Didžiosios Britanijos, Kanados, Australijos ir Prancūzijos sprendimas oficialiai pripažinti Palestinos valstybę ženklina naują etapą tarptautinėje politikoje.

Iki šiol Palestinos nepriklausomybę buvo pripažinusios beveik 150 Jungtinių Tautų narių, tačiau pirmą kartą tokį žingsnį žengė didžiosios Vakarų demokratijos – šalys, ilgą laiką buvusios artimos Izraelio sąjungininkės.

Iš tiesų pripažinimas – simbolinis gestas, nes neatsakyta į svarbiausią klausimą: kas yra Palestina ir ar egzistuoja valstybė, kurią būtų galima pripažinti?

[[ge:lrytas:lrytas:39627517]]

Žemėlapis rodo problemas

1933 m. Montevidėjo konvencijoje įtvirtinti keturi valstybingumo kriterijai: nuolatinė gyventojų bendruomenė, aiškiai apibrėžta teritorija, savarankiška valdžia ir gebėjimas palaikyti tarptautinius santykius.

Palestina pagrįstai gali pretenduoti į du iš jų: ji turi nuolatinius gyventojus ir geba palaikyti tarptautinius santykius – palestiniečių diplomatai dirba įvairiose šalyse.

Kur kas sudėtingiau dėl aiškiai apibrėžtos teritorijos. Be galutinio sienų susitarimo ir realaus taikos proceso sunku vienareikšmiškai atsakyti, kas turima omenyje kalbant apie Palestiną.

[[ge:lrytas:lrytas:39684019]][[ge:lrytas:lrytas:39682197]][[ge:lrytas:lrytas:39682615]]

Patys palestiniečiai savo būsimą valstybę suvokia kaip trijų dalių junginį: Rytų Jeruzalės, Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo. Visas šias teritorijas Izraelis užėmė per Šešių dienų karą 1967-aisiais.

Žvilgsnis į žemėlapį parodo, kur prasideda problemos: jau nuo Izraelio nepriklausomybės paskelbimo 1948 metais Vakarų Krantas ir Gazos Ruožas geografiškai išlieka atskirti.

Izraelio karių ir žydų naujakurių buvimas Vakarų Krante reiškia, kad po 1990-aisiais pasirašytų Oslo taikos susitarimų įkurta Palestinos autonomija valdo tiktai apie 40 proc. teritorijos.

Nuo 1967-ųjų naujakurių gyvenviečių plėtra nuosekliai užgožė Vakarų Krantą, suskaldydama jį į vis labiau fragmentuotus politinius ir ekonominius darinius.

[[ge:lrytas:lrytas:39685084]]

O štai Rytų Jeruzalė, kurią palestiniečiai laiko savo sostine, pamažu apsupama žydų gyvenviečių, kurios vis labiau atkerta miestą nuo Vakarų Kranto.

Gazos Ruožo padėtis dar blogesnė. Po beveik dvejus metus trunkančio karo, prasidėjusio po „Hamas“ atakų 2023-iųjų spalį, didžioji teritorijos dalis virto griuvėsiais.

Tarpusavio pjautynės

Montevidėjo konvencijoje įtvirtintas ir ketvirtasis valstybingumo kriterijus – veikianti valdžia. Tai palestiniečiams kelia itin didelę problemą.

1994 m. pagal Oslo susitarimus buvo įsteigta Palestinos autonomija (arba Palestinos administracija) – laikina palestiniečių savivaldos institucija, turėjusi veikti pereinamuoju laikotarpiu. Ją sukūrė Palestinos išlaisvinimo organizacija (PLO), tarptautiniu mastu pripažįstama palestiniečių atstove.

[[ge:lrytas:lrytas:39685082]]

Autonomija įgijo dalinę civilinę valdžią Gazos Ruože ir Vakarų Krante. Jos pirmuoju prezidentu tapo Yassiras Arafatas, o nuo 2005 m. šias pareigas eina Mahmoudas Abbasas.

PLO pagrindinė politinė jėga – judėjimas „Fatah“, kuriam vadovavo tiek Y.Arafatas, tiek M.Abbasas. Bet 2007 m. po kruvino konflikto tarp „Fatah“ ir islamistinio judėjimo „Hamas“ palestiniečiai atsidūrė dviejų konkuruojančių valdžių gniaužtuose: Gazos Ruože įsitvirtino „Hamas“, o tarptautiniu mastu pripažįstama Palestinos autonomija liko valdžioje Vakarų Krante.

Prie 77 metų geografinio susiskaldymo prisidėjo 18 metų politinio skilimo. Vakarų Krantas ir Gazos Ruožas dar labiau nutolo vienas nuo kito. Per šį laiką palestiniečių politika sustabarėjo, todėl dauguma gyventojų tapo ciniški savo vadovybės atžvilgiu ir pesimistiškai vertina galimybes pasiekti bent jau vidinį susitaikymą, ką jau kalbėti apie pažangą kuriant nepriklausomą valstybę.

Pastarieji prezidento ir parlamento rinkimai vyko 2006 m., tad nė vienas palestinietis, jaunesnis nei 36-erių, niekada nėra balsavęs nei Vakarų Krante, nei Gazos Ruože.

[[ge:lrytas:lrytas:39685080]]

Po karo ši problema tapo dar opesnė. M.Abbaso vadovaujama Palestinos autonomija matė dešimčių tūkstančių palestiniečių žūtį iš savo būstinės Vakarų Krante, daugiausia būdama tik bejėgė stebėtoja.

Izraelis – kategoriškas

O štai Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu dar prieš karą Gazos Ruože savo požiūrį į palestiniečių valstybę reiškė nedviprasmiškai. 2024 m. vasarį jis pareiškė: „Visi žino, kad būtent aš dešimtmečius blokavau palestiniečių valstybės sukūrimą, nes tai keltų grėsmę mūsų egzistavimui.“

Nepaisydamas tarptautinių raginimų perduoti Gazos Ruožo kontrolę Palestinos autonomijai B.Netanyahu pabrėžia, kad ši jokio vaidmens ateityje neturės, argumentuodamas, kad M.Abbasas nepasmerkė „Hamas“ išpuolių Izraelyje.

Šįmet rugpjūtį Izraelis patvirtino 3400 namų gyvenvietės statybą, kuri faktiškai atkirs Rytų Jeruzalę nuo Vakarų Kranto.

Izraelio finansų ministras Bezalelis Smotrichas pareiškė: „Šis projektas palaidos palestiniečių valstybės idėją, nes nėra nei ko, nei ką pripažinti.“

Parengta pagal BBC inf.

Beveik 150 JT narių pripažinus Palestiną mato dvi problemas: beda pirštu į žemėlapį