Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius mano, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Izraelio karas prieš Iraną turi potencialo tapti gerokai baisesniu nei Irake.

Portalo Lrytas laidoje „Iššifruoti esmę su Dovydu Pancerovu“ kalbėjęs profesorius pareiškė, kad Mojtabos Khamenei paskyrimas į ajatolos poziciją yra blogiausia, kas galėjo nutikti šalies režimui.

„Tai yra išsigimimas, nes tai tikrai yra, nesakysiu, antikonstituciška, nežinau Irano atveju, bet anti-Khomeiniška. Tai, kaip Ruhollah Khomeini (pirmasis Irano ajatola – red. past.) buvo sugalvojęs, kaip tik turėjo nenutikti, taip, kaip dabar nutiko“, – teigė jis.

E. Račius pateikė savo versiją, kodėl smūgiai Irane prasidėjo būtent dabar: į karą JAV pastūmėjo Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, o D. Trumpas nebeturėjo kur atsitraukti.

[[ge:lrytas:lrytas:41711249]]

Dabar beveik tris savaites besitęsiantis konfliktas turi potencialo virsti baisesniu nei dešimtmečius Ameriką įklampinęs 2003 m. Irako karas, kuriame žuvo dešimtys tūkstančių civilių ir JAV karių.

Į karą įtraukė Izraelis?

Kalbėdamas apie JAV tikslus kare, E. Račius atkreipė dėmesį į dvi pagrindines interesų grupes: D. Trumpą ir šalies politinį elitą.

[[ge:lrytas:lrytas:41714206]][[ge:lrytas:lrytas:41715038]][[ge:lrytas:lrytas:41716104]][[ge:lrytas:lrytas:41725133]][[ge:lrytas:lrytas:41726719]]

„Vis dėlto, ko nori Donaldas, tai mes turbūt labai lengvai galime sakyti, kad jį visi garbintų, būtų jo taikos valdybos nariai, duotų įnašus po milijardą, plotų. Ką jis padarė, kai sukūrė tą organizaciją (Taikos tarybą – red. past.) čia visai neseniai, prieš kelias savaites“, – teigė jis.

Profesorius įvertino, kad jei Irane būtų bet koks valdovas, kuris viešai šlovintų D. Trumpą, to ir pakaktų JAV prezidentui.

„Ko nori prezidentas Donaldas? Jį šlovinančio Irano vadovo. Ko nori amerikiečiai? Taikos ir ramybės regione, jei įmanoma, įtakos, su protu.

Reiškia, kad amerikiečiai galėtų kažkaip čia tvarkytis, valdyti ir viskas. Demokratija, taika, žmogaus teisės. Palaukit, apie ką mes čia kalbam? Niekam tai nėra įdomu“, – pastebėjo Artimųjų Rytų ekspertas.

Tačiau tai neatsako į klausimą, kodėl Izraelis ir JAV nusprendė pradėti karą būtent dabar. Profesorius išskyrė savo versiją, kodėl prasidėjo kariniai smūgiai.

„Aš bijočiau dabar kristi į sąmokslo teoriją, bet taip juoko dėlei sakau, kad aš įsivaizduoju tokį galimą scenarijų, gal čia galėtų būti scenarijus kokiam nors filmui, kad Izraelio ministras pirmininkas kiekviena proga – o jie ten matosi labai dažnai, kas du mėnesius vienas pas kitą – tiesiog kapsėjo, kapsėjo, kapsėjo, kad „aš bombarduosiu“.

Ir Jungtinių Valstijų prezidentas galbūt sakė: „Gal tu nedaryk to, gal nereikia“ ir taip toliau. Bet kažkurią dieną Izraelio ministras pirmininkas sakė: „Žinok, jau pasiunčiau lėktuvus. Nori? Prisijungi.“

Tai aš asmeniškai matyčiau galimybę, nesakau, kad taip nutiko, nes neturiu informacijos, bet matyčiau galimybę, kad Jungtinės Valstijos, dabar sakau kaip šalis, tapo Izraelio įkaite, nes Izraelis sakė: mes tą darysim“, – teigė jis.

[[ge:lrytas:lrytas:41742989]]

Profesorius priminė JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio žodžius, kad Amerika neturėjo išeities, nes žinojo apie Izraelio smūgius ir Irano atsaką, kuris paliestų ir amerikiečių bazes.

„Tai čia šiuo atveju nėra amerikiečių karas, bet prezidentas Donaldas tiesiog įsijautė į jį. Ir mes matome, kad vienu momentu jis galvojo, kad čia jo karas, kadangi čia taip viskas, atrodo, sekasi.

Dabar, kai jau atrodo, kad nebesiseka, tai jau lyg ir vėl: „Čia ne aš, čia ne mano, čia jo karas. Na, aš čia pagelbėsiu, nes aš didelis, mano kumštis kietas ir panašiai“. Tai taip, kad aš sakyčiau, jog Izraelio ir JAV interesai labai labai skiriasi“, – dėstė ekspertas, pridurdamas, kad JAV tikslai kare tampa visiškai neaiškūs.

Blogiau nei Irake?

Kai kurie analitikai pastebi, kad karas su Iranu gali tapti gerokai ilgesnis, nei žadėjo D. Trumpas. Profesorius įvertino, kad tokių indikacijų jau yra.

„Klausimas yra, ar galiausiai jau yra indikacijų. Jūrų pėstininkai vyksta į regioną. Kam jie vyksta? Ne pabaliavoti, taip sakant liaudiškai, o dirbti. Ir tas „dirbti“ reiškia, kad jie turėtų būti išlaipinami ar tik salose, ar ir pietinėje žemyninėje dalyje.

Ir ar mes kalbame apie sausumos pajėgas realiai, fiziškai Irano teritorijoje, ir kokia apimtimi, ir taip toliau. Tai čia (yra – red. past.) tikimybė ar galimybė, kad tai galėtų būti daug baisesnis karas negu Irake.

Bet šiai dienai tas išsilaipinimas nei paskelbtas, nei įvyko. Tai, matyt, vėlgi spekuliuoti ir sakyti, kad būtinai taip ir bus, aš nežinau.

[[ge:lrytas:lrytas:41742984]]

Bet, iš kitos pusės, turbūt, žinant Jungtinių Valstijų prezidentą, jo santykį su žmonių gyvybėmis, aš manau, kad (yra – red. past.) tikimybė, kad Jungtinės Valstijos išsilaipins pradžioje, kaip dažniausiai, prisimenant Vietnamą: „Tai čia tik truputį, mes čia nei ilgam, nei nieko, čia patariam, padarom kažką ir išeisim.“

Kiek Vietname buvo, kokia apimtimi. Tai tikimybė yra. Ir jei taip nutiktų, tada turbūt tas baisiausias scenarijus ir prasidėtų“, – dėstė jis.

E. Račius vienareikšmiškai įvertino, kad Irano gyventojai priešintųsi okupacijai, įskaitant ir tuos, kurie nėra visiškai religingi ir negalvoja per Islamo respublikos išlikimo prizmę. Profesorius įvardijo dar vieną svarbų elementą – iraniečių išdidumą.

„Ir tie, kas lankėsi Irane, irgi turėtų tiesiog sakyti: labai išdidi tauta tokia. Kartu ji yra užauginta ant tokio poetinio, romantizuoto paveldo. Mes – tie tokie stiprūs.

Ir ne tik Persijos, bet, sakykim, per visą tą laiką ir per tą poeziją, net jau ir mūsų islamo eros laikų, ji vis tiek yra tokia. Ji romantizuoja tą pačią Persiją, Iraną, tautą ir taip toliau, kad tikrai yra pakankamai daug žmonių, kurie yra „užsikūrę“: „Aš neginu režimo, aš ginu savo šalį“.

Ir aš manau, kad taip buvo ir Irake. Juk mažai kas gynė Sadamą Husseiną, o koks pilietinis karas buvo prieš okupacines pajėgas, kiek buvo kovojama. Tai ne dėl to, kad Sadamas Husseinas“, – dėstė jis.

Dar vienas svarbus elementas yra Irano tautinė sudėtis. E. Račius pažymėjo, kad persų apgyvendinta centrinė šalies dalis, kuri būtų svarbiausia bet kokioje karinėje kampanijoje, aktyviai priešintųsi bet kokiai JAV kampanijai.

„Balučiai nekovos, nes jie ir dabar jau kovoja prieš valstybę – jie nori atsijungti. Tai jeigu norėtų Jungtinės Valstijos turėti savo karius Balučistano provincijoje, aš manau, kad jokių problemų. Panašiai kaip Sirijoje – niekas jų ten nekvietė, bet turėjo tą bazę ir kuo geriausiai funkcionavo.

[[ge:lrytas:lrytas:41742987]]

Tik tiek, kad ten nėra ką veikti, ten ne ta teritorija. Turėti ten kariuomenę niekam nenaudinga. Reikia eiti į centrą, bet atėjus į centrą tada jau būtų tikrai didžiulis pasipriešinimas“, – įvertino jis.

Baisiausias scenarijus

E. Račius taip pat įvertino Irano vadovybės pasikeitimą, kai per Izraelio oro smūgį nukautą ajatolą Ali Khamenei pakeitė jo sūnus Mojtaba. Tai, profesoriaus vertinimu, yra blogiausias scenarijus.

„Tai jau mes matome, kas dabar nutiko, kai nužudytą vadovą pakeitė sūnus. Tai yra blogiausia, kas galėjo nutikti sistemai.

Tai yra išsigimimas, nes tai tikrai yra – nesakysiu, antikonstituciška, nežinau Irano atveju – bet antikhomeiniška, tai yra, kaip Ruhollah Khomeini (pirmasis Irano ajatola – red. past.) buvo sugalvojęs, kaip tik turėjo nenutikti, taip, kaip dabar nutiko.

Nes mes grįžome į monarchiją. Taip, lyg pasirinko, lyg ten diskutavo, bet mes iki galo nežinom, kaip ten vyko. Bet sūnus. Tai labai, labai blogai. Plius, nelabai aukštos kategorijos“, – dėstė jis.

Ekspertas įvertino, kad dabar, pasikeitus Irano valdžiai, yra labai didelis atitolimas nuo skelbtųjų idealų ir veikimo principų. Dabar šalį faktiškai valdo Irano revoliucinė gvardija.

„Taip, kad mes perėjome jau į karinį režimą. Prezidentas yra, jis gali pamojuoti. Matome – Teherano gatvėmis vaikšto ir ten, matyt, gali paskambinti transporto ministrui ir pasakyti, kad Teherane bus galima transportu naudotis neapmokestinamai.

[[ge:lrytas:lrytas:41742980]]

Visi tokie smulkūs dalykai, bet tą realų valdymą, panašu, perima būtent ta revoliucinė gvardija, ir kas susiję su saugumo struktūromis, bent jau duotuoju momentu, atrodo, yra tie, su kuriais arba reikėtų šnekėti, arba kuriuos reikėtų naikinti.

Kitaip tariant, ta sistema jau, atrodo, truputį kinta. Kiek esmiškai – ar tai reiškia jau, na, pabaigos pradžią?

Gal taip nereikia skubėti, bet, šia prasme, amerikiečiai ir izraeliečiai bus pasiekę savo – kad nebe ta tokia taikos metui būdinga struktūra, kuri tiek dešimtmečių išbuvo, bet karo metui“, – įvertino jis.

Įvardijo blogiausią Irano karo scenarijų: gali būti baisiau nei Irake