O tai, kad D. Trumpo administracija paspartino taikos susitarimo su Rusija terminus, reiškia, kad Europai atėjo kritinis laikas: ar ji pasirengusi asmeniškai suteikti jėgų užtikrinti taiką? Ar europiečiai atsisakys savo atsargaus požiūrio ir suteiks Ukrainai karius kaip saugumo garantiją, net ir rizikuodami prarasti personalą ir susidurti su politiniu pykčiu savo šalyje? „Tai pagrindinis klausimas“, – sakė Europos užsienio santykių tarybos bendradarbis Rafaelis Lossas.
„Europiečiai nenori mirti dėl Ukrainos“, – sakė buvęs Prancūzijos ambasadorius Vašingtone Gérardas Araudas, apibendrindamas kelių kitų diplomatų ir ekspertų nuomonę. „Žmogus gatvėje laiko Ukrainą tolima vieta ir mano, kad Europa jau pakankamai sumokėjo. Jie nenori fiziškai įsitraukti. Rytoj, jei Ukraina bus nugalėta ir Kyjivas užimtas, europiečiai sakys: „o, labai blogai, labai blogai“, bet paskui vėl pradės gyventi įprastą gyvenimą.“, – pridūrė G. Araudas.
Nuo pat karo pradžios Europos politika buvo pernelyg santūri, pernelyg išsigandusi, kaip gali reaguoti Rusijos prezidentas, ir pernelyg savanaudiška, nors ukrainiečiai sudaro pirmąją viso žemyno gynybos liniją. Per pastaruosius trejus metus Europa įvedė ekonomines sankcijas, drastiškai sumažino Rusijos energijos pirkimą ir padėjo Ukrainai tiekdama gynybos įrangą. Ji pasiūlė keletą programų – nuo laikinos apsaugos Ukrainos pabėgėliams, atkūrimo fondų ir be muitų prekybos režimų iki milijardinių sumų ginklams ir mokymams.
Artėjant „Zapad“ pratyboms – D. Šakalienės žinia: kodėl keitėsi A. Lukašenkos planas?
Tačiau Europos lyderiai dažnai buvo kaltinami, kad dalyvauja pusiau – atsisako teikti svarbiausius ginklus, pavyzdžiui, raketas „Taurus“, nedaug daro, kad atgrasytų trečiąsias šalis nuo sankcijų apėjimo, ir atsisako spręsti klausimą dėl beveik 200 mlrd. eurų vertės Rusijos grynųjų pinigų, kurie, daugelio teigimu, galėtų būti skirti pagalbai kovojančiai šaliai.
Ir jie vis dar ketina daryti tą patį. Praėjusią savaitę, kai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nusileido Briuselyje susitikti su sąjungininkais ir sėsti į lėktuvą, skrendantį į Vašingtoną, Europos Sąjungos vadovai paskelbė, kad yra pasiryžę toliau daryti ekonominį spaudimą ir kito mėnesio pradžioje paskelbti 19-ąjį antirusiškų sankcijų paketą.
Šio požiūrio veiksmingumo užuomina galbūt slypi sankcijų paketo numeryje. Nėra pagrindo manyti, kad dar vienas baudžiamųjų ekonominių priemonių raundas galėtų atgrasyti Rusiją nuo dar didesnės Ukrainos žemės okupacijos. Ukrainos vidaus ginklų pramonės stiprinimas padėtų sulaikyti Rusiją ilgesniu laikotarpiu, tačiau tai gali užtrukti ne vienerius metus ir to nepakanka, kad priverstų Maskvą nutraukti karą trumpuoju laikotarpiu. Su „Foreign Policy“ kalbėję ekspertai mano, kad jei Europa nori veiksmingai sulaikyti Rusiją, kariuomenės dislokavimas Ukrainoje tapo būtina apsaugos priemone.
Susiję straipsniai
Rugpjūčio 18 d. Baltuosiuose rūmuose kai kurie europiečiai, atrodo, pašnibždėjo JAV prezidentui Donaldui Trumpui į ausį, kad jie būtų pasirengę dislokuoti karius Ukrainoje, tačiau namuose šie planai vis dar tikslinami, o diskusijos dėl to, kokie tiksliai kariai, kiek jų turėtų būti dislokuota, iš kokių konkrečiai šalių ir kokiomis JAV apsaugos nuostatomis remiantis jie galėtų būti dislokuoti, tebesitęsia. „Kai kalbama apie saugumą, jie yra pasirengę pasiųsti žmones į žemę“, – sakė D. Trumpas televizijai „Fox News“, turėdamas omenyje europiečius, nes atmetė galimybę, kad amerikiečių kariai dalyvautų bet kokiose tokiose sausumos pajėgose.
„Esame pasirengę jiems padėti su įvairiais dalykais, ypač, tikriausiai, jei kalbėsite apie oro pajėgas, nes niekas neturi tokios įrangos, kokią turime mes, tikrai, jie jos neturi“, – teigė JAV prezidentas. Nuo tada, kai iš Vašingtono grįžo Europos vadovų svita, įvyko daugybė susitikimų, kurių tikslas – nuspręsti dėl europiečių saugumo garantijų Ukrainai ateities.
Prancūzija ir Jungtinė Karalystė buvo vadinamosios „norinčiųjų koalicijos“ – daugiau kaip 30 šalių grupės, kuri dalyvaus stebint bet kokį būsimą Rusijos ir Ukrainos taikos susitarimą, o tik kelios svarsto apie galimą karių dislokavimą – priešakyje. Ši idėja tebėra kupina iššūkių, ir nė viena iš milžinių nesijaučia esanti pakankamai stipri, kad įsitrauktų, kol Kremlius nepasirašė paliaubų. Dauguma jų tikisi tam tikro JAV dalyvavimo.
Paryžius ir Londonas tvirtina, kad būtina sąlyga yra karo veiksmų nutraukimas, o Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris pirmasis pasiūlė šią idėją, sakė, kad Europos kariai būtų dislokuoti tik „strateginėse vietose“ Ukrainoje, o ne palei kontaktinę liniją su rusais. Po susitikimo Baltuosiuose rūmuose tik Estijos premjeras patvirtino, kad Baltijos šalis yra pasirengusi „prisidėti su kariais“.
Danija ir Švedija anksčiau išreiškė susidomėjimą, su sąlyga, kad bus pasiektos paliaubos, o Jungtinės Karalystės vadovaujamos Jungtinės ekspedicinės pajėgos – 10 šalių, kurios nėra NATO narės ir gali būti dislokuotos NATO paramai, – taip pat gali būti pasirengusios dalyvauti. Tačiau Suomija, priklausanti JEF, to nenori ir nori, kad jos kariai liktų namuose ir saugotų 1340 km sieną su Rusija. Net Lenkija, kuri gali būti kita eilėje, jei dabar nebus veiksmingai sustabdytas Rusijos žengimas į priekį, kol kas atsisakė siųsti ginkluotus karius saugoti ukrainiečių.
Prancūzijos diplomatas G. Araudas užsiminė, kad tarp lenkų ir ukrainiečių esama „blogo kraujo“. „Europos istorija yra labai sudėtinga. Dabartinę Vakarų Ukrainą sovietai atėmė iš Lenkijos. Lvovas prieš Antrąjį pasaulinį karą iš esmės buvo Lenkijos miestas, o į šias teritorijas pretezijas reiškia Lenkijos kraštutiniai dešinieji“, – sakė G. Araudas. Jis pridūrė, kad Rusija žaidžia šiomis takoskyromis.
Net tokios didžiosios šalys kaip Italija ir Vokietija atrodo esančios labiau nenorinčios tapti koalicijos narėmis. „Idėja siųsti karius nėra gerai apgalvota. Nemanau, kad Vokietijos parlamentas tam pritartų“, – sakė Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto Briuselio vadovas ir Rusijos ekspertas André Härtelis. Vokietija ne kartą minėjo karių trūkumą ir teigė, kad jau dabar jai sunku vykdyti esamus įsipareigojimus NATO.
Tapti kariu Vokietijoje, kur vyrauja pacifizmas ir kur daugelis žmonių yra nusiteikę priešiškai karo atžvilgiu, neturi šlovingos konotacijos. Tačiau pagrindinis Vokietijos prieštaravimas siunčiant karius į karo zoną yra tai, kad nėra jų kolegų amerikiečių, kurie galėtų suteikti pranašesnes karines pajėgas, jei reikalai su rusais išsisuktų iš rankų.
Italija pasiūlė į NATO panašią garantiją, į kurią būtų įtrauktos ir Jungtinės Valstijos, tačiau teigė, kad ji turėtų būti tokia, kad nereikėtų dislokuoti pajėgų Ukrainoje ir kad sąjungininkės nedalyvautų dabartinėse kovose. Idėja būtų pasiūlyti kolektyvinio saugumo sąlygą, kuri įsigaliotų tik tuo atveju, jei Rusija vėl įsiveržtų. „Tai būtų priimtiniau Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui“, – Italijos žiniasklaidai sakė vyriausybės sekretoriaus pavaduotojas Giovanbattista Fazzolari.
Julianas Popovas, bulgarų kilmės britų politikas ir „Strategic Perspectives“ vyresnysis bendradarbis, sakė esąs visiškai tikras, kad Europos kariai nebus dislokuoti Ukrainos mūšio lauke, tačiau pridūrė, kad to net nereikia. „Karo pobūdis ir technologijos, kuriomis jis vykdomas, taip keičiasi, kad nebesinori siųsti tankų, lėktuvų ir kareivių, o daug labiau pasitelkiamos aukščiausios klasės technologijos“, – sakė jis, atkreipdamas dėmesį į tai, kaip mūšio lauką Ukrainoje pakeitė bepiločių orlaivių naudojimas.
„Ukraina sparčiai tampa viena iš pirmaujančių naujos kartos gynybos technologijų gamintojų. Ir manau, kad Europos bendrovės ir vyriausybės, taip pat ir JAV, yra suinteresuotos finansiškai remti Ukrainos ginklų gamybą“, – pridūrė jis. Europos vyriausybėms būtų daug lengviau parduoti instruktorių dislokavimą Ukrainoje kaip užtikrinimo pajėgas, ypač jei juos lydėtų JAV kontingentas, sakė ekspertai.
„Vienas dalykas yra dislokuoti kelis šimtus ar tūkstantį karių, kitas – stebėti kontaktinę liniją. Tam reikėtų daugiau nei 100 000 karių, o Europoje niekas neturi tiek daug karių“, – sakė A. Härtelis. Europos užsienio santykių tarybos bendradarbis R. Lossas pridūrė, kad Vokietija kokiu nors būdu dalyvaus. Tačiau vietoj tūkstančių kovinių karių europiečiai mieliau siuntė instruktorius. „Labiau tikėtina, kad Europos mokymo misija – iš Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių – galėtų persikelti į Ukrainą“, – sakė jis.
Europiečiai gali manyti, kad blogas susitarimas – toks, kuris užbaigtų kovas Ukrainoje, bet padrąsintų Rusiją pulti kitas Rytų Europos valstybes, – yra blogiau nei karo pabaiga. Tačiau vis aiškiau matyti, kad jie turi nedaug idėjų, kaip pasiekti gerą susitarimą, kol D. Trumpas neprarado kantrybės. Geriau ar blogiau, Ukraina virsta Europos fronto valstybe, ir jos likimas išlieka pavojingas. Nors D. Trumpo administracija, kaip pranešama, svarsto galimybę toliau remti dalijimąsi žvalgybos informacija ir oro apsaugą, Vašingtono dalyvavimas tebėra įtartinas esant kaprizingam prezidentui.
Ir vis dėlto D. Trumpo priešprieša, ir V. Putino nenuoširdumas yra prastas pasiteisinimas kai kurioms didžiausioms pasaulio ekonomikoms atsisakyti savo atsakomybės.
Parengta pagal „Foreign Policy“ inf.