento rinkimuose jo partija „La Libertad Avanza“ – „Laisvė veržiasi“ – neseniai puikiai pasirodė per rinkimus į sostinės Buenos Airių tarybą.

Tai reiškia, kad 54 metų ultradešinysis politikas išlaiko savo pozicijas ir galimybę tęsti radikalias ekonomines reformas.

Tačiau Argentinos visuomenėje J.Milei valdymas vertinamas nevienareikšmiškai – vargingieji tampa dar vargingesni, kasdienio vartojimo prekės vis mažiau prieinamos, gatvėse daugėja benamių, o išeities iš ilgus metus besitęsiančios ekonominės krizės vis dar nematyti.

Libertaras – ši ideologija grindžiama asmens laisvės, minimalios valstybės galios ir ekonominio liberalizmo principais – J.Milei triumfavo 2023 m. prezidento rinkimuose, pažadėjęs vėl padaryti Argentiną didžią. O jo dar visai jauna partija „Laisvė veržiasi“, įkurta tiktai 2021 m. ir esanti mažuma nacionaliniame parlamente, šiemet gegužę pasiekė svarbų laimėjimą Buenos Airėse – miesto tarybos rinkimuose surinko 30,13 proc. balsų.

Pakartoti pergalę, tik jau visos šalies mastu, libertarai žada spalį vyksiančiuose Argentinos parlamento rinkimuose.

Per pusantrų metų valdžioje J.Milei formaliai įgyvendino kelis pagrindinius rinkiminius pažadus: uždarė 13, jo nuomone, nereikalingų ministerijų, sumažino metinę infliaciją nuo 214 iki 118 proc., stabilizavo peso ir dolerio kursą, panaikino apribojimus valiutos pirkimui ir pardavimui ir gerokai apkarpė nacionalinio biudžeto deficitą.

Šalies makroekonominiai rodikliai išties atrodo patrauklesni nei anksčiau. Bet kasdienė eilinių argentiniečių realybė išlieka kur kas sudėtingesnė ir prieštaringesnė. Dėl drastiškai sumažinto finansavimo didelę krizę išgyvena mokslas, švietimas ir sveikatos apsauga. Gatvėse daugėja benamių, pensijų nepakanka netgi maistui, o policija žiauriai malšina antivyriausybinius protestus.

Per pusantrų J.Milei prezidentavimo metų Argentina faktiškai virto brangiausia Lotynų Amerikos šalimi – tiek pagal kainas pesais, tiek JAV doleriais. Pirmąją vietą šiame reitinge ji dalijasi su Urugvajumi.

2024-ųjų gegužę dolerio kursas buvo panašus į dabartinį – apie 1200 pesų.

Tačiau maisto produktų kainos nuo to laiko smarkiai išaugo, nepaisant to, kad absoliuti dauguma maisto šalyje gaminama vietinių įmonių. Gyventojų perkamoji galia smunka akyse.

„Mano gyvenimas labai pasikeitė atėjus prezidentui J.Milei. Dabar prekybos centre perku ne tai, kas patinka, o tik tai, kas pigiausia. Net negaliu sau leisti šampūno ir plaukų kondicionieriaus.

Daržovės ir vaisiai tokie brangūs, tarsi kainos būtų tiesiog išgalvotos. Jokių jautienos kepsnių – geriausiu atveju faršas, šiek tiek kiaulienos ir vištienos. Apie drabužius ir batus išvis nėra ko kalbėti – nusipirkti įmanoma nebent išsimokėtinai.

Apie kiną arba bet kokias pramogas teko pamiršti. Pajamos visiškai neauga. Tik kainos“, – pasakoja 50-metė Gabriela, gyvenanti Buenos Airių priemiestyje. Ji dirba aukle ir slauge.

Moteris džiaugiasi bent tuo, kad nereikia nuomotis būsto. Iš tėvo ji paveldėjo 3 kambarių butą, kuriame gyvena kartu su mama, suaugusiu sūnumi, jaunesniuoju broliu ir dukterėčia.

„Mano vyresnysis brolis dirba sunkvežimio vairuotoju ir nuomojasi butą. Išlaiko du paauglius vaikus. Šitaip jis vos ištempia iki mėnesio 15 dienos. Iki 20 dienos pinigų visai nebelieka – ateina vakarieniauti pas mus.

Visi mano artimieji, draugai ir pažįstami vos suduria galą su galu. Esame nusivylę vyriausybe.

Anksčiau mes dirbdavome papildomai, kad turėtume daugiau pinigų, o dabar tai darome tiesiog tam, kad išgyventume“, – pasakoja Gabriela.

Palyginus dabartinius čekius iš vieno didžiausių šalies prekybos tinklų „Coto“ su 2024 metų vasaros čekiais matyti, kad per metus kai kurių produktų kainos smarkiai pašoko: jautienos kepsnio kilogramas pabrango 42 proc., kiaušiniai – 29 proc., pienas – 20 proc. Sūris, pomidorai, alyvuogių aliejus pabrango dar labiau.

Puodelis kavos J.Milei valdomoje Argentinoje kainuoja apie 3,5 JAV dolerio (3 eurus) – brangiau negu bet kurioje kitoje Lotynų Amerikos šalyje.

Jautienos dabar suvartojama mažiausiai nuo 2001 metų – laikotarpio, kai Argentina išgyveno giliausią ekonominę krizę savo šiuolaikinėje istorijoje. Tai labai reikšmingas rodiklis. Šalyje, kuri istoriškai patenka į didžiausių jautienos eksportuotojų pasaulyje penketą, šios mėsos vartojimas yra neatsiejama nacionalinės tapatybės dalis – kaip ir futbolas, tango ar matės arbata. Todėl jautienos poreikio susitraukimas – akivaizdus ženklas, kad išgyvenami sunkūs laikai.

2023-iaisiais rinkimų kampanijos metu J.Milei žadėjo verslui sumažinti mokesčius ir importo muitus, supaprastinti biurokratines procedūras, tačiau taip nenutiko.

Drabužiai ir avalynė Argentinoje visada buvo brangūs dėl didelių importo muitų, tačiau 2024 metų pabaigoje kainos pasiekė tokį absurdišką lygį, kad socialiniuose tinkluose paplito turistų vaizdo įrašai, raginantys visiškai atsisakyti apsipirkinėjimo Buenos Airėse.

Net ir paprasčiausios prekės „Zara“ parduotuvėse Argentinoje kainuoja du ar net tris kartus daugiau nei Ispanijoje.

Pavyzdžiui, paprastus baltus marškinėlius Ispanijos „Zara“ galima įsigyti už 9 eurus, o Argentinoje jie kainuoja ne mažiau nei 20 eurų.

Staigus kainų augimas smarkiai kirto turizmo sektoriui. Pirmųjų J.Milei prezidentavimo metų pabaigoje oficialiai fiksuota, kad į Argentiną atvyko beveik 37 proc. mažiau užsieniečių.

Argentiniečių dėmesys, kaip visada, ypač sutelktas į JAV dolerio kursą.

„Doleris Argentinoje atlieka politinio barometro vaidmenį. Užsienio valiutos stygius – istorinė šalies problema. Su ja susiduria visos vyriausybės nuo pat XX amžiaus pradžios, ir J.Milei nėra išimtis. Ekonomikos plėtra su tuščiais valiutos rezervais neįmanoma.

Bandydamos juos papildyti vyriausybės didina išorinę skolą.

Kita įsisenėjusi problema – kapitalo nutekėjimas. Didieji Argentinos verslai ne kartą yra pripažinę: pirmas dalykas, kurį jie daro gavę pajamų, – perveda reikšmingą dalį lėšų į sąskaitas užsienyje“, – aiškino ekonomistas Raulis Dellatorre.

Kad šalyje išlaikytų būtinus dolerius, Argentinos valdžia įvairiais laikotarpiais taikė griežtus apribojimus. Paskutinis tokio pobūdžio draudimų paketas, žinomas kaip CEPO, buvo įvestas dar 2011 metais prezidentės Cristinos Kirchner valdymo laikotarpiu.

2015 m. nuosaikiai dešinioji prezidento Mauricio Macri vyriausybė CEPO atšaukė, tačiau 2019 m. dėl nekontroliuojamo kapitalo nutekėjimo ir peso devalvacijos teko vėl įvesti apribojimus.

Dar visai neseniai fiziniai asmenys galėjo teisėtai įsigyti ne daugiau nei 200 JAV dolerių (170 eurų) per mėnesį.

CEPO pagimdė klestinčią šešėlinę valiutos rinką ir dvi paralelines valiutų keitimo sistemas: oficialų kursą, nustatomą Centrinio banko, ir neformalųjį, kuris buvo taikomas vadinamuosiuose „urvuose“ – pusiau legaliuose valiutos keitimo punktuose.

Didėjant infliacijai (2022 m. ji siekė 95 proc., o 2023 m. – net 211,4 proc.) skirtumas tarp oficialaus ir šešėlinio kurso sparčiai augo – 2023-iaisiais sudarė 50 proc.

Nesant galimybės legaliai įsigyti pakankamo kiekio užsienio valiutos verslas buvo priverstas pirkti dolerius „urvuose“, kitaip uždirbtos pajamos per akimirką nuvertėdavo dėl infliacijos.

Toks scenarijus buvo itin palankus užsienio valiuta apmokamiems nuotoliniams darbuotojams ir turistams: keisdami dolerius ir eurus šešėliniu kursu jie reikšmingai padidindavo savo perkamąją galią. Būtent dėl to 2022–2023 metais užsieniečiams Argentina atrodė labai pigi šalis.

Bet į prezidento rūmus įžengus J.Milei viskas labai greitai pasikeitė. Infliacija pesais sulėtėjo ir 2024 m. pabaigoje siekė 118 proc. Tačiau kainos ėmė augti doleriais, o skirtumas tarp oficialaus ir neoficialaus valiutos kurso šiuo metu siekia vos 5–6 proc.

CEPO, nors ir nevisiškai, vyriausybė panaikino 2025 m. balandį. Jeigu nutylėtume apie pasekmes, J.Milei iš esmės įvykdė savo pažadus: sumažino infliaciją, atsisakė CEPO ir sureguliavo nacionalinės valiutos kursą dolerio atžvilgiu.

Tiesa, apie žadėtą dolerizaciją – visiškai atsisakyti peso ir padaryti JAV dolerį vienintele Argentinos valiuta – valdžia dabar kalba labiau kaip apie tolimos ateities viziją.

„Dolerio kursas atrodo nuramintas, bet tai laikina ramybė. Užsienio valiutos trūkumo priežastys ir kapitalo nutekėjimo grėsmė išlieka. Dolerio kursas gali šoktelėti bet kuriuo momentu. Vyriausybei palanki situacija šiuo metu susiklostė dėl kelių veiksnių, kurių valdžia ilgalaikėje perspektyvoje nekontroliuoja. Dabar Argentinos ekonomika gauna papildomų dolerių dėl išaugusio sojų, kukurūzų ir kviečių eksporto“, – aiškino ekonomistas R.Dellatorre.

Be to, libertaras ėmėsi to, ko anksčiau prisiekinėjo niekada nedarysiąs.

„Aš – vienintelis žmogus, galintis atlaikyti išbandymą archyvais“, – su pasididžiavimu kartojo J.Milei iki tapdamas prezidentu. Taip jis norėjo pabrėžti, kad niekuomet neišsižada savo žodžių ir nuosekliai laikosi tų pačių pažiūrų.

Bet per pastaruosius pusantrų metų, kai vadovauja Argentinai, jis pasirodė ir kaip meistras išversti kailį, ypač ekonomikos srityje. Visai neseniai J.Milei dar vadino Tarptautinį valiutos fondą (TVF) iškrypusia institucija, kuri neturėtų egzistuoti.

Nors Argentina nuo 1958 m. net 23 kartus skolinosi iš TVF, žmonių požiūris į fondą neigiamas.

„Ne TVF!“, „TVF – lauk iš čia!“, „Daugiau niekada TVF!“ – tai vieni populiariausių užrašų ant pastatų sienų ir tvorų visoje šalyje. Be plakatų su tokiais šūkiais neapsieina nė viena protesto akcija.

Didžiausią paskolą iš TVF paėmė M.Macri vyriausybė (2015–2019 m.): gavo net 44,5 mlrd. JAV dolerių (38 mlrd. eurų). Dėl šios sutarties Argentina tapo didžiausia fondo skolininke – jai teko trečdalis visų suteiktų paskolų.

Tuo metu, 2019 m., J.Milei aršiai kritikavo prezidentą M.Macri: „Valstybės skola – amoralu. Ji reiškia, kad už valstybės išlaidų vakarėlį moka kartos, kurios ne tik kad nebalsavo, o dar net negimė. Tokiu būdu dabartinė karta apiplėšia būsimas.“

Kritikos kliuvo ir Luisui Caputo, kuris M.Macri prezidentavimo laikotarpiu ėjo finansų ministro ir Centrinio banko vadovo pareigas. Jo ekonominę politiką J.Milei ne kartą vadino visišku fiasko ir džiaugėsi, kai šis atsistatydino.

„Didžiausias begėdis politikas, populistas, laukinis ir melagis yra tas, kuris skolinasi“, – šiemet kovą jau būdamas prezidentu pareiškė J.Milei. Ir mažiau negu po mėnesio jo vyriausybė pasiskolino iš TVF 20 mlrd. dolerių (17 mlrd. eurų) su 5,63 proc. palūkanomis.

Pirmieji ketveri metai – lengvatiniai, paskolas Buenos Airės turės pradėti grąžinti 2030–2039 m.

Net jei J.Milei 2027 m. pavyktų būti perrinktam antrajai kadencijai (daugiausia, kiek leidžia Argentinos konstitucija), jo įgaliojimai baigtųsi 2031 metais. O skola liktų kitai vyriausybei ir ateities kartoms.

Argentinos prezidentas aiškina, kad šį kartą viskas yra kitaip: dabartinė TVF kredito programa esą beprecedentė, nes nukreipta ne į makroekonominį stabilizavimą, o paremti jo – J.Milei – sėkmingą ekonomikos planą.

Įdomiausia tai, kad nuo pirmųjų J.Milei prezidentavimo dienų Ekonomikos ministerijai vadovauja tas pats L.Caputo. Šalies vadovas jį dabar vadina geriausiu ekonomikos ministru per visą Argentinos istoriją. Viename interviu libertaras netgi pažadėjo nupjauti ranką tam, kuris leis sau suabejoti L.Caputo pasiekimais arba sieks jo atsistatydinimo.

„Situacija 2027–2028 m. dar pablogės, ateis laikas grąžinti ankstesnes milžiniškas paskolas – tas, kurias buvusi vyriausybė sugebėjo laikinai atidėti. Nauja TVF paskola tik nukėlė nemokumo grėsmę, – įspėjo ekonomistas R.Dellatorre. – 2027-ieji – prezidento rinkimų metai. Ir nesvarbu, kas laimės, naujasis šalies vadovas paveldės kritinę padėtį dėl skolų.

Jei Argentina neįstengs vykdyti įsipareigojimų, bus pasmerkta nemokumui.“

Bet šiuo metu J.Milei svarbiausia – pratęsti laikiną ekonominę ramybę bent iki spalio, kai Argentinoje bus renkamas parlamentas, kuriame dabar prezidento partija „Laisvė veržiasi“ yra mažuma: turi 40 iš 257 deputatų ir 6 iš 72 senatorių.

Libertarai sieks parlamento kontrolės ir tikisi pasinaudoti dvi šalies pagrindines politines jėgas, pakaitomis valdžiusias 2015–2023 m., apėmusia vidine krize. Iš nuosaikios dešiniosios partijos PRO pasitraukė du populiarūs politikai: nacionalinio saugumo ministrė Patricia Bullrich prisijungė prie „Laisvė veržiasi“, o buvęs Buenos Airių meras Horacio Rodriguezas Larreta į rinkimus eina kaip nepriklausomas kandidatas.

Ne geresni reikalai ir centro kairės koalicijoje „Sąjunga už Tėvynę“, kuriai vadovauja 2007–2015 m. Argentinos prezidente buvusi C.Kirchner. Nepaisydama nesibaigiančių skandalų ir korupcijos bylų ji niekaip nesutinka perleisti iniciatyvos jaunajai bendrapartiečių kartai.

Apklausos fiksuoja mažėjantį J.Milei populiarumą: net 61 proc. argentiniečių nepatenkinti jo vyriausybės vykdoma politika. Vis dėlto ekspertai sutaria – nei nuosaikiai dešiniosios, nei nuosaikiai kairiosios jėgos šiuo metu nesugeba pasiūlyti tokio oponento, kuris galėtų rimtai mesti iššūkį dabartiniam prezidentui.

Be to, J.Milei vyriausybė apdairiai atidėjo iki spalį vyksiančių parlamento rinkimų kitą skaudų smūgį žmonių piniginėms – smarkiai mažinti valstybės subsidijas už elektrą ir dujas. Ši parama dabar taikoma daugeliui namų ūkių ir smulkiųjų verslų visoje šalyje.

J.Milei nemeluoja save vadindamas vieninteliu kandidatu į prezidentus, kuris atėjo į valdžią žadėdamas biudžeto išlaidų mažinimą. Reformų simboliu tapo jo žymusis grandininis pjūklas, su kuriuo libertaras pasirodydavo susitikimuose su savo šalininkais.

Tačiau J.Milei aiškino, kad šie mažinimai bus maksimaliai neskausmingi paprastiems argentiniečiams, o susimokėti turės vadinamoji kasta. Šis terminas prezidento retorikoje apima plačią grupę, bet pirmiausia turimi galvoje profesionalūs politikai ir valdininkai, kurie, anot jo, dešimtmečiais parazituoja kitų šalies gyventojų sąskaita.

Vis dėlto realybėje su drastišku kainų augimu susidūrė visi argentiniečiai ir labiausiai nukentėjo būtent tie, kurie neturi nieko bendra su „kasta“.

Pagal naujausius duomenis, kad keturių asmenų šeima (du dirbantys suaugusieji ir du vaikai) Buenos Airėse galėtų gyventi ne žemiau skurdo ribos (neįskaitant būsto nuomos), reikėtų ne mažiau kaip 1550 dolerių (1320 eurų) per mėnesį.

Minimalus atlyginimas 2025 m. gegužę siekė tik 267 dolerius (227 eurus), o per pirmuosius J.Milei valdymo metus perkamoji galia sumažėjo trečdaliu.

„10 milijonų žmonių išžengė iš skurdo ribos“, – išdidžiai pareiškė J.Milei šiemet kovą atidarydamas naują parlamento sesiją ir komentuodamas savo vadovaujamos vyriausybės sėkmę. Skaičius įspūdingas, ypač turint omenyje, kad visoje Argentinoje gyvena apie 47 mln. žmonių.

Tačiau joks autoritetingas tyrimas nepatvirtina prezidento optimistinių išvadų, o ekspertai jo pareiškimus vadina klaidinančiais. Kokia padėtis iš tikrųjų, išsamiai aiškinamasi autoritetingo Argentinos Katalikiškojo universiteto (UCA) tyrime.

2024 m. pradžioje neigiami rodikliai pasiekė istorines žemumas: beveik 55 proc. argentiniečių gyveno žemiau skurdo ribos, o 20 proc. – visiškame nepritekliuje.

Tai buvo tiesioginė staigaus kainų šuolio pasekmė. Iki praėjusių metų pabaigos skurdas sumenko iki 38,3 proc. (grįžo į 2023-iųjų lygį), o žmonių, gyvenančių absoliučiame skurde, sumažėjo iki 9,2 proc. (prieš J.Milei valdymą tokių buvo 8,9 proc.).

Argentinoje moterys gali išeiti į pensiją sulaukusios 60-ies, o vyrai – 65-erių su sąlyga, kad jie mokėjo įmokas į pensijų fondą bent 30 metų. Bet statistika rodo, kad tokius reikalavimus atitinka tik 10 proc. moterų ir 30 proc. vyrų, pasiekusių pensinį amžių.

J.Milei vyriausybė žengs dar toliau – planuojama pensinį amžių padidinti iki 70 metų.

Šiuo metu minimali pensija sudaro 308 dolerius (262 eurus). Dėl to kone trečdalis senjorų automatiškai atsiduria žemiau skurdo ribos.

Sudėtingai klostosi J.Milei santykiai su žiniasklaida. Anksčiau libertaras su grandininiu pjūklu dažnai buvo kviečiamas į eterį kaip ekscentriškas keistuolis, gebantis diskusiją apie ekonomiką paversti šou. Bet prezidentas nepakenčia net minimalios kritikos: duoda interviu tik lojaliems žiniasklaidos kanalams ir atsako vien tik į pagiriamuosius, palankiai suformuluotus klausimus.

J.Milei reikalauja atleisti ar net suimti dviejų didžiausių šalies žiniasklaidos priemonių – dienraščio „Clarin“ ir televizijos „America 24“ – žurnalistus dėl to, kad jie išdrįso išreikšti atsargią kritiką ar skepticizmą jo vyriausybės atžvilgiu. Ir kalbama ne apie nepriklausomą ar opozicinę žiniasklaidą – „Clarin“ bei „America 24“ aktyviai palaikė J.Milei per 2023 m. prezidento rinkimų kampaniją.

„Politinė žurnalistika kaip profesija privalo išnykti“, – pareiškė ekonomikos ministras Luisas Caputo. Šalies padėtis žiniasklaidos laisvės srityje per J.Milei prezidentavimą smarkiai suprastėjo: tarptautiniame organizacijos „Reporteriai be sienų“ reitinge Argentina nusmuko beveik pusšimčiu pozicijų – iš 40-osios 2023 m. į 87-ąją 2025 m.