„Manau, kad šis reikalas artėja prie pabaigos“, – taip spaudos konferencijoje apie karą Ukrainoje atsiliepė Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas. Toks iš pirmo žvilgsnio netikėtas pareiškimas parodo karčią realybę, su kuria susiduria Kremliaus vadovas.

Pergalės dieną vienas dalykas tapo akivaizdus – V. Putinas jaučia spaudimą.

Rusijos propagandos deimantas karūnoje – paradas Raudonojoje aikštėje – buvo santūriausias per beveik 20 metų ir truko vos 45 minutes.

Rusija buksuoja fronte, o Ukraina tiesiog drasko šalies naftos infrastruktūrą – svarbiausią V. Putino režimo biudžeto šaltinį.

[[ge:lrytas:lrytas:42375195]]

Tuo metu pats V. Putinas sulaukia vis daugiau kritikos dėl sankcijų sukeltų ekonominių problemų ir interneto ribojimų.

Nenuostabu, kad V. Putinas propagandinės šventės metu, kurią kai kurie Vakarų žurnalistai ir analitikai skambiai pavadino „lūžio tašku kare“, jautė poreikį pasiųsti žinią – šis karas nėra amžinas.

Tačiau kiti V. Putino komentarai anaiptol nepriminė kapituliacijos.

[[ge:lrytas:lrytas:42243489]][[ge:lrytas:lrytas:42331371]][[ge:lrytas:lrytas:42334767]][[ge:lrytas:lrytas:42346937]]

Laikas senka

V. Putino komentaras apie karo pabaigą sukėlė šoką ir paskatino kelti klausimus: kodėl diktatorius apie tai kalba dabar? Ar toks žingsnis reiškia, kad artimiausiu metu gali atsinaujinti derybos?

Už šio komentaro slypi daugybė skylių nenugalimos Rusijos ir neišvengiamos pergalės naratyve.

Rusija akivaizdžiai praranda puolimo tempą mūšio lauke. Okupantai nuo 2023 m. vasaros palaipsniui užiminėjo teritorijas ir lėtai kūrė įvaizdį, kad Ukraina neišvengiamai pralaimi.

Tačiau tai pasikeitė – balandį rusai pirmą kartą nuo 2024 m. vasaros prarado daugiau teritorijos, nei užėmė. Akivaizdu, kad lėtos Rusijos pergalės naratyvas jau nebeatrodo toks užtikrintas.

Be to, siekiant iškovoti lėtą pergalę, okupantų nuostoliai gali viršyti naujai verbuojamų karių skaičių.

Rusijos puolimo kampanijai akivaizdžiai stagnuojant, Ukraina ir toliau atakuoja naftos perdirbimo infrastruktūrą.

Tai neleido Rusijai visapusiškai pasinaudoti pakilusiomis naftos kainomis ir atgaivinti ekonomikos, kuri silpti pradėjo dar šių metų pradžioje.

[[ge:lrytas:lrytas:42396241]]

Ekonomistas Vladislavas Inozemtsevas Austrijos laikraščiui „Kurier“ pasiuntė aiškų signalą.

„Atsižvelgiant į Rusijos ir Ukrainos karo trukmę – palyginamą su Pirmuoju ar Antruoju pasauliniu karu – nereikėtų sakyti, kad Ukraina „nebeturi kortų“ ar yra „kariškai nugalėta“, – dėstė jis.

Jo manymu, pralaimėtoją atpažinti nesunku – ir tai yra V. Putino Rusija.

„Net jei Rusijos ekonomika dar pakankamai stipri finansuoti karo pastangas, nei Rusijos žmonės, nei politinis elitas nėra pasirengę aukotis dėl senstančio „lyderio“ ir jo kliedesinių ambicijų. V. Putinui senka laikas“, – dėstė jis.

Leidinys „The Guardian“ pastebi, kad Ukraina po truputį tampa raketų ir dronų supervalstybe.

Dar prieš karą tokių galimybių viešai baiminosi pats V. Putinas, dažnai svaidydamasis komentarais apie tariamus Ukrainos ketinimus dislokuoti „Tomahawk“ raketas.

Nors „Tomahawk“ ten iki šiol nėra, ši V. Putino pranašystė iš dalies išsipildė savaime.

Ukrainos gynybos pramonė, ilgą laiką stipriai priklausiusi nuo Vakarų, dabar gamina savo kruizines raketas „Flamingo“ ir dronus, galinčius pasiekti taikinius už tūkstančių kilometrų nuo fronto linijos.

[[ge:lrytas:lrytas:42396219]]

„V. Putino žvaigždė gęsta“

Rusija baiminosi, kad Ukraina savaitgalį gali taikytis į Pergalės dienos paradą Raudonojoje aikštėje, todėl Maskvoje buvo įrengta daugybė saugumo priemonių, įskaitant interneto blokavimą ir kulkosvaidininkus ant stogų.

„V. Putinas vėl norėjo demonstruoti jėgą, tačiau visą savaitę pats ieškojo saugumo. Jis norėjo parodyti kontrolę, bet svarbiausia Rusijos vieša šventė visiškai priklausė nuo Ukrainos sprendimų.

Jis norėjo parodyti, kad turi tarptautinį palaikymą, tačiau visi matė, kad šalia jo stovėjo lyderiai, kurių priklausomybė nepaliko jiems kito pasirinkimo.

Ir galiausiai V. Putinas norėjo pristatyti nugalėtojų armiją. Vietoje to jis pristatė atvirą liturgiją, dvelkiančią ne didybe, o tam tikra nekrofilija. V. Putino žvaigždė gęsta“, – socialiniuose tinkluose rašė Ukrainos politologas Viktoras Šlinčakas.

Kiti analitikai atkreipė dėmesį į pokyčius paties V. Putino retorikoje. Rusijos diktatorius spaudos konferencijoje netikėtai pagarbiai kreipėsi į Ukrainos prezidentą „ponu Zelenskiu“.

„Dar kartą išgirdau, kad Ukrainos pusė, ponas Zelenskis, yra pasirengusi surengti asmeninį susitikimą. Taip, tai girdėjau. Tačiau tai girdime ne pirmą kartą. Mes niekada neatsisakėme ir aš neatsisakiau“, – pareiškė V. Putinas.

Italijos laikraštis „La Stampa“ atkreipė dėmesį, kad dabar tai – „ponas Zelenskis“, o ne „neonacistinės klikos lyderis“, „neteisėto Kyjivo režimo vadovas“, „neonacis“ ar „komikas“.

[[ge:lrytas:lrytas:42396223]]

„Atsižvelgiant į kone prietaringą V. Putino įprotį niekada nevadinti labiausiai nekenčiamų priešų vardais, sprendimas tai padaryti kartu su idėja surengti asmeninį susitikimą gali reikšti nuotaikų pasikeitimą Maskvoje, galbūt net labiau nei pažadas, kad karas „artėja prie pabaigos“, – vertina leidinys.

Amžino karo nekariaus

Tačiau kiti ženklai rodo, kad Rusija dar nėra pasirengusi atsisakyti savo maksimalistinių reikalavimų. V. Putinas savo kalboje vis dar akcentavo, kad daugelis tikslų lieka nepasiekti.

Rusijos diktatorius pabrėžė, kad okupantų kariuomenė „turi sutelkti dėmesį į galutinį priešo sutriuškinimą“, ir kritikavo Vakarų elitą dėl Kremliaus interesų ignoravimo.

V. Putinas dar kartą apkaltino Vakarus ir NATO plėtrą dėl konflikto. Diktatorius užsiminė, kad būtų galima aptarti būsimą Europos saugumo architektūrą, ir pasiūlė buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį kaip galimą tarpininką.

„The New York Times“ vertinimu, V. Putinas nedavė jokių ženklų, kad būtų pasirengęs keisti savo reikalavimus derybose.

„Jis nori pasiųsti žinutę: „Suprantu, kad šis karas turi greitai baigtis, bet jis turi baigtis mano sąlygomis“, – dienraščiui sakė Rusijos analitikas iš „German Council on Foreign Relations“ Stefanas Meisteris.

Amerikiečių analitikas Paulas Goble’as įvertino, kad V. Putinas savo žinutėje nekalbėjo Vakarams – jis bandė valdyti savo šalies visuomenės nuotaikas.

[[ge:lrytas:lrytas:42396228]]

„V. Putinas skleidžia idėją, kad jo karas Ukrainoje gali artėti prie pabaigos ne todėl, kad taip iš tiesų yra, o todėl, kad jis nori nuraminti dalį Rusijos visuomenės dėl to, kas vyksta“, – leidiniui „Kyiv Post“ aiškino P. Goble'as.

Rusijos diktatorius pastaruoju metu sulaukia vis daugiau kritikos dėl karo sukeltų ekonominių sunkumų. Daugeliui rusų šie metai atnešė didesnius mokesčius ir nepatogius interneto ribojimus.

Rusijoje užsidaro verslai, kyla maisto produktų ir komunalinių paslaugų kainos. Pastaruoju metu ir pats V. Putinas atrodė neįprastai pažeidžiamas.

Opozicijos politikas Borisas Nadežninas pažymėjo, kad rusai nebuvo tokie pikti ant valdžios nuo pat 1990-ųjų.

„Kažkaip nuo šių metų pradžios viskas smarkiai pablogėjo“, – telefonu sakė B. Nadežninas.

Analitikų teigimu, Irano aukščiausių vadų nužudymai sustiprino Rusijos lyderio baimes dėl jo paties saugumo ir suteikė pagrindą drąsiau trikdyti visuomenės gyvenimą interneto ribojimais.

Neįvardyta Europos žvalgybos agentūra savo ataskaitoje atskleidė, kad Kremlius sustiprino saugumo priemones aplink V. Putiną dėl padidėjusios perversmo rizikos.

Tuo pat metu šaltinis Rusijos valdžioje prabilo apie 30 metų neregėtą konfliktą tarp Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir V. Putino administracijos dėl to, kaip suvaldyti situaciją šalyje.

[[ge:lrytas:lrytas:42396208]]

Tačiau V. Putino palaikymas visuomenėje dar nėra subyrėjęs. Nors diktatoriaus reitingai – bent jau tie, kuriuos pateikia pati Rusija – pastarąsias septynias savaites smuko, jį vis dar palaiko daugiau žmonių nei plataus masto karo išvakarėse.

„Nėra taip, kad šis režimas staiga byrėtų ir parama jam būtų išnykusi. Tačiau dabar suprantame, kad jis patiria spaudimą. O spaudimas veikia. Jis turi kažkaip į tai reaguoti“, – teigė S. Meisteris.

B. Nadežnino nuomone, nepasitenkinimą galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: vyresnio amžiaus žmonės nepatenkinti mažomis pajamomis ir augančiomis išlaidomis.

Jaunimą pykdo nauji interneto trikdžiai ir programėlių lėtinimas, o didelė visuomenės dalis tiesiog pavargo nuo jau penktus metus trunkančio karo. Visgi ir čia slypi įdomi detalė.

B. Nadežninas akcentavo, kad žmonės dažniausiai kaltina valdžią arba vietos pareigūnus, o ne patį V. Putiną. „Kol kas vyrauja požiūris: „caras geras, bajorai blogi““, – teigė opozicijos politikas ir pridūrė, kad rusai yra „pirmajame prabudimo etape“.

Tad labiau įsigilinus aiškėja, kad V. Putinas tokią retoriką naudoja kaip taktiką, siekdamas laimėti daugiau laiko ir suklaidinti visuomenę.

P. Goble'as atkreipė dėmesį, kad V. Putinas savo komentaru nebando paruošti rusų taikai, bet iš tikrųjų tikisi įtikinti juos, kad situacija yra kontroliuojama.

„V. Putiną neramina opozicija šalies viduje, tačiau ne tiek, kad jis keistų pačią politiką – tik tai, kaip jis ir jo propagandistai pateikia iššūkius“, – dėstė P. Goble’as.

[[ge:lrytas:lrytas:42396211]]

Klasikinė V. Putino taktika

Tuo pačiu V. Putino žinutė taip pat buvo skirta „išlaikyti Vakarus nežinioje“.

Diktatorius tikėjosi paskatinti dvejones tarp Ukrainos partnerių ir „sumažinti daugelio šalių norą aktyviau remti Ukrainą“.

Tai yra dalis gerai pažįstamo Kremliaus manevro – kalbėti apie taiką tiek, kad kiti sustotų ir suabejotų, tuo pat metu siekiant tų pačių tikslų mūšio lauke.

Leidinys „The Guardian“ pastebi, kad kalbėdamas apie į pabaigą einantį karą V. Putinas gali turėti ir kitą tikslą: atgaivinti blėstantį Donaldo Trumpo administracijos susidomėjimą derybomis.

Rusijos diktatorius šia retorika tikisi įtikinti D. Trumpą priversti V. Zelenskį atsisakyti likusios Donecko dalies. Kitaip tariant derybomis pasiekti tai, ko negali pasiekti per pergales fronte.

V. Putinas iš anksto ruošia ir kaltinimo naratyvą. „Jis nori sukurti situaciją, kurioje, jei karas greitai nesibaigs, jis kaltins kitus, pirmiausia NATO, teigdamas, kad jis norėjo užbaigti karą, tačiau Vakarai tam trukdo“, – dėstė P. Goble'as.

Analitiko nuomone, šioje taktikoje nėra nieko netikėto. „Klasikinė V. Putino valstybės valdymo taktika, ir niekas neturėtų tuo stebėtis“, – teigė jis.

Kitaip tariant, V. Putino tonas gali keistis, tačiau jo tikslai – ne.

„Vėlgi, visiškai nieko naujo. Deja, kiekvieną kartą, kai jis taip elgiasi, Vakarai tampa jo plano aukomis – būtent taip, kaip jis ir ketina“, – apibendrino P. Goble.

„V. Putino žvaigždė gęsta“: netikėtai išmesta idėja parodė karčią realybę