Turkijoje veikia Generalinio štabo direktorato ir Strateginių tyrimų biuro archyvai, kuriuose pareigūnai sprendžia, kurie istorikai ar tyrėjai gali gauti prieigą prie dokumentų ir kokią medžiagą jiems leidžiama tyrinėti.
Nuo XX a. septintojo dešimtmečio, kai ribotam specialistų ratui buvo suteikta galimybė susipažinti su Turkijos archyvais, valstybė suvokė, kokia jautri ir kompromituojanti informacija juose gali būti saugoma. Dėl to pradėtas sistemingas valstybės kontroliuojamas archyvų valymas.
Turkijos Respublikos istorijoje įvyko ne vienas karinis perversmas, o po kiekvieno jų naujai į valdžią atėjusios grupės savo ruožtu naikino, slėpė arba pertvarkė archyvus.
Armėnijos ryšių su Europa mezgimą laiko dideliu lūžiu: ji buvo didžiausia Rusijos sąjungininkė regione
1915 m., dar neegzistuojant genocido terminui, gegužės 24 d. sąjungininkų valstybės priėmė specialią deklaraciją, kurioje perspėjo armėnų tautos persekiojimų vykdytojus, kad jie bus asmeniškai atsakingi už šiuos naujus Turkijos nusikaltimus žmonijai ir civilizacijai.
1929 m. Winstonas Churchillis armėnų žudynes apibūdino kaip holokaustą ir pabrėžė: „Šis nusikaltimas buvo suplanuotas ir įvykdytas dėl politinių priežasčių. Atsirado galimybė išvalyti Turkijos žemę nuo krikščionių rasės.“
Armėnų genocidas nėra politinis klausimas – tai istorinis ir moksliškai pagrįstas faktas. Jį pripažino daugiau nei trys dešimtys Vakarų demokratinių valstybių, o genocido tyrinėtojai dėl jo fakto neabejoja. Žydų kilmės teisininkas ir genocido sąvokos autorius Raphaelis Lemkinas ne kartą yra minėjęs, kad genocido sąvoką formavo ir armėnų tautos masinio naikinimo patirtis. 1949 m. interviu CBS jis sakė: „Aš susidomėjau genocidu, nes tai įvyko daugybę kartų; tai nutiko armėnams, o nusikaltėliai, kalti dėl genocido, nebuvo nubausti.“
„International Association of Genocide Scholars“, vienijanti žymiausius pasaulio genocido tyrinėtojus, ne kartą aiškiai ir nedviprasmiškai yra išreiškusi savo poziciją armėnų genocido klausimu.
Todėl nėra jokių pagrįstų abejonių dėl armėnų genocido fakto ir jo pobūdžio.
Taip pat nėra jokio tiesioginio ryšio tarp armėnų genocido tyrimų ir Turkijos bei Armėnijos tarpvalstybinių santykių. Bandymas istorinius tyrimus sieti su diplomatiniais ar politiniais klausimais gali būti vertinamas kaip netiesioginis spaudimas ar šantažas. Turkija bet kada gali normalizuoti santykius su Armėnija, nes būtent ji uždarė sieną ir atsisakė užmegzti diplomatinius santykius dėl Kalnų Karabacho konflikto.
Be to, gausi archyvinė medžiaga apie armėnų genocidą jau seniai publikuota JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Vatikane ir kitose valstybėse. Lietuvoje šie įvykiai taip pat buvo aprašomi XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios spaudoje.
Susiję straipsniai
Neseniai pranešta, kad sulaukus neformalių Užsienio reikalų ministerijos ir Turkijos ambasados raginimų, Lietuvos centrinis valstybės archyvas panaikino įrašą, skirtą Osmanų imperijoje vykdyto armėnų genocido minėjimui. Tą Eltai teigė archyve dirbantis asmuo.
Bet koks užsienio valstybių kišimasis į Lietuvos archyvų veiklą, istorinių tyrimų kryptis ar mokslininkų darbo laisvę demokratinėje valstybėje yra šiurkštus Lietuvos suvereniteto pažeidimas ir kišimasis į šalies vidaus reikalus. Tokie bandymai turi būti aiškiai, principingai ir visomis teisėtomis priemonėmis atmesti.