Geopolitikos ir saugumo studijų centro (GSSC) vadovas Linas Kojala nurodė, kad praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjusio Suomijos prezidento Alexanderio Stubbo raginimas Europos šalims sėsti prie derybų stalo su Rusija yra nuoseklios Suomijos laikysenos dalis.

Pasak L. Kojalos, A. Stubbas pabrėžia, jog jeigu Europa neras būdo kalbėtis su Rusija, tokios diskusijos vis tiek vyks, tačiau Europos valstybės liks nuošalyje ir negalės apginti joms svarbių principų.

Suomijos prezidentas teigė, kad tai būtina ir dėl to, jog Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) politika Ukrainos klausimu nebeatitinka Europos interesų.

Tiesa, toks jo pareiškimas dėl būtinybės kalbėtis su Rusija sukėlė prieštaringų reakcijų Europoje.

[[ge:lrytas:lrytas:42481805]]

„Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ L. Kojala priminė, kad panaši situacija jau buvo matoma praėjusiais metais, kai vyko ne vienas JAV ir Kremliaus atstovų pokalbis. Europiečiai apie juos sužinodavo tik po fakto ir galėdavo svarstyti, ar iš tiesų sužinojo viską, kas buvo aptarta.

Derėtis galėtų patys suomiai

Pasak L. Kojalos, A. Stubbas nėra naivus ir supranta, kad pokalbis su Rusija greičiausiai iš karto neduotų aiškaus, konkretaus ir apčiuopiamo rezultato. Jis pažymėjo, kad Kremlius kol kas nedemonstruoja noro keisti ultimatyvių reikalavimų Ukrainai ar permąstyti savo brutalios agresijos.

[[ge:lrytas:lrytas:42434316]][[ge:lrytas:lrytas:42429137]][[ge:lrytas:lrytas:42434319]]

Helsinkio pozicija, L. Kojalos vertinimu, atspindi platesnę Suomijos diplomatinę tradiciją. Jis priminė, kad Suomija tik visai neseniai tapo NATO nare, o po Antrojo pasaulinio karo ilgus dešimtmečius saugojo savo suverenitetą, palaikydama specifinį santykį su Sovietų Sąjunga.

L. Kojala pažymėjo, kad Sovietų Sąjunga buvo okupavusi dalį Suomijos teritorijos, bet „vis tiktai nepavergė visos valstybės“. Viena to priežasčių, pasak jo, buvo „kalbėjimasis su tuometiniais sovietų lyderiais“.

Svarstant, kas galėtų kalbėtis su Rusija Europos vardu, laidoje buvo paminėta ir tai, kad Rusija esą norėtų, jog Europai atstovautų buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis. Tačiau tokia idėja, kaip pažymėta pokalbyje, Europoje buvo iš karto atmesta.

L. Kojala sakė, kad teoriškai Suomija galėtų turėti argumentų būti tokia pokalbių mezgėja. Jo teigimu, Suomijos atstovai galėtų sakyti, kad jie „galbūt geriausiai pažįsta Kremlių“, nes šalis yra arti agresoriaus, turi didelę sieną ir ilgą sudėtingų santykių istoriją.

[[ge:lrytas:lrytas:42483899]]

Vis dėlto L. Kojala pabrėžė, kad Europos viduje nėra aiškaus sutarimo net dėl paties formato. Pasak jo, pirmiausia neaišku, „ar tikrai reikia vieno atstovo, vieno fizinio asmens“, kuris galėtų kalbėti visų 27 Europos Sąjungos valstybių vardu.

Jei toks žmogus būtų reikalingas, taip pat neaišku, kas juo galėtų tapti. L. Kojala sakė, kad natūralus pasirinkimas galėtų būti dabartiniai Europos Sąjungos lyderiai ar pareigūnai, tarp jų – užsienio politikos įgaliotinė Kaja Kallas.

Tačiau, pasak L. Kojalos, net ir dėl K. Kallas ar kitų pareigūnų veikiausiai „nebūtų visiškai bendro sutarimo Europos Sąjungoje“. Todėl alternatyva galėtų būti ne vienas politikas, o „kažkokia grupelė politikų“.

Panašus modelis, pasak L. Kojalos, jau buvo matytas praėjusiais metais. Jis priminė apie Europos lyderių vizitą į Baltuosius rūmus po V. Putino ir D. Trumpo susitikimo Aliaskoje.

L. Kojalos teigimu, tai rodo, kad kai Europa „vieno asmens negali surasti“, atsiranda bent lyderių grupė.

Rusų tikslai

Kalbėdamas apie tai, ar dabar apskritai yra turinio pokalbiui su Rusija, L. Kojala priminė praėjusių metų kontaktus tarp Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino. Jis taip pat paminėjo Steve’o Witkoffo ir Jaredo Kushnerio vizitus į Maskvą bei daugybę kitų formatų, kurie „jokio apčiuopiamo rezultato nedavė“.

[[ge:lrytas:lrytas:42483930]]

Pagrindinė priežastis, pasak L. Kojalos, buvo ta, kad Kremlius „nė kiek nekeitė savo ultimatyvių reikalavimų“. Vienas tokių reikalavimų – kad Ukraina turėtų atsitraukti iš Donecko srities, kurios Kremlius nesugebėjo okupuoti „per daugiau negu dešimtmetį karo“.

L. Kojala sakė, kad Kremlius nori šią teritoriją „pavergti diplomatinėmis priemonėmis“, išsireikalaudamas teritorijų ir politinės įtakos plėtros.

Jis pabrėžė, kad karo dinamika nėra tokia, jog Ukraina privalėtų nusileisti reikalavimams, kurie grasintų ilgalaikiam jos stabilumui ir valstybingumui. L. Kojala pridūrė, kad Donecko sritis yra „tik vienas iš reikalavimų“, kurių Kremlius neatsisako.

Vis dėlto pokalbio tikslas, pasak L. Kojalos, galėtų būti bandymas suprasti, ar Kremliaus pozicija nesikeičia. Jis sakė, kad prielaidų manyti, jog situacija Rusijoje sudėtingesnė nei anksčiau, „tikrai netrūksta“.

[[ge:lrytas:lrytas:42483921]]

L. Kojala paminėjo „degančius energetinės infrastruktūros objektus Pamaskvėje“ ir kitose labai toli nuo fronto esančiose teritorijose. Jis taip pat kalbėjo apie sumažėjusias biudžeto pajamas, didžiulius praradimus karo lauke ir Ukrainos gebėjimą „daugiau išvaduoti savo teritorijos negu prarasti“.

Visa tai, jo vertinimu, rodo, kad Rusijos pozicijos „gali būti koreguojamos bent jau teoriškai“.

Tačiau deryboms nepritariančių Europos valstybių atsakymas, anot L. Kojalos, yra toks, kad Kremlius nesiunčia signalų, jog dialogas būtų daugiau nei „dar viena V. Putino paskaita“. Jis pridūrė, kad tokia paskaita galbūt vėl vyktų „prie labai ilgo stalo, kokį matėme prieš keletą metų“.

Paaiškino, kas slypi už pasiūlymo derėtis su V. Putinu