Šį kartą JAV ir Izraelis surengė plataus masto bendrą karinę operaciją prieš Irano vadovybę ir pajėgumus, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas po metų pradžioje kruvinai numalšintų protestų paragino siekti „režimo pakeitimo“.
Šeštadienį, vasario 28-ąją, JAV ir Izraelio pajėgos smogė šimtams objektų visoje šalyje ir taikėsi į kelis aukščiausio lygio lyderius, įskaitant Irano aukščiausiąjį lyderį ajatolą Ali Khameini, kuris, teigiama, buvo nužudytas kartu su šeimos nariais ir pagrindiniais patarėjais.
Tolimesnės konflikto fazės bus gerokai sudėtingesnės nei po praėjusių metų smūgių. Birželio operacija buvo drąsi, bet ribota, o Irano atsakas – smūgis iš anksto evakuotai JAV bazei Katare – esą buvo iš anksto signalizuotas.
Irano kerštas po A. Khamenei nužudymo: raketos taikėsi į JAV karines bazes Irake ir Persijos įlankoje
Tuo metu tikslai buvo aiškūs, o abiejų pusių veiksmai padėjo išvengti eskalacijos spiralės. Naujausia ataka apibūdinama kaip atvėrusi „Pandoros skrynią“, nes nei aiškaus pasiekiamo tikslo, nei deeskalacijos kelio šiuo metu nematyti.
Iranas prieš smūgius perspėjo, kad atsakys. Net ir susilpnėjęs režimas išlaiko reikšmingą karinę galią, o nuo praėjusių metų birželio jis esą ėmė atkurti balistinių raketų arsenalą „sparčiu tempu“.
Iranas jau paleido šimtus raketų į JAV bazes ir sąjungininkū civilinius taikinius.
Susiję straipsniai
Protestų posūkis
„Foreign Affairs“ straipsnyje teigiama, kad D. Trumpui pirmasis ženklas šiai atakai tapo gruodžio pabaigoje Iraną supurtę protestai. Tada iš pradžių pyktis kilo tarp Irano prekybininkų, kuriuos gąsdino griūvanti nacionalinė valiuta, tačiau vėliau jis išplito po šalį su raginimais nuversti režimą.
Po to sekė, kaip apibūdinama, itin kruvina kampanija protestams numalšinti, per kurią žuvo mažiausiai keli tūkstančiai žmonių. Sausio 2 dieną, didėjant aukų skaičiui, D. Trumpas perspėjo, kad JAV yra pasirengusios paremti protestuotojus.
Pabrėžiama, kad anksčiau JAV reakcijos dažniausiai apsiribodavo pareiškimais apie protestuotojų teises, smerkiančia retorika ir sankcijomis represijose dalyvavusiems asmenims. Šį kartą D. Trumpas, jau parodęs pasirengimą vykdyti grasinimus birželį, iškėlė tiesioginės JAV intervencijos perspektyvą.
Pirmoji konkreti reakcija įvardijama kaip ekonominė – paskelbti 25 proc. tarifai tiems, kurie prekiauja su Iranu, ir vėliau pritaikytos sankcijos Teherano „šešėlinės bankininkystės“ tinklams bei režimo pareigūnams. Antroji – D. Trumpo asmeninis įsitraukimas bendraujant su Elonu Musku, siekiant atsverti Teherano interneto blokadą, ir pranešimai apie tūkstančių „Starlink“ įrenginių išsiuntimą į Iraną.
Trečias žingsnis įvardijamas kaip bent trumpas atsisakymas tęsti diplomatinį dialogą, kol tęsiasi represijos. Tai buvo lydima D. Trumpo raginimo iraniečiams „toliau protestuoti – perimti institucijas“.
Teheranas, savo ruožtu, bandė atgrasyti JAV intervenciją grasinimais, teigiama, kad bet kokia ataka prieš Islamo Respubliką, didelė ar maža, pareikalaus didelio atsako. Užsimenama, kad JAV kariai ir turtas, taip pat jų saugumo partnerių objektai regione, atsidurtų taikiklyje.
Įtampa augo
Didėjant įtampai, JAV sąjungininkai regione esą ragino Vašingtoną neskubėti, nes jie būtų pažeidžiami Irano atsakomųjų veiksmų. Sausio viduryje JAV sustiprino karinius pajėgumus regione, įskaitant dvi lėktuvnešių grupes ir dešimtis orlaivių, o tai įvardijama kaip didžiausias telkimas nuo Irako karo prieš daugiau nei du dešimtmečius.
JAV pajėgoms telkiantis, D. Trumpas sugriežtino ultimatumą Teheranui: sukaupta jėga galėtų smogti „kur kas stipriau“ nei birželį, jei Iranas nepriimtų „teisingo ir sąžiningo susitarimo“. Toks susitarimas, kaip rašoma, turėtų apimti bent Irano branduolinės programos atsisakymą, o ambicingiau – ir balistinių raketų plėtros bei paramos regioniniams nevalstybiniams sąjungininkams nutraukimą.
Tarp regiono tarpininkų vyko daugybė kontaktų, bandant atgaivinti diplomatiją, kuri po praėjusių metų 12 dienų karo buvo beveik sustingusi. Vasario mėnesį vyko trys atskiri derybų etapai Omane ir Šveicarijoje, tačiau išliko esminių nesutarimų dėl Irano branduolinių nuolaidų ir JAV sankcijų sušvelninimo.
Taip pat nurodoma, kad Irano pastangos atskirti nebranduolinius klausimus, įskaitant raketų programą ir paramą nevalstybiniams sąjungininkams, neatitiko Vašingtono lūkesčių. Pažanga neatsvėrė į konfrontaciją vedusio pagreičio, o „vanagiški“ balsai JAV ir Izraelyje esą stūmė karo idėją į priekį.
D. Trumpas Valstybės padėties kalboje teigė, kad iraniečiai „vėl siekia savo klastingų ambicijų“ branduolinėje srityje ir „dirba kurdami raketas, kurios netrukus pasieks Jungtines Amerikos Valstijas (JAV)“. Kartu pažymima, kad šios grėsmės, kaip teigiama, nebuvo neišvengiamos.
Nurodoma, kad nors Teheranas neleidžia tarptautiniams inspektoriams prieigos prie apgadintų branduolinių objektų, JAV vertinimu šiuo metu urano sodrinimas nevyksta. Taip pat teigiama, kad po birželio smūgių smarkiai sutrikus Irano konvenciniams pajėgumams, tarpžemyninės balistinės raketos, galinčios pasiekti JAV teritoriją, perspektyva yra „metų klausimas“.
Nepaisant to, vasario 28 dieną D. Trumpas davė įsakymą atlikti smūgius. Tai atvėrė konfliktą, kurio kryptį numatyti dabar yra sunku.
Išlikimo kova
Kaip nurodoma, Iranui leidžiant atsakomąsias salves prieš Izraelį ir JAV bazes Persijos įlankos šalyse, logika yra suprantama: bet koks smūgis, kainuojantis JAV gyvybes ir resursus, galėtų būti politiškai skausmingas D. Trumpui. Tai siejama su tuo, kad jis žadėjo vengti karinių intervencijų.
Iranas deda viltis į tai, jog D. Trumpui labiau patinka ribotos, ryškios operacijos, o ne ilgos ir atviros kampanijos. Teheranas esą tikisi, kad pademonstravęs neribotos eskalacijos potencialą jis galės atgrasyti D. Trumpą nuo kampanijos tęsimo, kaip šis praėjusiais metais nutraukė brangų karą prieš hučius Jemene.
Tai gali būti brangi klaida, nes nuo 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ atakos prieš Izraelį Iranas esą ne kartą pervertino savo pajėgumus ir nepakankamai įvertino priešininkų ryžtą. Nurodoma, kad trumpuoju laikotarpiu eskalacijos rizika išlieka labai didelė, o JAV atsitraukimas po Irano smūgių gali būti mažiau tikėtinas, kad rizikingas D. Trumpo sprendimas neatrodytų nesėkmingas.
Kiti ekspertai teigia, kad Irano režimas mano, jog atakos iš išorės sutelks ir suvienys iraniečius po viena vėliava. Visgi toks mąstymas gali būti klaidingas, nes režimas neseniai pačioje šalyje praliejo tūkstančių žmonių kraują. Vis dėlto, jei D. Trumpo planas yra toks, kad oro smūgiai „užbaigs darbą iš viršaus“, o iraniečiai – „iš apačios“, ši strategija irgi neturi daug potencialo, kadangi pasaulio istorijoje tokių pavyzdžių nėra.
Kaip labiau tikėtini scenarijai minimi kiti keliai: atviresnė Islamo revoliucijos gvardijos korpuso kontrolė, kuri jau A. Khamenei laikais tapo itin svarbi politinė ir ekonominė jėga, arba užsitęsusi pilietinė sumaištis.
Islamo Respublikai kovojant dėl išlikimo, nuspėti, kas vyks toliau, neįmanoma, tačiau bet kokiu atveju pokyčiai bus gilūs.
Parengta pagal „Foreign Affairs“ inf.