Su naujuoju prezidentu Karoliu Nawrockiu Lenkija vis atviriau atsiriboja nuo anksčiau demonstruoto besąlygiško solidarumo su Kyjivu. Pats K. Nawrockis yra sakęs, kad nemato Ukrainos netolimos ateities nei NATO, nei Europos Sąjungoje. Dar daugiau, prezidento veto įstatymui dėl karo pabėgėlių iš Ukrainos paramos pademonstravo ne tik naują politinę kryptį, bet ir šaltesnį, pragmatiškesnį požiūrį į kaimyninę valstybę.
Tačiau šis nusigręžimas nuo Ukrainos gali būti tik viena medalio pusė. Kita – K. Nawrockio siekis tapti pagrindiniu Europos balsu Donaldui Trumpui. Jau po pirmojo jo oficialaus vizito Vašingtone D. Trumpas ne tik užsiminė apie griežtesnius veiksmus prieš Rusiją, jei ši nebaigs karo Ukrainoje, bet ir pasiūlė galimybę didinti JAV karių skaičių Lenkijoje, jei Varšuva to norėtų.
„Žinių radijo“ laidoje „Gyvenu Europoje“ buvęs užsienio reikalų ministras ir buvęs ambasadorius Lenkijoje Antanas Valionis pabrėžė, kad dalį beiskeičiančios Lenkijos užsienio politikos atspindi ir vidiniai Lenkijos Vyriausybės bei Prezidentūros konfliktai.
Susiję straipsniai
„Pirmiausiai pradėčiau nuo to, kad Lenkija yra parlamentinė respublika. Ir pagal Lenkijos konstituciją, vyriausybė vykdo valstybės užsienio politiką. Tačiau, aišku, prezidento įgaliojimai tiek skiriant ambasadorius, tiek, kaip jis kartais reikalauja konsultacijų, ar teisė sušaukti ministrų tarybos posėdį prezidentūroje – ką jis jau padarė – yra reikšmingi. Bet aišku viena – konfliktas tarp vyriausybės ir prezidento yra labai aštrus.
Tarp tų septynių ar aštuonių užvetuotų įstatymų, kuriuos priėmė parlamentas, yra ir įstatymas dėl Ukrainos pabėgėlių statuso, kuris netgi prieštarauja Europos Sąjungos teisei. Nes tas statusas pabėgėliams yra garantuojamas ES direktyvų, tačiau dabar Lenkija negali jo vykdyti, kadangi priimtas įstatymas yra prezidento vetuotas“, – komentavo A. Valionis.
JAV kontingentas – esminis ramstis
Pasak buvusio ministro, Lenkijos apsisprendimas nesiųsti karių į Ukrainą nėra naujas.
„Iš tikrųjų, gal kita klausimo pusė – kad Lenkija nesiųs kariuomenės, taip sakant, nebus „batų ant žemės“, kaip amerikiečiai mėgsta sakyti. Tai jau buvo kalbėta ir prie ministro pirmininko Donaldo Tusko vyriausybės, taip kad šiandien nieko labai naujo nėra. Šiuo atveju pirmi žingsniai – prezidento Karolio Nawrockio vizitas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo labai sėkmingas.
Bet prieš tai matėme ir ministro pirmininko pavaduotojo, užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio susitikimą su JAV valstybės sekretoriumi. Buvo tarsi varžytuvės, kas pirmas, kas ką nuspręs, bet tie balsai skambėjo labai panašiai – kaltinimai vienas kitam, kas nori pasiimti pergalę. Tai yra vienos politikos elementas“, – aiškino A. Valionis.
Jo teigimu, esminis klausimas išlieka amerikiečių karių buvimas. „Tas JAV karių buvimas Lenkijoje yra užtikrintas ir tai didina mūsų saugumą. Mes taip pat jaučiamės saugesni, jeigu čia yra didesnė JAV karių kontingento dalis Europoje“, – sakė A. Valionis.
Santykiai su Lietuva – neatskiriami nuo saugumo
Buvęs ambasadorius pabrėžė, kad Lenkija visuomet pirmiausia rūpinasi savo saugumu, tačiau tai neturėtų kelti abejonių dėl regioninio bendradarbiavimo.
„Visų pirma yra gynybos planai, yra deklaruojami pajėgumai. Diskusija apie lenkų nenorą deleguoti pajėgas palieka tam tikrų nuosėdų, be abejonės. Bet esu giliai įsitikinęs, jog Lenkijos saugumas be Lietuvos dalyvavimo, ar Lietuvos saugumas be Lenkijos dalyvavimo – neįsivaizduojamas. Tai turi tapti Lenkijos mąstymo dalimi“, – kalbėjo buvęs ministras.
Jis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu reikia aktyvinti institucinius mechanizmus. „Priminsiu, jog yra prezidentų konsultacinis komitetas. Nesu girdėjęs, kad naujieji prezidentai būtų apie tai kalbėję. Lietuvos interesas būtų atkurti šį mechanizmą, belstis į Lenkijos prezidentūros duris reguliariai, aptarinėjant bendrą darbotvarkę.
Yra parlamentinė Lietuvos–Lenkijos asamblėja ir netgi Lietuvos–Lenkijos–Ukrainos parlamentinė asamblėja. Galime skirti savo žmones, paraginti lenkus skirti atstovus. Taip pat yra ir Vyriausybių bendradarbiavimo taryba. Šios institucijos, įkurtos dar 1997 metais, dabar įgyja ypatingą reikšmę“, – sakė buvęs ministras.
Ukraina – potencialus Lenkijos konfliktų šaltinis su ES?
A. Valionis neatmetė, kad Ukrainos klausimas gali kelti įtampą Lenkijos santykiuose su ES.
„Bandymas važiuoti pas svarbius partnerius ir kalbėti yra būtent signalas, kad Nawrockis nepatenkintas Ukraina. Jis ypač nepatenkintas dideliu Ukrainos žemės ūkio sektoriumi, kuris ateidamas į ES tikrai labai komplikuos bendrą situaciją. Važiuodamas į Italiją, Nawrockis sakė, kad pradės kurti anti-Mercosur koaliciją.
Mercosur sutartis yra pasirašyta, bet dar neratifikuota, o lenkai ją vertina kaip grėsmę savo žemės ūkiui. Nawrockis, mano manymu, iki galo neįsigilinęs į tos sutarties niuansus, bet imasi lyderystės prieš ją, kas, beje, amerikiečiams didinant tarifus, yra labai naudinga“, – aiškino A. Valionis.
Kalbėdamas apie Ukrainą, jis pabrėžė, kad laukia labai sudėtingos derybos. „Ukraina turi didžiulį privalumą – derlingą žemę, milžinišką ir gerai struktūruotą žemės ūkio sektorių. Tai kelia daug problemų Lenkijai. Be rimtų derybų dėl kvotų, pereinamųjų laikotarpių bus labai sunku.
Bet tai nereiškia, kad Ukrainos nedalyvavimas sustiprintų Lenkijos ar Europos saugumą. Priešingai – Ukraina yra būtina Europos pilnatvei. Per nelengvą integraciją mes turėsime didelę ekonominę naudą“, – sakė buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis.