Išgirdus šią naujieną, vienas iš karių paklausia: „Nuo ko?“ – ir nusijuokia, klausdamas, kurioje pusėje JAV yra iš tiesų. Tačiau iš tikrųjų kariai naujienų atidžiai neseka. Po trejų su puse metų karas turi savo ritmą, technologijas ir grafiką, rašo „The Guardian“.
Netrukus karių būrys išvyksta į naktinę misiją. Saulėgrąžų lauko pakraštyje surenkamas dronas, įstatomi du 3,5 kg sprogmenys, pritvirtinami sparnai, nosis ir orlaivis paleidžiama katapulta. Iškart po to – laikas skubiai išsiskirstyti.
„Pavojingiausias momentas yra po paleidimo“, – ramiai paaiškina vienas įgulos narys, įspėdamas, kad rusų žvalgyba gali greitai pastebėti droną.
Horizonte, nepaisant politikų diskusijų, nematyti jokio kovų atslūgimo. Prie pat fronto linijos atsidūręs Dobropilios miestas, kurį dabar kasdien bombarduoja Rusija, yra maždaug už 10 kilometrų. Kartais matyti oranžiniai šviesos blyksniai tolumoje. Vėliau danguje pasirodo šviesos dryžiai – tikėtina, ukrainiečių bandymai numušti rusų droną.
Antradienio rytą Donecko pareigūnai pranešė, kad mieste žuvo vienas žmogus, trys buvo sužeisti. Dar trys žuvo ir keturi buvo sužeisti Kostiantynivkoje, miestelyje, esančiame už 50 kilometrų į rytus, kuriam gresia apsuptis. Per pastarąsias 24 valandas Rusijos kariai surengė 67 atakas Dobropilios apylinkėse.
150-asis batalionas bando užkirsti kelią rusų pajėgų telkimui ir sunaikinti jų logistiką prieš laukiamą rudeninį puolimą.
Bataliono vadas Denysas Bryžatij, 32-ejų buvęs teisės studentas, sparčiai pakilęs karjeros laiptais, sako mąsto „be politikos“, kai jo klausia, ar yra kaina, kurią verta sumokėti už taiką.
Tačiau paklaustas konkrečiau, jis perspėja, kad Donecko provincijos atidavimas, kurio reikalauja Vladimiras Putinas, ilgainiui taptų katastrofa Ukrainai.
„Donecko regiono praradimas – teritorijos, kuri stipriai įtvirtinta prieš Rusiją – atvertų naujas kryptis tolesniems puolimams: Charkivą, Dnipropetrovską, Zaporižią, kurios nėra gerai įtvirtintos. Tai būtų milžiniškas ir baisus pozicijų praradimas,“ – įspėja vadas.
Važiuojant per regioną matyti naujos gynybinės tranšėjos – antra linija prieš lėtą rusų puolimą, užpildyta betoniniais „drakono dantimis“ ir spygliuota viela. Visa tai atitektų priešui.
Naktį naudotas orlaivis – „Airplast“, lengvai supainiojamas su dideliu modeliniu lėktuvu – gali atakuoti pastatus už 40 kilometrų. Jo skrydis užprogramuojamas iš anksto, o kiekvieną naktį įgula gali atlikti pusę tuzino tokių misijų. Tikslus anksčiau tą dieną parenka kita to paties bataliono grupė, pasitelkdama žvalgybos dronus.
Kitos dienos vakarą dieninė kuopa išvyksta su Vokietijoje pagamintu „Vector“ dronu. Kelionė duobėtais keliais užtrunka, bet netrukus jie pasiekia betono bunkerį, kurio beveik nesimato.
Pasiruošimas trunka daugiau nei pusvalandį: pirmiausia per „Starlink“ užmezgamas interneto ryšys, tada sujungiama bazinė stotis, ir galiausiai „Vector“ pakyla vertikaliu startu. Po kelių sekundžių jo jau nebegirdėti.
Vienas įgulos narys stebi signalus iš rusų FPV dronų, kurių pilotai yra įgudę skraidinti sprogstančius aparatus tiesiai į žmones ar techniką. Ekranas periodiškai užtemsta – tai ženklas, kad priešų dronas netoliese. Jei pasirodo vaizdas, vadinasi, priešas arti, nes abi pusės gali matyti viena kitos FPV srautus.
Staiga pranešama, kad grupę pastebėjo. Visi skubiai slepiasi bunkeryje, bet pavojus praeina.
Toliau keli kariai analizuoja „Vector“ įrašus. Vaizdo kokybė išskirtinė.
„Šis objektyvas kainavo 30 tūkst. dolerių“, – paaiškina komandos vadas Kyrylas. Pilotavimui naudojamas paprastas „Xbox“ pultelis. Radus tikslą, jį galima pažymėti ir užrakinti.
„Kariniai veiksmai dramatiškai keičiasi: turime būti budresni ir dar greičiau prisitaikyti“, – kalba Kyrylas, kovojantis prieš Rusiją nuo 2014-ųjų, kai Ukrainos kariuomenė buvo chaotiškoje būklėje.
Bombų korpusus ir kitas svarbias dalis užnugaryje gamina patys 150-ojo bataliono nariai, pasitelkdami kelis dešimtis 3D spausdintuvų. Šaudmenys, įskaitant naudojamus „Airplast“ bombonešiuose, surenkami kitoje vietoje, kur į 3D spausdintus vamzdelius dedami plastikiniai sprogmenys su skeveldromis – prireikus net 100 per valandą.
Ši „karinė pramonė“ tik spartėja. Nenuostabu, kad Ukrainos kariuomenė savęs nelaiko arti pralaimėjimo.
Vienas tokių – „Puma“, karys iš Luhansko, dabar okupuoto Rusijos. 2016 m. žvalgybos operacijoje jis buvo du kartus pašautas į krūtinę, tačiau jį išgelbėjo neperšaunama liemenė. Jis vis dar užsiima pačia pavojingiausia žvalgyba prieš okupantus – ant žemės.
Prieš savaitę „Puma“ dalyvavo pirmoje operacijoje, ieškant rusų diversantų, prasibrovusių pro linijas netoli Dobropilijos. Keli kaimai buvo išvalyti, tačiau vienas jo kolega žuvo, kai rusų mestas granatos sprogmuo atšoko nuo medžio – priminimas, kad nepaisant dronų inovacijų, karas vis dar yra arši kova ant žemės.
„Puma“ teigia, kad diplomatinės diskusijos jam atrodo tik trukdis.
Kitas kolega, „Optimus“, kalba dar atviriau: „Kokia prasmė atiduoti Donecko regioną Rusijai? Po visų mūsų aukų, po visų žuvusiųjų? Jei būtume norėję tai padaryti, galėjome padaryti pačioje karo pradžioje.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.