Penktadienį į Lietuvą atvykusi E. Valtonen susitiko su užsienio reikalų ministru Kęstučiu Budriu, su kuriuo aptarė dvišalius santykius ir saugumo politikos klausimus.
Kalbėdama apie Suomijos požiūrį į Rusijos keliamą grėsmę, ministrė pabrėžė, kad šalis nesiruošia galimai invazijai iš rytų. Helsinkis taiko atgrasymo strategiją, siekdamas užkirsti kelią karui.
Viena iš svarbiausių mūsų regiono saugumo dilemų neabejotinai yra jau beveik ketverius metus vykstanti Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą.
Kremlius aiškina apie kasdien blogėjančią Kyjivo padėtį: esą lieka vis mažiau pasirinkimų
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Donaldas Trumpas pastaruosius metus bando tarpininkauti derybose dėl karo pabaigos, tačiau tokie veiksmai vis dar neatnešė apčiuopiamų rezultatų.
Tuo tarpu agresorė Rusija ir toliau nenusileidžia – žiemos metu vykdo terorą prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą ir kartoja savo reikalavimus Donbase.
Nepaisant pareiškimų, kad jau artėjama prie susitarimo, karo pabaigos data vis dar lieka neaiški. Briuselio leidinys „Politico“ prognozuoja, kad šiemet D. Trumpo šansai užbaigti karą yra gana menki.
Susiję straipsniai
E. Valtonen pažymėjo, kad norint užtikrinti taiką Europai reikia toliau pasitelkti strategiją, kurios laikomasi jau beveik ketverius metus. Ilgainiui šis metodas turėtų atvesti prie taikos ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje.
Suomijos užsienio reikalų ministrė neslėpė, kad Europoje per pastaruosius 20 metų buvo pastebėtas ekonomikos augimo ir karinės parengties atsilikimas.
Tačiau E. Valtonen pareiškė nemananti, kad žemynas pralaimi didžiųjų galybių lenktynes dėl vieno faktoriaus – geriausio pasaulyje gyvenimo būdo, kurį renkasi ir kiti žmonės.
„Nes jei žmonės, kurie turi galimybę rinktis, visame pasaulyje savanoriškai ką nors renkasi, tuomet manau, kad mes ne tik grįžome į lenktynes, bet ir daugiau ar mažiau jose pirmaujame“, – išskyrė ji.
E. Valtonen išskirtiniame interviu su portalu Lrytas išsakė savo nuomonę apie mūsų regiono saugumą, karą Ukrainoje, Grenlandiją ir NATO ateitį.
– Daug balsų čia, Lietuvoje, laiko Suomiją geriausiu pavyzdžiu ruošiantis Rusijos grėsmei ir galimai invazijai. Kaip Suomija vertina Rusijos invazijos grėsmę. Ar tai yra kažkas, ką jūs laikote galimybe? O galbūt kažkuo, kas tikrai įvyks ateityje?
– Žinote, mes nesiruošiame invazijai, nes dirbame agrasymo srityje, kad niekada neišvystume karo. Ne tik Suomijoje, bet ir Europoje.
Deja, Rusija kariauja prieš Ukrainą, ir mes dedame visas pastangas, kad rastume taiką Ukrainai – taiką, kuri būtų teisinga ir tvari.
Taip pat taiką, kuri nekeltų pavojaus likusiai Europai. Tačiau mes matome, kad grėsmė, kurią kelia Rusija, yra ilgalaikė.
– Kalbant apie Ukrainą matome, kad šiemet yra dedamos didelės diplomatinės pastangos užbaigti karą. Tačiau vis dar sunku pasakyti, kada jis iš tikrųjų pasibaigs. Ar manote, kad taika įmanoma šiais metais? Kas labiausiai trukdo pasiekti teisingą diplomatinę karo pabaigą Ukrainoje?
– Taika būtų įmanoma šiandien, jei Rusija būtų pasirengusi nutraukti savo karą. Taigi, iš esmės, tai, ką turime pasiekti, yra, kad Rusija nutrauktų savo agresiją.
Deja, neatrodo, kad Rusija norėtų tai padaryti savanoriškai. Ir jau praėjo beveik ketveri metai nuo plataus masto invazijos. Tai yra siaubinga (Ukrainos – red. past.) žmonėms, taip pat, žinoma, daugeliu aspektų – ir likusiai Europai.
Taigi, iš esmės, turime ir toliau laikytis strategijos, kurią taikėme pastaruosius beveik ketverius metus kaip Europa. Kuri, iš tikrųjų, yra labai tvirta, ir mes visi dirbome ta pačia kryptimi – tai yra puiku.
Taigi, yra trys pagrindiniai ramščiai. (Pirmasis – red. past.) Tęsti veiklą dėl Ukrainos. Gerai, kad dabar galime panaudoti užšaldytus Rusijos aktyvus ir laikyti juos užšaldytus tol, kol Rusija atlygins nuostolius, bei panaudoti juos Ukrainos reikmėms. Tai yra svarbu.
Antra – toliau daryti ekonominį spaudimą Rusijai. Kartu su mano švedų kolege Maria Malmer Stenegard pirmadienį pasiūlėme taikyti papildomas sankcijas Rusijai, įskaitant visišką jūrų draudimą viskam, ką Rusija eksportuoja energetikos sektoriuje.
Ir trečia – toliau stiprinti mūsų pačių gynybą ir atgrasymą. Ir mums viskas bus gerai. Deja, ši strategija neužtikrina taikos Ukrainoje per vieną naktį. Tačiau ilgainiui tai atves prie taikos ne tik Ukrainoje, bet ir mums visiems Europoje.
– Norėčiau grįžti prie mūsų regiono. Koks yra Suomijos požiūris į tai, ką Baltijos šalys, o ypač Lietuva, daro gerai, kai kalbame apie atgrasymą ir organizavimąsi galimos Rusijos grėsmės atveju?
– Baltijos šalys tikrai visada žinojo, kokią grėsmę gali kelti Rusija. Ir, žinoma, to reikia, kad būtų galima net pagalvoti apie patikimą atgrasymą ir gynybą.
Be abejo, pačios Baltijos šalys yra nedidelės valstybės. Suomija pati savaime taip pat yra maža. Tačiau net ir mažos šalys gali pasiekti nuostabių dalykų, jei jos bendradarbiauja ir yra pasiruošusios.
Ir šiuo požiūriu, manau, Lietuva yra geras pavyzdys.
– Šiais metais pasaulyje atsirado naujas veiksnys – D. Trumpas. Po intervencijos į Venesuelą matome naujus grasinimus ir pasisakymus apie Grenlandiją. Jūsų nuomone, ko D. Trumpas nori iš Grenlandijos, ir ar manote, kad jis jau apsisprendė dėl salos užėmimo? Galbūt mes, Europa, galime ką nors padaryti, kad pakeistume Donaldo Trumpo nuomonę?
– Nepaprastai svarbu, kad mums visiems rūpėtų Arkties saugumas. Suomija, esanti Arkties valstybe, tai neabejotinai visą laiką turėjo savo dienotvarkėje.
Be to, mes taip pat tvirtai stumiame šią dienotvarkę ir NATO, siekdami sustiprinti savo pozicijas tolimojoje šiaurėje. O dabar, tiesiog, žinote, tiesiog padidinkime tai (dėmesį šiam regionui – red. past.), kaip NATO – padidinkime mūsų dėmesį šiam regionui, darykime tai kartu.
Be abejo, su Arkties septynetu (tai septynios Arkties tarybos valstybės: Kanada, Danija, Suomija, Islandija, Norvegija, Švedija ir JAV – red. past.) priešakyje – taigi, iš esmės, Šiaurės šalimis, Kanada ir JAV. Bet taip pat įtraukiant ir visą NATO.
Manau, kad tai yra teisingas receptas. Ir mes, kol kas, Grenlandijoje ar prieš Grenlandiją, nematome jokių tiesioginių, skubių grėsmių iš Rusijos ar Kinijos.
Taigi, iš esmės, nėra nieko, ką reikėtų daryti iš karto. Ir net jei prireiktų, mes galime tai padaryti kartu.
– D. Trumpo administracijos pareigūnai ne kartą pareiškė, kad pati Europa turės būti atsakinga už savo saugumą. Kai kurie baiminasi, kad JAV gali sumažinti savo (karinį – red. past.) buvimą Europoje. Kaip manote koks yra NATO kelias su D. Trumpu, ypač turint omenyje grasinimus Grenlandijai? Ar išgyvename tam tikrą egzistencinę akimirką visam Aljansui?
– Kalbant apie NATO, manau, kad dabar esame stipriausi, kokie tik kada nors buvome. Ir ne tik todėl, kad prie mūsų prisijungė Suomija ir Švedija, bet ir todėl, kad praėjusią vasarą priėmėme istorinį sprendimą padidinti gynybos išlaidas iki 5 proc. (nuo BVP – red. past.) visoms NATO narėms – kiekvienai iš 32 valstybių narių.
Žinoma, tai neįvyks per naktį. Tačiau dabar turime kelią patikimai investuoti į gynybą ir dirbti ties tikraisiais pajėgumais, tai yra būtent tai, ko Suomija tikėjosi jau seniai. Taigi tiesiog toliau eikime šiuo keliu, ir nemanau, kad mums reikėtų kažko baimintis.
– Žvelgiant į Europą, kai kurie analitikai ir čia pasigirstantys balsai, klaidingai ar ne, dažnai tvirtina, kad Europa pralaimi pasaulines didžiųjų galių lenktynes ir pradeda atsilikti. Kaip manote, kiek šie teiginiai teisingi ir pagrįsti? Ar Europa iš tiesų pralaimi didžiųjų galių lenktynėse, ar dar per anksti daryti kokias nors išvadas?
– Nesu tos nuomonės, kad Europa apskritai pralaimi. Žinoma, kalbant apie ekonomikos augimą ir karinę padėtį, per pastaruosius 15–20 metų, palyginti su likusiu pasauliu, pastebėjome tam tikrą atsilikimą.
Tačiau tuo pat metu Europoje turime itin galingą, ir, sakyčiau, geriausią pasaulyje gyvenimo būdą. Šis gyvenimo būdas remiasi demokratija, žmogaus teisėmis, teisine valstybe ir lygybe. Bet taip pat – tam tikru europietiškumu, kurio dalimi žmonės noriai tampa. Ir tai yra kažkas ypatingo.
Nes jei žmonės, kurie turi galimybę rinktis, visame pasaulyje savanoriškai ką nors renkasi, tuomet manau, kad mes ne tik grįžome į lenktynes, bet ir daugiau ar mažiau jose pirmaujame.
Tiesiog turime dirbti ties savo konkurencingumu ir, žinote, o dabar laikytis kelio didinant išlaidas gynybai. Štai toks yra receptas.
– Anksčiau minėjote, kad NATO yra stipresnė nei bet kada, nes prie jos prisijungė Švedija ir Suomija. Tuomet analitikai džiaugėsi, kad šioms valstybėms prisijungus prie NATO Baltijos jūra taps „NATO ežeru“.
Tačiau dabar (šiame regione – red. past.) matome vis daugiau Rusijos provokacijų tiek jūroje, tiek ore. Kaip manote, ar NATO ežero idėja tebėra reali? O galbūt Baltijos jūrą jau dabar galima vadinti NATO ežeru?
– Baltijos jūra nėra NATO ežeras. Ten turime tarptautinius vandenis, ir manau, kad tai yra teisinga. Nes Rusija nėra NATO narė ir, patinka mums tai ar ne, Rusija ribojasi su Baltijos jūra.
Kadangi mes, Šiaurės ir Baltijos šalys, remiamės tarptautine teise, mes suteikiame visas teises šalims, kurias joms numato tarptautinė teisė, įskaitant netrukdomą patekimą į jūrą.
Taip pat, žinote, ne tik toleruojame, bet ir gerbiame tarptautinius vandenis. Tuo pat metu turime būti budresni ir padidinti savo pasirengimą kovoti su hibridinėmis grėsmėmis, kylančiomis iš Rusijos naudojamo „šešėlinio“ laivyno veiklos.