Sausio 3 d. Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškime dėl JAV operacijos Venesueloje skambėjo frazė: „Šįryt Jungtinės Valstijos įvykdė ginkluotos agresijos aktą prieš Venesuelą.“
Kai Baltieji rūmai patvirtino, kad JAV specialiosios pajėgos sulaikė Venesuelos prezidentą Nicolasą Maduro ir jo žmoną Cillia Flores, Rusija paragino juos paleisti.
Rusijos užsienio reikalų ministerija tvirtino: „Primygtinai raginame JAV vadovybę persvarstyti savo poziciją ir paleisti teisėtai išrinktą suverenios šalies prezidentą ir jo sutuoktinę.“
Kremlius aiškina apie kasdien blogėjančią Kyjivo padėtį: esą lieka vis mažiau pasirinkimų
„Foreign Affairs“ pažymi, kad Rusija materialiai nepadėjo režimui, kurį anksčiau vadino strateginiu partneriu Lotynų Amerikoje.
Leidinys primena, kad prieš septynis mėnesius N. Maduro ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas pasirašė strateginės partnerystės sutartį, kurioje žadėta stiprinti karinius ryšius ir gebėjimą gintis nuo išorinių grėsmių.
Vis dėlto rusai neįspėjo N. Maduro apie JAV operaciją ir neapsaugojo jo per reidą, o liko stebėtojais nuošalyje.
Susiję straipsniai
Leidinys šį epizodą laiko dar vienu pavyzdžiu, kad Rusija buvo pririšta ilgo karo prieš Ukrainą, kuris susiaurino jos galimybes remti sąjungininkus.
Stebėjo ir kitas griūtis
„Foreign Affairs“ primena, kad 2024 m. rusai stebėjo, kaip Sirijoje žlugo ilgamečio sąjungininko Basharo al Assado režimas.
Praėjusią vasarą, reaguodama į JAV ir Izraelio smūgius Iranui, Rusija siūlė tarpininkauti, bet, pasak leidinio, nesugebėjo pateikti naudingos žvalgybos ar oro gynybos, kuri būtų pakeitusi padėtį.
Kaip rašo „Foreign Affairs“, Venesuelos atveju Kremlius nuveikė dar mažiau nei Sirijos ar Irano naudai.
N. Maduro žlugimas V. Putinas tapo ypač žeminantis, nes Venesuela leido Rusijai demonstruoti „įsitvirtinimą“ JAV pašonėje.
Leidinys pažymi, kad Venesuela seniai siurbė Rusijos valstybės išteklius dėl negrąžinamų paskolų ir nuostolingų naftos projektų, tačiau simbolinė vertė Kremliui buvo didelė.
Rusija autoritariniams režimams nuo Mianmaro iki Nikaragvos stūmė istoriją, kad būtent Kremlius yra stiprus atsvaros ramstis prieš JAV.
„Foreign Affairs“ teigia, kad N. Maduro nuvertimas šią retoriką paverčia tuščia. Kremlius ir toliau bandys išlaikyti įvaizdį, tačiau Rusijai trūksta realios galios padėti partneriams.
Ryšius palaikė ketvirtį amžiaus
„Foreign Affairs“ pažymi, kad Rusija ir Venesuela draugiškus ryšius palaikė ketvirtį amžiaus.
2000 m. V. Putinas ir Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas pirmą kartą susitiko per JT Generalinės Asamblėjos sesiją Niujorke.
Pirmąjį dešimtmetį santykiai, pasak leidinio, buvo daugiausia sandoriniai ir pragmatiški, o ne ideologiniai. Kai H. Chavezas pasuko populistiniu antiamerikietišku keliu ir turėjo daug naftos pajamų, jis pirko rusiškus ginklus, kad pakeistų senstančią JAV techniką.
Santykiai gilėjo po 2008 m. karo Sakartvele, o priešiškumas JAV hegemonijai, kaip teigiama, ėmė vis labiau juos ideologizuoti.
Rusija siekė, kad partneriai pripažintų Abchaziją ir Pietų Osetiją, tačiau iš pradžių ją rėmė tik Nikaragva, kurią valdė Danielis Ortega.
2009 m. rugsėjį H. Čavezas paskelbė, kad Venesuela taip pat pripažins Abchaziją ir Pietų Osetiją. „Foreign Affairs“ tai apibūdina kaip sandorį, kuris pastūmėjo Kremlių nuo gryno pragmatizmo prie labiau politiškai pakrautos laikysenos.
Prasidėjo stambios investicijos
Leidinys rašo, kad netrukus Rusija atidarė 2,2 mlrd. JAV dolerių (2,0 mlrd. eurų) kredito liniją Venesuelai rusiškai karinei įrangai pirkti, nors Karakasas, pasak „Foreign Affairs“, turėjo pakankamai naftos pajamų mokėti grynaisiais.
Taip pat buvo paskelbta apie stambias investicijas į Venesuelos naftą, kurias turėjo vykdyti penkių didžiausių Rusijos naftos bendrovių konsorciumas.
„Foreign Affairs“ primena, kad H. Chavezas buvo nacionalizavęs dviejų JAV energetikos įmonių „ExxonMobil“ ir „ConocoPhillips“ turtą, todėl desperatiškai ieškojo techninių ir investicinių partnerių sudėtingiems projektams.
Rusijas taip pat signalizavo investicijas į pramonės, infrastruktūros ir socialinius projektus, kurie turėjo kelti H. Chavezo populiarumą ir tvirtinti jo valdžią.
Po H. Chavezo mirties 2013 m., pasak „Foreign Affairs“, pragmatiniai bendradarbiavimo ramsčiai ėmė byrėti.
Valdant N. Maduro režimas darėsi vis represyvesnis, o ekonominis populizmas ir užsienio verslų nacionalizacijos ėmė smaugti ekonomiką.
2014 m. Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus karą Rytų Ukrainoje, Kremlius pasuko į atviresnę konfrontaciją su JAV.
Tais pačiais metais smukus naftos kainoms, Venesuelos pajamos krito, o Rusijos naftos bendrovės ėmė karpyti programas ir mažinti kaštus.
Dingusios pajamos
„Foreign Affairs“ teigia, kad iki 2015 m. Rusijos ir Venesuelos ryšiai virto ideologiškai varomu projektu, kurį maitino V. Putino geopolitinės ambicijos.
Venesuela turėjo įrodyti Rusijos gebėjimą projektuoti galią, tačiau Kremlius esą pakartojo sovietinę klaidą, brangiai remdamas partnerį dėl prestižo.
Rusijos valstybinė energetikos milžinė „Rosneft“ skyrė milijardus išankstinių mokėjimų Venesuelos PDVSA, kuriuos, kaip teigiama, vargu ar pavyks susigrąžinti.
Kremlius taip pat padėjo Karakasui apeiti JAV sankcijas ir stiprino režimo atsparumą Vašingtono spaudimui.
„Foreign Affairs“ pažymi, kad rusų kariniai instruktoriai vykdė bendras pratybas ir mokymus, Rusijos laivai artėjo prie Venesuelos krantų, o virš Karibų jūros skraidė branduoliniams užtaisams pritaikyti bombonešiai Tu-160.
2019 m. ir 2024 m. Kremlius į Karakasą siuntė karinius lėktuvus su valstybės remiamos „Wagner“ samdinių grupuotės kovotojais, kad būtų demonstruojama tiesioginė parama N. Maduro kilus protestams po suklastotų rinkimų.
Tačiau „Foreign Affairs“ pabrėžia, kad Rusijos įsipareigojimų gylis visada kėlė klausimų. 2019 m. Kremlius ciniškai signalizavo Vašingtonui, esą galėtų atsisakyti Venesuelos, jei JAV atsitrauktų nuo Ukrainos.
Rusija apsiskaičiavo
„Foreign Affairs“ teigia, kad kai atėjo lemiamas momentas, JAV nereikėjo Rusijos pagalbos, o Kremliaus priemonės neapsaugojo svarbiausio Lotynų Amerikos sąjungininko.
Rusija, pasak leidinio, laiku nesuteikė tinkamos žvalgybinės informacijos, o jos tiektos sistemos S-300 ir „Buk-M2“ nebuvo tinkamai prižiūrėtos ir sujungtos į integruotą oro gynybos tinklą.
Leidinys šį fiasko palygina su JAV sėkme padedant Ukrainai sužlugdyti V. Putino plataus masto invaziją. „Foreign Affairs“ vertinimu, per pastaruosius ketverius metus Maskvos ištekliai grimzdo į „bedugnę“, todėl ji neteko laisvų pajėgumų k teitiemsatrams.
Karas režimą viduje sustiprino, nes valdžia sutrypė beveik visą nepaklusnumą. Tačiau jis atėmė techniką, personalą, pinigus ir dėmesį, kuriuos teoriškai būtų galima skirti tokiems partneriams kaip N. Maduro.
Leidinys pripažįsta, kad Rusija vis dar gali daryti įtaką ten, kur Vašingtonui nėra strategiškai svarbu, pavyzdžiui, Centrinės Afrikos Respublikoje ar Tadžikistane.
Vis dėlto Venesuelos istorija, pasak „Foreign Affairs“, rodo, kad Rusija yra nepasirengusi mesti iššūkio JAV svarbiose šalyse.
Vis dar turi resursų
„Foreign Affairs“ pabrėžia, kad Vašingtonas vis tiek turi išlikti budrus, nes Kremlius geba išlaukti ir išnaudoti nebaigtų intervencijų paliktus vakuumus.
Leidinys primena, kad praėjus metams po B. al Asado nušalinimo buvęs diktatorius gyvena Maskvoje, o naujasis Sirijos lyderis Ahmedas al Šara lankėsi pas V. Putiną Kremliuje.
Leidinio teigimu, Rusijos kariuomenėvis dar išlieka Sirijoje. Tai leidžia projektuoti galią Rytų Viduržemio regione ir Afrikoje. Kremlius nepaliko ir Venesuelos – ten vis dar yra šalies personalas ir įranga.
Kremlius lauks progos išnaudoti išlikusias galimybes, ypač jei N. Maduro nuvertimas lems tik į režimo persigrupavimą ar dar didesnį chaosą.
Jei padėtis blogės, „Foreign Affairs“ teigia, kad Rusija mielai kurs regioninį nestabilumą ir pasitelks Venesuelą kaip dar vieną argumentą kritikai, sulyginant padėtį su Afganistanu, Iraku ir Libija.
Leidinys daro išvadą, kad Rusija kompensuos silpnumą kaip globėja grįždama prie senos stiprybės kaip griovėja. „Foreign Affairs“ vertinimu, būtent tokį vaidmenį Maskva mėgins sustiprinti, kai tik atsiras palankesnės aplinkybės.