Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy aukščiausias pareigas ėjo tik penkerius metus, bet paliko ilgą ir skandalingą korupcijos įtarimų pėdsaką.

Jo sugrįžimą į dėmesio centrą vėl lydi senos aistros ir ginčai.

Tik išgirdęs nuosprendį vadinamojoje „Libijos pinigų“ byloje, jis liejo įniršį dėl jam tenkančios „beribės neapykantos“. Toks tonas priminė laikus, kai kiekvienas jo žingsnis kurdavo žiniasklaidos antraštes ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje.

Praėjus aštuoneriems metams po pasitraukimo iš politikos, vadinamasis „hiperprezidentas“ išliko įtakingas. Jis – patikimas Emmanuelio Macrono patarėjas, kurį centristų lyderis pasitelkė susidūręs su Marine Le Pen vadovaujamos Nacionalinio sambūrio grėsmingais išpuoliais.

[[ge:lrytas:lrytas:39680291]]

Aukos vaidmuo

Nuo pat tapimo Prancūzjos dešinės žvaigžde N. Sarkozy buvo įsitikinęs, kad jį medžioja kairiųjų „klanas“. Dabartinį sprendimą jis laiko dar vienu „neginčijamu įrodymu“.

Jo ištikimus šalininkus dar labiau piktina tai, kad politikui skirta „žeminanti ir drakoniška“ bausmė. 70-mečiui skirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė už 20 metų senumo veiką.

Teismas nutarė, kad bausmė negali būti išvengta, tad įkalinimas grėstų ir apskundus verdiktą.

[[ge:lrytas:lrytas:39633918]][[ge:lrytas:lrytas:39644068]][[ge:lrytas:lrytas:39646194]]

Tiesa, valstybės ramsčiu laikytas politikas jau anksčiau atsidūrė namų arešte su elektronine apyranke – po teismo sprendimo, kuriuo jis pripažintas kaltu dėl bandymo papirkti teisėją. Kitoje byloje N. Sarkozy buvo kaltinamas didžiuliu lėšų viršijimu 2012 metų nesėkmingoje prezidento kampanijoje.

Vis dėlto tai nublanko prieš didžiausią – Libijos kampanijos finansavimo bylą, kurioje jis kaltinamas sudaręs korupcinį susitarimą su Libijos lyderiu Muammaru Gaddafiu dėl milijoninių grynųjų įplaukų 2007 metų rinkimams.

Griežtas nuosprendis dėl slapto sąmokslo

Ketvirtadienį teismas skyrė N. Sarkozy penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tiesa, jis buvo išteisintas dėl kitų kaltinimų, įskaitant korupciją. Gali būti, kad netrukus jam teks palikti namų patogumus, kuriuose gyvena su trečiąja žmona, modeliu ir dainininke Carla Bruni-Sarkozy, ir persikelti į kalėjimo kamerą.

[[ge:lrytas:lrytas:39685066]]

„Ši istorija tokia beprotiška ir paini, kad sunku buvo patikėti, – nurodė Prancūzijos žurnalistas, ilgus metus sekęs bylą. – Tai labai rimta byla – Prancūzijoje nieko panašaus dar nebuvo.“

M. Gaddafis daugelį metų buvo tarptautinis atskalūnas dėl teroristinių išpuolių, įskaitant 1989 metais įvykdytą „UTA“ DC-10 lėktuvo susprogdinimą virš Nigerio, kur žuvo 170 žmonių, tarp jų – 40 prancūzų.

Tačiau po rugsėjo 11-osios atakų Libijos lyderis stengėsi atkurti tarptautinę reputaciją.

Sandoriai šešėlyje ir Eliziejaus sode

Prokurorai teigė, kad 2005 m., dar einant vidaus reikalų ministro pareigas, N. Sarkozy aplinkos asmenys susitiko su M. Gaddafio režimo atstovais.

2007 m., vos po dviejų mėnesių prezidento poste, N. Sarkozy priėmė M. Gaddafį į Paryžių – Libijos vadovas pasistatė palapinę Eliziejaus rūmų sode, paralyžiuodamas sostinės eismą savo 100 automobilių kortežu.

Daugelį prancūzų ši viešnagė papiktino. N. Sarkozy ją aiškino kaip diplomatinį gestą – padėką už bulgarių slaugių paleidimą iš Libijos kalėjimo. Tačiau Paryžiaus teismas išgirdo kitą versiją.

[[ge:lrytas:lrytas:39685065]]

Prokurorai teigė, kad dėl griežtai kontroliuojamo rinkimų finansavimo N. Sarkozy nusprendė siekti paramos iš šaltinio, kurio niekas neįtartų.

„Už viešo įvaizdžio slypi asmuo, kurį valdo beribė asmeninė ambicija – pasirengęs aukoti sąžiningumą, dorovę ir skaidrumą dėl valdžios“, – tvirtino kaltintojai.

Ambicingas autsaideris su įgimta politine intuicija

N. Sarkozy – vengrų aristokrato pabėgėlio sūnus, kurio motina – mišrios katalikų ir sefardų žydų kilmės. Jis neturėjo klasikinio prancūzų elito išsilavinimo – teisininko diplomą įgijo kukliose mokyklose.

Vis dėlto nuo paauglystės jį vedė įtakingo posto troškimas, kurio nesustabdė nei kilmė, nei ūgis – dėl kurio jį niekino kaip „mažąjį Sarkozy“.

Pirmasis jo proveržis įvyko tapus turtingo Paryžiaus priemiesčio Neji meru, kur jis sulaukė premjero Jacqueso Chiraco palankumo.

Vėliau atsiskleidė kaip be galo ryžtingas politikas – netgi išdavė J. Chiracą remdamas oponentą 2002 m. prezidento rinkimuose.

[[ge:lrytas:lrytas:39685071]]

Nesėkmę patyręs, grįžo į Neji ir 1993 m. tapo tautos herojumi – pats vedė derybas su teroristu, paėmusiu įkaitais 21 vaiką darželyje, ir išnešė juos vieną po kito.

Po pergalės 2002 m. J. Chiracas paskyrė buvusį globotinį vidaus reikalų ministru. Tuo metu jis apsilankė M. Gaddafio palapinėje Tripolyje – oficialiai kalbėti apie nelegalią migraciją, tačiau prokurorai įtaria, kad tada buvo sudarytas ir korupcinis susitarimas.

Asmeniniai skandalai ir įtarimai dėl finansų

Neji jis susipažino su Cecilia Ciganer-Albeniz – per jos santuokos ceremoniją, kurią jis vedė kaip meras.

Vėliau pora pradėjo santykius ir prancūzas vedė ją pats. Antroji žmona tapo ir svarbiausia jo politine patarėja, bet jų santuoka iširo 2007 m., kai jis tapo prezidentu.

Greitai N. Sarkozy vėl pateko į bulvarinę spaudą – per vakarienę įsimylėjo Carla Bruni ir greitai ją vedė. Iš trijų santuokų jis turi keturis vaikus.

Naujausioje byloje prokurorai pateikė didžiulį netiesioginių įrodymų kiekį – tarp jų buvo ir Franco-Libaneso verslininko Ziadas Takieddine'o parodymai, esą jis atgabeno 5 mln. eurų iš Tripolio į Paryžių trijuose lagaminuose.

Taip pat – milžiniško seifo nuoma Paryžiaus banke ir 250 tūkst. eurų grynais išmokėti priedai kampanijos darbuotojams. Z. Takieddine mirė Beirute likus dviem dienoms iki teismo nuosprendžio.

Teismas nustatė, kad N. Sarkozy dalyvavo kriminaliniame sąmoksle 2005–2007 m., siekdamas finansuoti kampaniją mainais į diplomatines paslaugas Libijai. Tačiau jis išteisintas dėl trijų kitų kaltinimų: pasyvios korupcijos, neteisėto kampanijos finansavimo ir viešųjų lėšų pasisavinimo slėpimo.

N. Sarkozy kategoriškai neigė visus kaltinimus ir teigė, kad per dešimtmetį nebuvo rasta jokių tiesioginių įrodymų.

„Tai – sąmokslas, – pareiškė jis teisme. – Dešimt metų šmeižto, 48 valandos policijoje, 60 valandų apklausų, dešimtmetis tyrimų, keturi mėnesiai teisme... Bet jūs niekada, niekada nerasite nė vieno euro iš Libijos – net cento.“

[[ge:lrytas:lrytas:39685072]]

Situaciją dar labiau komplikuoja pagrindinių liudytojų elgesys. 2012 m. Z. Takieddine tvirtino turįs įrodymų, kad Libija į Sarkozy kampaniją investavo daugiau kaip 50 mln. eurų. Tačiau 2020 m. jis netikėtai viską atsiėmė – anot „Libération“, galimai paveiktas N. Sarkozy aplinkos, įskaitant Carla Bruni-Sarkozy, kuri šiuo metu yra paleista už užstatą įtarus liudytojų spaudimu.

Pykčiai ir draugystė su V. Putinu

Kritikai ne kartą kaltino N. Sarkozy dirbant „Kremliaus influenceriu“, primindami jo ilgametę bičiulystę su V. Putinu.

Tačiau vos tapęs Prancūzijos prezidentu N. Sarkozy privačiai V. Putinui išdėstė, kad išdėstė, kad jam nepriimtinos čečėnų skerdynės, žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymas ir žmogaus bei LGBTQ teisių pažeidimai Rusijoje.

Anot „France 2“ dokumentinio filmo, po šių žodžių pokalbis pavirto spengiančia tyla. Tada Rusijos diktatorius paklausė ar pašnekovas baigė savo kalbą.

„Tavo šalis yra tokia maža", – suglaustomis plaštakomis parodė V. Putinas.

„O mano yra tokia didelė“, – pridūrė jis, plačiai ištiesdamas rankas.

[[ge:lrytas:lrytas:39693482]]

„Arba toliau kalbėsi su manimi taip ir aš tave sutriuškinsiu, arba sustosi čia ir aš iš tavęs padarysiu Europos karalių“, – debtelėjo V. Putinas, priminęs, kad N. Sarkozy ką tik tapo Prancūzijos prezidentu.

Vėliau tarp Prancūzijos ir Rusijos lyderių užsimezgė vieša draugystė, o N. Sarkozy ne kartą vyko į Maskvą, net ir po savo kadencijos pabaigos.

Prancūzas vėliau prisiėmė sau nuopelnus „ asmeniškai sustabius rusų tankus 25 kilometrų atstumu nuo Tbilisio“ per Rusijos ir Sakartvelo karą 2008 m.

N. Sarkozy tikino, kad V.Putinas „pradėjo Sakartvelo invaziją, o aš įtikinau jį atitraukti tankus, buvusius 25 kilometrų nuo Tbilisio“. Anot jo, šis pasiekimas įmanomas buvo todėl, kad „Angela Merkel ir aš gerai žinojome V. Putino raudonąsias linijas“.

N. Sarkozy teigimu, būtent toks diktatoriaus pasaulėžiūros žinojimas vėliau pastūmėjo Prancūziją ir Vokietiją neleisti Ukrainai ir Sakartvelui stoti į NATO, nepaisant stipraus JAV spaudimo.

„Nenorėjome, kad V. Putinas nugrimztų į antivakarietišką paranoją, kuri Rusijos vadovybei jau seniai buvo pagunda“, – aiškino N. Sarkozy.

[[ge:lrytas:lrytas:39693483]]

Ukrainos nuvertinimas

2023 m. N. Sarkozy vėl atsidūrė dėmesio centre Prancūzijoje ir už jos ribų.

Interviu N. Sarkozy stojo ginti Vladimiro Putino ir ragino Ukrainą susitaikyti su Krymo bei kitų ginčijamų teritorijų okupacija.

Jis dar pabrėžė, kad Ukraina neturėtų būti priimta į NATO ar ES ir privalėtų likti „neutrali“, esą nuraminant Rusijos baimes.

„Rusija liks mūsų kaimynė, patinka tai ar ne, tad reikia ieškoti būdų bent jau ramesniems santykiams atkurti“, – aiškino N. Sarkozy. Jis teigė, kad Krymo grąžinimas Ukrainai esą yra „iliuzija“.

Buvęs Prancūzijos žvalgybos patarėjas Jerome’as Poirotas pavadino jo pasisakymus „gėdingais“ ir istorijos iškraipymu.

Parengta pagal „The Independent“, BBC ir FAZ inf.

Nuo Eliziejaus rūmų iki namų arešto: skandalingas N. Sarkozy gyvenimas