„Išgelbėta gyvybė verta daugiau nei sėdėjimas ant sofos ir gailėjimasis, jog nepadariau, ką galėjau“, – sako Rima Ziuraitis, lietuvių kilmės amerikietė karo medikė, dirbanti pavojingiausiose Ukrainos fronto linijose.

Nors R.Ziuraitis yra finansininkė ir jos darbas buvo prestižinėse JAV finansų įmonėse, 2022 m. vasario 22-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą ji nutarė, kad negali likti nuošalyje ir mėgautis ramiu, saugiu gyvenimu JAV, – baigė 8 mėnesių karo medikų kursus ir išvyko į frontą.

Amerikoje ji tikrai buvo ne vienintelė, nusprendusi stoti į laisvės gynimo kelią. Net šalies viceprezidento J.D.Vance’o pusbrolis Nate’as Vance’as – buvęs JAV jūrų pėstininkas – nuo 2022 metų kovo beveik trejus metus kariavo ukrainiečių pusėje.

R.Ziuraitis sako, kad vykti į Ukrainą paskatino ne tik profesinė pareiga, bet ir supratimas apie istorinę grėsmę, kurią Rusija visada kėlė ir kelia Europai, ypač Baltijos šalimis. Nes ji – karo pabėgėlių iš Lietuvos anūkė.

[[ge:lrytas:lrytas:42531987]]

R.Ziuraitis dirba ne saugioje Kijevo ligoninėje, o priešakinėje fronto linijoje, vadinamoje nuline.

Kai sužeisti kariai evakuojami iš mūšio lauko nuolat apšaudant, jos pačios gyvybė dažnai kabo ant plauko ten, kur vyksta žiauriausios kovos, – Bachmuto, Chersono, Zaporožės frontuose.

Pakeliui į Jungtines Valstijas iš Ukrainos R.Ziuraitis keletą dienų viešėjo Lietuvos sostinėje. Mes kalbėjomės, kai Vilnius jau kvepėjo pirmaisiais hiacintais ir kava lauko terasose.

[[ge:lrytas:lrytas:42519452]][[ge:lrytas:lrytas:42509570]][[ge:lrytas:lrytas:42484882]][[ge:lrytas:lrytas:42512978]]

Lietuviai keikė šaltą orą, didelius mokesčius už šildymą ir dejavo, kad jau pabodo naujienos iš Ukrainos.

O R.Ziuraitis sakė besidžiaugianti Lietuva, kur glūdi jos giminės šaknys, fotografavosi su pusbroliais ir pusseserėmis prie Vilniaus katedros. Bet akyse – dar prieš kelias dienas matyti sprogimų sudraskyti jaunų ukrainiečių karių kūnai, mirtys šalia ir skausmas dėl dažnai beviltiškų pastangų ką nors pakeisti.

Jau ketvirtus metus paramedikės nuovargis fronte nėra prabanga, kurią ji galėtų sau leisti. Kare nėra garantuotos teisės sulaukti rytojaus. Ten rytojus – trapi sąvoka. R.Ziuraitis teko atsisveikinti ne tik su ant operacinio stalo mirusiais kariais, bet ir su keliomis žuvusiomis draugėmis paramedikėmis.

Pavojus, kad karo pragaras vieną dieną gali atslinkti ir prie mūsų namų durų, kol svarstome, kokias gėles sodinti balkone, R.Ziuraitis nėra abstrakti baimė. Tai – jos pačios patirtimi įgytas supratimas.

[[ge:lrytas:lrytas:42560552]]

– Rima, užaugote lietuvių senelių ir tėvų šeimoje. Kaip joje puoselėjote lietuvišką tapatybę būdami taip toli nuo Lietuvos?

– Mano močiutė buvo Antrojo pasaulinio karo pabėgėlė.

Nuo vaikystės prisimenu jos pasakojimus apie gyvenimą Lietuvoje prieš sovietų okupaciją. Ji su mumis kalbėdavo lietuviškai, gamindavo tradicinius lietuviškus valgius.

Gyvenome Čikagoje, kur buvo stipri lietuvių bendruomenė, pasižyminti ir turtinga kultūrine veikla. Nuo vaikystės dalyvaudavau daugybėje lietuviškų renginių, nuo 16 metų šokau lietuvių liaudies šokius.

Visa tai padėjo suprasti: nors gyvenu Amerikoje, esu lietuvė.

– Ar vykdama į pirmąsias Ukrainos fronto linijas jaučiate, kad tęsiate savo senelių kovą už laisvę, tik kitame kare?

– Laisvės troškimas tikrai ateina iš mano šeimos. Esame kelių kartų laisvės kovotojų šeima. Tai – mano DNR.

Į JAV persikėlė tik dalis mano šeimos, kiti liko okupacijoje ir dalyvavo partizaninėse kovose, tad manau, kad tęsiu šią tradiciją. O kova už Ukrainos laisvę kartu yra ir kova už mūsų pačių laisvę.

[[ge:lrytas:lrytas:42560549]]

– Kas jums yra Ukraina? Tolima šalis, dėl kurios verta rizikuoti gyvybe?

– Ši tolima šalis kraujuoja sulaikydama priešą – Rusiją. Ukraina yra Europos sargybinė, atremianti baisiausius priešininkus. Jaučiau, kad geriausiai galiu prisidėti prie jos kovos būtent kaip medikė, nes medikų fronte trūko ir vis dar trūksta.

Taip pat padedu mokyti ukrainiečių medikus ir karius taktinės medicinos – kaip mūšio lauke sustabdyti kraujavimą ir sužeistą žmogų išlaikyti gyvą iki evakuacijos.

Rizikuoti tikrai verta, jeigu gali padėti bent vienam kariui grįžti namo gyvam ir neleisti Rusijai vėliau ateiti į mano Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Kovoti dėl bendro gėrio visada verta.

– Bet fronte, ypač priešakinėse linijose, visada šalia yra mirtis. Kas jums, jaunai moteriai, yra svarbiau už baimę mirti?

– Baimė mirti? Nemanau, kad yra nors vienas žmogus, kuris nebijotų mirties. Aš – ne išimtis. Skirtumas tik tas, kaip priimi riziką, kad gali žūti.

Bijoti yra normalu, ir tai gerai. Tiesiog išmokau dirbti su ta baime virš galvos, nes Ukrainos kova ir jos laisvė man yra svarbesnės. Kai tai supranti, keičiasi ir požiūris į baimę.

Manau, taip jaučiasi ir kariai, kurie priešakinėse linijose nuolatos jaučia mirties alsavimą. Aš tai jaučiu kasdien.

– Vis dėlto kas jus pastūmėjo iškeisti saugų ir patogų gyvenimą JAV į vietą, kur kasdien krinta bombos?

– Į šį klausimą visada atsakau taip: jei jums būtų suteikta galimybė pasielgti teisingai dėl bendro gėrio, ar pasinaudotumėte ja, kad ir kokios būtų pasekmės?

[[ge:lrytas:lrytas:42534087]]

Mano atsakymas visuomet būtų „taip“. Viena išgelbėta gyvybė verta daugiau nei sėdėjimas ant sofos ir gailėjimasis, kad nepadariau to, ką galėjau.

– Papasakokite, kaip atrodo jūsų diena fronte.

– Kai dirbu vadinamajame stabilizacijos punkte – vietoje netoli fronto, kur sužeistiesiems suteikiama pirmoji skubioji pagalba prieš evakuaciją, dieną dar galiu kiek pailsėti, nes paprastai tuo metu priimame karius, kurių žaizdos ar ligos lengvesnės.

Bet sunkiai sužeistieji beveik visada atvežami naktį, nes tada saugiausia juos evakuoti iš fronto – danguje būna mažiau priešo dronų.

Dažniausiai sužeisti kariai pradeda plūsti apie 23 valandą.

Tada tenka tvarkytis su sunkiausiomis traumomis. Žmonės be rankų, be kojų, mirštantys tiesiog akyse...

[[ge:lrytas:lrytas:42534086]]

– Kare kalbama apie auksinę valandą – laiką, per kurį dar galima išgelbėti sunkiai sužeistąjį. Bet kaip jį pasiekti per tą valandą, kaip išgabenti iš mūšio lauko?

Man Ukrainos kariai yra pasakoję, jog sprogmeniui nutraukus dalį kojos tenka pačiam užsiveržti turniketą, kad nenukraujuotum, pačiam susileisti nuskausminamųjų ir laukti evakuacijos gal netgi kelias paras. Ar jums teko verkti iš bejėgiškumo, kad negalite padėti?

– Šiame kare auksinė valanda neegzistuoja. Mes neturime paramos iš oro – nei medicinos sraigtasparnių, nei pridengiančių dronų. Karius paimame ir evakuojame įvairiausiomis transporto priemonėmis. Dėl Rusijos dronų vadinamoji auksinė valanda virsta „auksinėmis 3–5 dienomis“, jei evakuacija apskritai įmanoma. O karys tuo metu laukia.

Kai suprantu, kad negalėsiu padėti, primenu sau: turiu padaryti viską, kas tą akimirką nuo manęs priklauso, o vėliau pasimeldžiu už žuvusiuosius.

Taip, verkiu, kai mūsų kariai kankinasi ir miršta. Tai mano darbe sunkiausia.

[[ge:lrytas:lrytas:42534083]]

– Kokie jausmai apima kasdien matant mirštančius jaunus vyrus? Kas padeda jums emociškai nepalūžti? Gal turite savų ritualų ar net išgyvenimo filosofiją?

– Nepasiduoti emociškai padeda mintis, kad kažkas dar gyvas ir jam reikia mano pagalbos.

Deja, karas neatsiejamas nuo mirties. Geri jauni vyrai žūsta. Negaliu to pakeisti, tačiau padarysiu viską, kas mano galioje. Ir pati pereisiu tą pragarą, kad bent pamėginčiau padėti. Tokia mano filosofija.

Mano ritualai pirmiausia yra terapija. Labai svarbu išmokti tvarkytis su potrauminio streso sindromu. Esu dėkinga likimui, kad turiu gerą terapeutą, su kuriuo galiu kalbėtis apie savo išgyvenimus. Taip pat rašau dienoraštį. Dažnai dėlioju lego, kad rankos ir galva būtų užimtos.

– Ar galėtumėte papasakoti apie vieną sutiktą karį ar situaciją, kuri patvirtino: buvo verta eiti į šį pragarą?

– Visi sutikti kariai verti to, kad dėl jų eitum per ugnį ir šį pragarą. Visi iki vieno.

[[ge:lrytas:lrytas:42534085]]

– Jūsų šaukinys kare yra „Stitch“. Ką tai reiškia?

– „Stitch“ reiškia „dygsnis“. Esu pavadinta mažo mėlyno personažo iš „Disney“ filmo „Lilo ir Stičas“ vardu. Mano kolegos mano, kad man tai tinka, nes esu „žiauriai miela“. O kitas mano šaukinys – „Thread“, arba „siūlas“. Jis jau tiesiogiai susijęs su mediko darbu – siuvu sužeistųjų žaizdas.

– Kas fronte medikui sunkiausia – tiesioginis pavojus gyvybei ar nuolatinis medicinos priemonių trūkumas?

– Pastarasis. Skaudžiausia, kai neturime pakankamai to, ko reikia gyvybėms gelbėti.

– Kaip atrodo jūsų „gera diena“ fronte? Be aukų? O gal tiesiog tokia, kai gaunate padoraus maisto ir kelias valandas miego?

– Visa tai. Bet niekada nebūna dienos be aukų.

– Koks buvo jūsų įsimintiniausias pacientas? Ar yra vienas, kuris iki šiol liko atmintyje? Gal kažkuris karys, jau žvelgęs mirčiai į akis, bet jums pavyko jį išgelbėti?

– Tokių yra daug... Dažniausiai net nežinau, koks karių likimas po to, kai jie išvežami iš mūsų pirmosios pagalbos stabilizacijos punkto. Dažnai pagalvoju, ar jie liko gyvi, kaip jiems sekasi.

Per savo pirmąją pamainą sulaukėme kario katastrofiškai sužalotomis kojomis. Chirurgai nutarė, kad vieną teks amputuoti. Jis išgirdo mus kalbantis ir angliškai paklausė: „Koks tavo vardas?“ Atsakiau: „Rima.“ „O aš – Aleksandras.“ Kurį laiką laikiau jo ranką, kol atėjo metas operacijai. Gal bent tiek tuomet jam padėjau. Kažkodėl dažnai jį prisimenu.

– Į Vilnių iš fronto užsukote tik kelioms dienoms pasimatyti su giminaičiais. Kokį miestą matote dabar, kai žydi gėlės, skleidžiasi pumpurai, o aplink negirdėti nei šūvių, nei pavojaus signalų?

– Lietuva – mano šaknų pamatas. Gera matyti Vilnių negriaunamą, nebombarduojamą.

[[ge:lrytas:lrytas:42534080]]

Čia matau laimingus žmones, o ne bėgančius iš baimės gatvėmis, lydimus dronų sprogimų.

– Kaip manote, ar mes, gyvendami taikoje, nepervertiname savo problemų? Ar po viso to, ką matote karo pragare, nejaučiate, kad esame linkę rietis dėl smulkmenų?

– Taip, kartais lietuviai savo problemas perdeda. Bet jeigu niekada negyvenote karo sąlygomis, nesuprasite, kad ten problemų mastas visai kitoks.

Karas mane daug ko išmokė ir vis dar moko.

– Ką patartumėte žmogui, kuris norėtų tarnauti didesniam tikslui kaip jūs, bet yra paralyžiuotas baimės? Kaip rasti drąsos padėti kitiems?

– Sunku patarti. Reikia tiesiog įsigilinti į savo sielą ir įveikti tą baimę. Man drąsa yra tiesiog būsena. Aš nežinau, kaip tai paaiškinti, bet man natūralu eiti pas tuos, kuriems reikia pagalbos, ir jų poreikį iškelti aukščiau už savuosius.

– Ko Lietuvos kariuomenė galėtų pasimokyti iš ukrainiečių?

– Pasiruoškite karams su dronais. Galiu pasakyti, kad tam nėra pasiruošęs niekas. Mokykitės, kaip evakuotis susidūrus su bepiločiais, kaip gelbėti žmones. Mokykitės iš Ukrainos patirties.

[[ge:lrytas:lrytas:42534077]]

– Kokia būtų jūsų žinutė vilniečiams, kurie sako pradedantys jausti karo nuovargį ir norintys atsiriboti nuo naujienų iš fronto? Ar jums neatrodo, kad čia gyvenimas yra per daug ramus žinant, kas vyksta vos už tūkstančio kilometrų?

– Turime prisiminti: manymas, esą gyvename toli ir mums nieko nenutiks, yra klaidingas saugumo jausmas, kuriuo žmonės save užmigdo. Tai gali nutikti bet kuriuo metu. Žinoma, lengva pasakyti „tai baisu“ ir išjungti televizorių, kol tikrasis siauba

s nepasirodys prie jūsų namų slenksčio. Rusija kasdien per tikslinius išpuolius žudo civilius – moteris, vaikus.

– Užsiminėte, kad po karo sugrįšite į civilinį gyvenimą JAV. Ne paslaptis, kad žmonės iš fronto parvyksta stipriai psichologiškai traumuoti. Ar jums nebus didelis iššūkis vėl gyventi taikiai? Ar pagalvojate, kad gal jau metas rinktis šeimą, ramybę?

– Dėl šios priežasties ir lankau terapiją, kad galėčiau tvarkytis su savo vidinėmis traumomis.

Nežinau, ką man atneš ateitis. Žinau tik tiek, kad noriu likti medike ir padėti kitiems.

Toli į priekį negalvoju, susitelkiu į artimiausią dabartį. Pajuokausiu: visa kita – ateities Rimos problema.

Lietuvių kilmės paramedikė atvirai papasakojo apie karo žiaurumus: „Niekada nebūna dienos be aukų“