„Atlantic council“ vyresnysis bendradarbis Adrianas Karatnyckyis mano, kad Joe Bideno administracija Ukrainą nuvylė beveik kiekviename svarbiame karo etape. Pasak autoriaus, jos atsargumas ir ginklų naudojimo ribojimai iki šiol formuoja karo eigą.

Savo tekste „Foreign Policy“ jis priminė apie 2022 metų vasaros pabaigoje Ukrainos pradėtą didelį kontrpuolimą šalies pietuose. 2022 metų lapkričio 11 dieną ši operacija baigėsi Chersono miesto ir visų anksčiau Rusijos okupuotų teritorijų į vakarus nuo Dnipro upės išlaisvinimu.

Tačiau, kaip rašo A. Karatnyckyis, euforijoje dėl Ukrainos sugrįžimo į Chersoną mažai dėmesio buvo skirta stulbinamam Maskvos į spąstus patekusių pajėgų ištrūkimui. Per kelias savaites maždaug 20–30 tūkst. Rusijos okupantų, tarp jų ir elitiniai daliniai, atsiųsti frontui sustiprinti, bei milžiniški karinės technikos kiekiai buvo saugiai evakuoti per plačią Dnipro upę.

Rusijos pajėgos kėlėsi keltais, pontonais ir tiltu, kurį ukrainiečiai anksčiau buvo apgadinę ir pavertę iš dalies nepravažiuojamą. Prieš atsitraukimą ukrainiečiai apšaudė perėją artilerija, tačiau vėliau kelias savaites beveik liovėsi šaudę į pažeidžiamą susiaurėjimą, kol didžioji Rusijos pajėgų dalis persikėlė.

[[ge:lrytas:lrytas:42162162]]

„Tvarkingas pasitraukimas iš Chersono buvo sėkmingiausia Rusijos karinė operacija per visą karą“, – „Foreign Policy“ patikino Karo studijų instituto Rusijos grupės vadovas Georgeas Barrosas. Jo teigimu, jei šios pajėgos būtų buvusios sunaikintos arba priverstos pasiduoti, tai būtų tapę karo lūžio tašku ir milžinišku Kremliaus pažeminimu viso pasaulio akyse.

Bijojo Rusijos reakcijos

A. Karatnyckyis rašo, kad neoficialūs jo pokalbiai su keliais aukšto rango Ukrainos pareigūnais leidžia geriau suprasti tų dienų įvykius.

Pirmiausia, atsitraukimas vyko tuo metu, kai Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) baiminosi, kad žeminantis Rusijos pralaimėjimas gali išprovokuoti taktinį branduolinį atsaką.

[[ge:lrytas:lrytas:42164314]][[ge:lrytas:lrytas:42122036]][[ge:lrytas:lrytas:42140595]]

Antra, Ukrainai trūko amunicijos, galinčios pasiekti upės perėją, ir tai iš dalies buvo Vašingtono griežtų ribojimų dėl tiekiamos ginkluotės rūšies bei kiekio pasekmė. Tiksli tiesa apie stebėtinai netrukdytą Rusijos atsitraukimą gali likti paslaptimi dar ilgai po karo pabaigos, tačiau Chersono įvykiai, autoriaus vertinimu, parodė, kaip stipriai Ukrainos veiksmus viso karo metu ribojo JAV ir kitų Vakarų ginklų srautai bei jų naudojimo sąlygos.

Tuo metu J. Bideno oponentas Donaldas Trumpas Rusijos ir Ukrainos konfliktą dažnai vadino „J. Bideno karu“. A. Karatnyckyis pabrėžia, kad D. Trumpo teiginys, jog buvęs prezidentas J. Bidenas asmeniškai atsakingas už invaziją, yra klaidingas.

Pasak autoriaus, visa atsakomybė tenka Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, o ne J. Bidenui ir ne Ukrainai, kaip taip pat yra teigęs D. Trumpas. A. Karatnyckyis rašo, kad beveik visi, išskyrus D. Trumpą, supranta, jog V. Putinas seniai kvestionavo Ukrainos teisėtumą ir geidė jos teritorijos bent nuo 2014 metų, kai pradėjo pirmą Rusijos žemių grobimą – Krymo invaziją ir Donbaso okupaciją.

Atsižvelgiant į V. Putino ambicijų mastą, viso masto karas, autoriaus vertinimu, buvo tik laiko klausimas. Tačiau jis teigia, kad tai vis dėlto yra J. Bideno karas kitu požiūriu – iki šiol invazijos eigą didžiąja dalimi formavo J. Bideno administracijos sprendimai, kada ir kaip ginkluoti Ukrainą.

[[ge:lrytas:lrytas:42177933]]

A. Karatnyckyio teigimu, JAV karinę paramą naudojo kaip svertą riboti tai, kaip Ukraina kovoja savo karą. Šie Baltųjų rūmų sprendimai reikšmingai nulėmė Rusijos užkariavimų kontūrus, dabartinę Ukrainos karinę padėtį, jos kontroliuojamas teritorijas ir dideles civilių bei karių aukas.

Teigiama pusė

Ekspertas pripažįsta, kad J. Bideno palikimas Ukrainoje nėra vien neigiamas. Be didelės jo administracijos paramos ir sėkmingų pastangų suformuoti tarptautinę koaliciją Kyjivui remti, Ukraina tikriausiai nebūtų išlaikiusi maždaug 80 procentų savo teritorijos.

Be šios paramos Rusijos pažanga taip pat nebūtų sulėtinta iki sekinamai lėto tempo. A. Karatnyckyis priduria, kad jei valdžioje būtų buvęs D. Trumpas, jis galėjo mieliau rinktis verslo sandorius su Maskva, o ne paramą Kyjivui.

Vis dėlto, autoriaus vertinimu, perdėtas J. Bideno atsargumas ir griežti ribojimai, kaip Ukraina gali kovoti, beveik neabejotinai prisidėjo prie 2022 metų rudens greitų Ukrainos kontrpuolimų sustojimo. Pasak jo, dėl to Rusija iki šiol jaučia mažai spaudimo baigti karą ir siekti susitarimo kitomis nei jos pačios sąlygomis.

A. Karatnyckyis rašo, kad J. Bidenui Ukrainos likimas nuoširdžiai rūpėjo ir jis nusipelno didžiulio pripažinimo už profesionaliai formuotą NATO sąjungininkų ir kitų demokratijų vienybę, naštos pasidalijimą, pagalbos koordinavimą ir bendradarbiavimą.

Jo teigimu, pastaruoju metu Europos lyderių rodytas stiprus solidarumas, ypač per susitikimą su D. Trumpu Ovaliajame kabinete 2025 metų rugpjūčio 18 dieną, yra J. Bideno labai veiksmingo koalicijų kūrimo palikimas.

Ryžto stoka

A. Karatnyckyis rašo, kad J. Bidenas atsisakė reikšmingai apginkluoti Ukrainą per didžiulį Rusijos kariuomenės telkimą prie Ukrainos sienų, prasidėjusį 2021 metų kovą, praėjus vos kelioms savaitėms nuo jo administracijos darbo pradžios. Nors Ukraina prašė naujų ginklų, kurie papildytų pirmosios D. Trumpo administracijos suteiktas prieštankines priemones, J. Bidenas nieko nedarė.

[[ge:lrytas:lrytas:42177925]]

Net tada, kai Vašingtonas rengėsi siųsti kuklų 200 mln. JAV dolerių ginklų paketą, J. Bidenas delsė teikti pagalbą, bijodamas eskaluoti įtampą su V. Putinu. Remiantis 2021 metų gruodžio viduryje paskelbtu NBC News straipsniu, J. Bidenas nusprendė sulaikyti paramą, kad „suteiktų daugiau laiko diplomatinėms pastangoms įtampai sumažinti“.

Pagalbos delsimas tęsėsi daug kritinių savaičių po to, kai JAV žvalgyba jau buvo padariusi išvadą, kad Rusija rengiasi viso masto puolimui prieš Ukrainą.

Dėl J. Bideno delsimo iki Rusijos puolimo 2022 metų vasarį buvo perduota tik dalis palyginti menko pagalbos paketo. Kartu su tuo, kad J. Bidenas faktiškai pritarė Rusijos ir Vokietijos dujotiekiui „Nord Stream 2“, ir žeminančiu JAV pasitraukimu iš Afganistano.

Kremlius, analitiko vertinimu, visa tai galėjo matyti kaip Vašingtono silpnumo ir ryžto stokos signalą.

Ankstyvaisiais karo etapais J. Bideno komanda taip pat sulaikė reikšmingą pagalbą, nes buvo įsitikinusi, kad Ukrainos pajėgas rusai greitai sutriuškins.

Vienas aukšto rango buvęs Ukrainos vyriausybės pareigūnas, dalyvavęs pokalbiuose su JAV puse, A. Karatnyckyui teigė manantis, kad J. Bideno nenoras bent iš dalies buvo susijęs su Talibano užgrobtais milijardų JAV dolerių vertės amerikietiškais ginklais. Pasak šio pareigūno, J. Bidenas tikėjo, kad Rusija greitai užims Ukrainą, todėl, regis, baiminosi, jog ginklai gali atsidurti V. Putino rankose.

Sėkmės istorija

Realybė pasirodė visai kitokia. Pirmosios D. Trumpo administracijos suteikti prieštankiniai „Javelin“, Jungtinės Karalystės prieštankiniai NLAW ir pačios Ukrainos arsenalas, sudarytas iš vietoje gamintų ginklų ir sovietmečio įrangos, kartu su drąsiomis, labai motyvuotų gynėjų kovinėmis operacijomis, vadovaujant generolui V. Zalužnui, leido Ukrainai įveikti prognozes ir išstumti Rusiją iš didelės dalies iš pradžių užgrobtos teritorijos.

[[ge:lrytas:lrytas:42177923]]

Ukrainos netikėtos sėkmės sukūrė progą J. Bideno administracijai ir NATO sąjungininkams pagaliau įveikti dalį savo baimių ir padidinti paramą.

Vis dėlto, A. Karatnyckyio vertinimu, nepaisant didelių Ukrainos laimėjimų, J. Bidenas ir jo komanda Ukrainą nuvylė beveik kiekviename karo etape. Jie sulaikė svarbius ginklus ir dėl perdėto atsargumo griežtai ribojo, kaip Kyjivas gali vykdyti kovą dėl išlikimo.

J. Bideno administracijos baimė dėl branduolinės eskalacijos turėjo lemiamą vaidmenį formuojant JAV paramą vėlesniais metais. Žinodamas apie šias baimes, Kremlius jas meistriškai kurstė dažnais grasinimais – tai, eksperto teigimu, buvo klasikinis sovietmečio strategų vadintos „refleksyvios kontrolės“ atvejis.

Ši „refleksyvi kontrolė“ yra psichologinio karo forma, skirta formuoti priešininko mąstymą. J. Bideno Baltieji rūmai, pasak A. Karatnyckyio, tikėjo B. Obamos teorijos apie Rusijos „eskalacinį dominavimą“ variantu – idėja, kad Rusija visada gali eskaluoti konfliktą taip, kad neutralizuotų bet kokią JAV paramą.

B. Obamos indėlis

Nuo 2014 metų iki B. Obamos kadencijos pabaigos 2017 metais ši teorija buvo jo pateisinimas atsisakyti suteikti Kyjivui bet kokią mirtiną JAV karinę pagalbą. A. Karatnyckyis rašo, kad Rusija galėjo svarstyti taktinių branduolinių ginklų panaudojimą karo pradžioje, tačiau ukrainiečiai buvo pasirengę prisiimti šią riziką.

Po metų nuožmių kovų, reikšmingų Rusijos pralaimėjimų mūšio lauke, įskaitant didelius okupuotos teritorijos praradimus, ir naujų Vakarų ginklų rūšių pristatymo eskalacijos grėsmė, kiek ji apskritai egzistavo, buvo atslūgusi. Tačiau tada, autoriaus teigimu, liko tik nuosekli JAV politika varžyti veiksmingą Ukrainos karo vykdymą.

Šios politikos veikimą atskleidžia Bobo Woodwardo knyga „War“. Joje aprašomas 2022 metų spalio 21 dienos pokalbis, per kurį gynybos sekretorius Lloydas Austinas Rusijos kolegai Sergėjui Šoigu pasakė: „Mes pasirūpinome nedaryti tam tikrų dalykų. Yra tam tikri ribojimai, kuriuos nustatėme tam, kaip jie gali naudoti daiktus, kuriuos jiems davėme.“

[[ge:lrytas:lrytas:42177917]]

A. Karatnyckyis rašo, kad ši L. Austino frazė atskleidžia J. Bideno požiūrio į Ukrainos karo pastangas esmę. Pasak jo, ši politika galioja iki šiol.

JAV ribojimai tęsėsi net po to, kai atsirado stiprių signalų iš Kinijos, pagrindinės Rusijos strateginės partnerės, kad V. Putinas nesigriebs branduolinės opcijos. Vienas aukšto rango Ukrainos diplomatas A. Karatnyckyui sakė, kad Kinijos pusė ukrainiečius informavo, jog prezidentas Xi Jinpingas aiškiai perdavė V. Putinui, kad branduolinis variantas yra neleistinas.

Atsižvelgdami į augančią V. Putino priklausomybę nuo Kinijos paramos, Ukrainos pareigūnai buvo įsitikinę, kad rusai nerizikuos naudoti branduolinių ginklų. Tačiau Vašingtonas nuosekliai delsė, vilkino arba tiesiogiai priešinosi pagrindinių ginklų perdavimui, nors jie galėjo dramatiškai sustiprinti Kyjivą kare.

Iki 2023 metų sausio pabaigos JAV nerimas dėl neva neišvengiamo Rusijos taktinių branduolinių ginklų panaudojimo iš dalies atslūgo. Įspūdingi Ukrainos pasiekimai mūšio lauke išlaisvinant Charkivą ir Chersoną lėmė naujus Vakarų įsipareigojimus dėl ginkluotės, įskaitant pagrindinius kovinius tankus.

Toliau delsė

Vis dėlto dauguma pristatymų ir toliau buvo vilkinami. Ukrainos prašymai suteikti giluminio smūgio ginklų, kad būtų galima smogti kariniams ir logistikos taikiniams Rusijos užnugaryje, liko be atsako – taip, pasak eksperto, buvo per visus J. Bideno metus.

A. Karatnyckyis rašo, kad istorinis J. Bideno administracijos nenoro tinkamai apginkluoti ukrainiečius vaizdas yra iškalbingas. Pirmieji Ukrainos prašymai suteikti HIMARS daugkartinio paleidimo raketų sistemas buvo patenkinti tik 2022 metų vasarą.

Tai įvyko tik po to, kai strategiškai svarbus Mariupolio uostamiestis, turėjęs maždaug 450 tūkst. gyventojų, jau buvo kritęs po siaubingos apsiausties.

[[ge:lrytas:lrytas:42177899]]

Masinės kapavietės netoli miesto rodo, kad Ukrainos civilių ir karių žūčių skaičius galėjo siekti dešimtis tūkstančių. Publikacijoje prie šios temos pateikiamas vaizdas, kuriame matyti švieži kapai su ranka rašytais mediniais ženklais.

Kyjivo prašymai suteikti oro gynybos sistemas „Patriot“ taip pat liko be atsako didžiąją 2022 metų dalį. Tai vyko nepaisant nuolatinių ir žiaurių Rusijos atakų prieš civilinius taikinius Ukrainos miestuose.

Kodėl net grynai gynybiniai ginklai tada buvo užribyje, lieka J. Bideno ir tuomečio nacionalinio saugumo patarėjo Jake'o Sullivano paslaptis. Jo vertinimu, tai vienas sunkiausiai paaiškinamų ribojimų.

Pirmieji „Abrams“ tankai Ukrainos pajėgas pasiekė tik 2023 metų rugsėjį, praėjus daugiau nei pusantrų metų po Rusijos invazijos. Be to, ne Vašingtonas, o Londonas 2023 metų gegužę paskelbė, kad tieks Kyjivui ilgojo nuotolio raketas „Storm Shadow“.

JAV nuosavų ilgojo nuotolio raketų ATACMS tiekimas prasidėjo tik 2023 metų spalį. Net tada šios raketos buvo modifikuotos apribojant jų nuotolį, o kartu nustatytas draudimas jas naudoti prieš karinius taikinius Rusijos teritorijoje.

2024 metų vasarą ukrainiečiai, pavyzdžiui, maldavo leidimo smogti vienai pagrindinių Rusijos bombonešių bazių, esančiai vos už 150 kilometrų nuo sienos. Jų prašymai buvo atmesti, o ribojimas iš dalies panaikintas tik 2024 metų lapkritį.

Taip pat atrodo, kad J. Bideno administracija spaudė Kyjivą nesmogti tam tikriems Rusijos kariniams ir logistikos taikiniams net savo pačios suverenioje teritorijoje. „New York Times“ pranešimas atskleidė JAV prieštaravimą Ukrainos smūgiams Rusijos aviacijos bazei Kryme ir Kerčės sąsiaurio tiltui, kuris yra kritiškai svarbi Rusijos kariuomenės aprūpinimo jungtis.

Tas pats straipsnis taip pat mini neatskleistą Ukrainos operaciją, kurią JAV sustabdė Kremliaus prašymu. A. Karatnyckyio vertinimu, tai rodo, kad ribojimai buvo taikomi ne tik Rusijos teritorijos taikiniams.

[[ge:lrytas:lrytas:42177894]]

Be to, J. Bideno administracija savo savavališkas raudonąsias linijas per visą karą primetė ne tik sau ir Ukrainai, bet ir Europos sąjungininkams. Jie buvo sulaikyti nuo tam tikrų ginklų perdavimo, įskaitant tankus, ilgojo nuotolio raketas ir Europai priklausančius naikintuvus F-16.

Kai šie ribojimai pavėluotai buvo panaikinti, naikintuvai tapo itin svarbia Ukrainos oro gynybos nuo Rusijos atakų dalimi. Pasak A. Karatnyckyio, tai dar kartą parodė, kiek laiko buvo prarasta dėl politinio atsargumo.

Didelė kaina

Kaip yra rašęs Hudsono instituto atstovas Lukeas Coffeyis, „delsimas paveikė kasetinių šaudmenų, tankų, pėstininkų kovos mašinų ir ATACMS tiekimą“. Jis pridūrė: „Nors JAV galiausiai autorizavo visas šias sistemas, jų neryžtingumas Ukrainai brangiai kainavo, priversdamas ją reaguoti reaktyviai, o ne veikti proaktyviai.“

Kitaip tariant, A. Karatnyckyio vertinimu, J. Bidenas privertė Ukrainą kovoti su Rusija viena ranka už nugaros.

Jei ribota JAV pagalba buvo pakankama tik tam, kad sulaikytų rusus, ji vis dėlto užtikrino Ukrainos išlikimą kaip valstybės. Tokiomis aplinkybėmis ukrainiečiai pamažu pradėjo kurti ir masiškai gaminti kai kuriuos ginklus, kurių jiems nebuvo duodama, įskaitant savo ilgojo nuotolio raketas.

Šis laikas taip pat leido susiformuoti galingai kovinių dronų pramonei, kuri pakeitė mūšio lauką. Vis dėlto, nepaisant pačios Ukrainos inovacijų, J. Bideno ribojimai dėl taikinių Rusijoje reiškė, kad Ukraina turėjo labai ribotą galimybę pulti karinius ir infrastruktūros objektus Rusijos viduje, pavyzdžiui, aerodromus, iš kurių buvo vykdomos bombonešių atakos.

2024 metais J. Bideno administracija net smulkmeniškai reguliavo Kyjivo pačios pagamintų ginklų naudojimą. Ji spaudė Ukrainą nutraukti dronų smūgius Rusijos naftos perdirbimo gamykloms.

[[ge:lrytas:lrytas:42177887]]

Atrodo, kad ukrainiečiai pakluso ir perėjo prie smūgių kuro saugykloms. Šie smūgiai sukurdavo įspūdingus sprogimus, bet turėjo mažai strateginio poveikio.

Valdant D. Trumpui šio ribojimo nebėra, ir Ukraina pradėjo labai veiksmingą dronų kampaniją prieš Rusijos naftos perdirbimo gamyklas. Dėl to didelė Rusijos dalis dabar susiduria su kuro trūkumu.

Šios kampanijos sėkmė, A. Karatnyckyio vertinimu, taip pat įrodo, kad smūgiai naftos infrastruktūrai niekada nebuvo tokia raudonoji linija, kokią įsivaizdavo J. Bideno administracija. Pasak autoriaus, J. Bideno ribojimai neturėjo daug karinės logikos ir sukūrė akivaizdų disbalansą.

Kai Rusijos raketos ir dronai išjungdavo elektrą, šildymą ir vandens tiekimą Ukrainos miestuose, Ukraina turėjo mažai galimybių atsakyti tuo pačiu. Rusijos atakos nesustodamos tęsiasi iki šiol, žudydamos civilius ir naikindamos tūkstančius Ukrainos mokyklų, bažnyčių, ligoninių, daugiabučių ir biurų.

Palikimas JAV

J. Bideno administracijos atsargus požiūris paliko politinį palikimą ir pačiose JAV. Lėtas ginklų tiekimas ir griežti jų naudojimo ribojimai sukūrė aklavietę Ukrainoje, kuri ėmė kelti dar vieno „amžino karo“ šmėklą.

A. Karatnyckyio vertinimu, tai prisidėjo prie augančio D. Trumpui artimų respublikonų pasipriešinimo. Tai taip pat tikriausiai padėjo D. Trumpui per 2024 metų rinkimų kampaniją.

Atsižvelgdami į didėjantį MAGA konservatorių nusiteikimą mažinti JAV paramą Ukrainai, respublikonų Atstovų Rūmų nariai Michaelas McCaulas, Mikeas Rogersas ir Mikeas Turneris 2024 metų sausį paskelbė išsamią ataskaitą. Joje jie ragino panaikinti ginklų ribojimus ir įspėjo, kad J. Bideno administracija neparengė plano, kaip užtikrinti karo pabaigą.

[[ge:lrytas:lrytas:42177912]]

Įstatymų leidėjai pareiškė, kad „nuo pirmos karo dienos J. Bideno paralyžiuojantis delsimas suteikti Ukrainai kritiškai svarbius ginklus atidėjo Ukrainos pergalę“. Jie taip pat teigė, kad kelias į Ukrainos pergalę „pareikalaus: 1) suteikti Ukrainai kritiškai svarbius ginklus tokiu greičiu, koks būtinas pagal situaciją, 2) sugriežtinti sankcijas V. Putino režimui ir 3) perduoti Ukrainai 300 mlrd. JAV dolerių įšaldytų Rusijos suverenių aktyvų“.

D. Trumpas šią kritiką pakartojo 2025 metų rugpjūtį, kai „Truth Social“ parašė: „J. Bidenas neleido Ukrainai ATSAKYTI, tik GINTIS. Kaip tai suveikė?“ Vis dėlto, nepaisant šių pastabų, dauguma J. Bideno laikų ribojimų Ukrainos karo veiksmams išlieka ir valdant D. Trumpui.

Iš tiesų, kaip 2025 metų rugpjūčio 23 dieną pranešė „Wall Street Journal“, D. Trumpo administracija tyliai užblokavo Ukrainos galimybę šaudyti ilgojo nuotolio ATACMS į taikinius Rusijoje. Net pagal naują JAV politiką, kuri reikalauja, kad visas ginklų siuntas visiškai apmokėtų Europa arba Ukraina, dauguma šių pirkimų išlieka griežtai ribojami pagal tipą, kiekį ir leistiną naudojimą.

Mariupolis nebūtų kritęs

A. Karatnyckyis rašo, kad jei J. Bidenas nebūtų įvedęs savavališkų raudonųjų linijų ir nebūtų leidęs Kremliui manipuliuoti kurstant branduolines baimes, Mariupolis galbūt net nebūtų kritęs. Ukraina, jo vertinimu, tikrai būtų išlaikiusi 2022 metų kontrpuolimo pagreitį ir išlaisvinusi gerokai daugiau teritorijos, kol rusai dar nespėjo įsitvirtinti.

[[ge:lrytas:lrytas:42177907]]

Pasak autoriaus, Ukraina būtų galėjusi suduoti žeminantį smūgį iš Chersono besitraukiantiems rusams ir jų technikai. Ji taip pat būtų galėjusi sunaikinti Rusijos bombonešius ir aviacijos bazes, iš kurių kasnakt nešama mirtis Ukrainos civiliams.

A. Karatnyckyis teigia, kad Rusijos naftos ir dujų pramonė, svarbiausia Rusijos karo mašinos pinigų karvė, būtų buvusi paralyžiuota. Kremlius, jo vertinimu, galbūt jau seniai būtų atėjęs prie derybų stalo, priverstas trauktis iš nelaimimo karo.

Vietoj to, kaip rašo A. Karatnyckyis, J. Bideno suformuotas Ukrainos karas gyvuoja ir valdant D. Trumpui. Pastarasis, autoriaus vertinimu, nusipelno tam tikro pripažinimo už energingus bandymus stumti kovų pabaigą, tačiau vargu ar jam pavyks, kaip rodo nesėkmingos jo pasiuntinio Steveo Witkoffo pastangos.

Ilgalaikei taikai pasiekti reikės priversti V. Putiną ateiti prie derybų stalo. Kad tai įvyktų, D. Trumpas pirmiausia turėtų užbaigti J. Bideno karą, leisdamas Ukrainai veiksmingiau kovoti savo pačios karą.

A. Karatnyckyio teigimu, toks karas turėtų būti finansuojamas Europos, įskaitant įšaldytų Rusijos rezervų naudojimą. Jis taip pat turėtų būti paremtas nevaržomu JAV ir sąjungininkų ginklų naudojimu, įskaitant galimybę smogti taikiniams Maskvoje ir Sankt Peterburge, bei stipriomis antrinėmis sankcijomis.

Eksperto vertinimu, būtent tai išlieka greičiausias kelias užbaigti konfliktą.

Parengta pagal „Foreign Policy“ inf.

Ekspertas prabilo apie tamsų J. Bideno šešėlį virš Ukrainos: vėlavusių sprendimų kaina – milžiniška