Meksikos valdžia tikina daranti pažangą kovoje su narkomafija, bet šalies šiaurėje smurtas neslūgsta. Sinaloa valstijoje kartelių karas kasdien reikalauja naujų aukų: žmonės žūsta, yra pagrobiami, dingsta be žinios.

„Baimė tvyro visur ir ji yra nuolatinė“, – sakė 53-ejų paramedikas Hectoras Torresas sėdėdamas greitosios pagalbos automobilio priekyje Kuljakane.

Sinaloa valstijos sostinė yra vienas pagrindinių Meksikos narkotikų kartelių židinių.

Paramedikų ekipažas ką tik buvo grįžęs iš šaudynių vietos garaže miesto centre.

[[ge:lrytas:lrytas:40898653]]

Jo savininkas gulėjo negyvas savo kabinete, kraujas plito baltomis plytelėmis išklotomis grindimis.

Tuo pat metu, kai Hectoras su kolega 28-erių Julio Cesaru Vega žengė į patalpas, į vidų raudodama įpuolė moteris. Tai buvo to vyro žmona, bet padėti jam jau nebebuvo galima.

Hectoras patikrino, ar dar yra gyvybės požymių, ir tuomet uždengė kūną popieriniu apklotu.

[[ge:lrytas:lrytas:42650360]][[ge:lrytas:lrytas:42205064]][[ge:lrytas:lrytas:42144751]][[ge:lrytas:lrytas:42133003]]

Ugnį įplieskė išdavystė

Pastaruosius pusantrų metų Sinaloa kartelis – viena didžiausių ir labiausiai baimę keliančių narkotikų grupuočių pasaulyje – draskomas vidaus karo. Jis įsiplieskė po to, kai Joaquinas Guzmanas Lopezas, kartelio vadeivos Joaquino Guzmano-El Chapo sūnus, JAV teisėsaugai, manoma, išdavė kitą ilgametį grupuotės lyderį Ismaelį Zambadą-El Mayo. Nors kartu buvo sulaikyti abu vyrai, šis įvykis sukėlė kruviną kovą tarp kartelio atšakų ir įstūmė Sinaloa valstiją į visišką chaosą.

Hectoras sako, kad smurtas Kuljakane dar nebuvo pasiekęs tokio masto ir trukęs taip ilgai.

Pernai paramedikų iškvietimų padaugėjo daugiau kaip 70 proc.

Bet per savaitę, kurią BBC korespondentai praleido su Hectoru ir Julio, beveik kiekvienas iškvietimas baigdavosi taip pat: pastate arba pakelėje gulėdavo kūnas, o netoliese sielvartaujantys prislėgti artimieji ieškodavo atsakymų.

Nedaug kartelio aukų lieka gyvos, o saugu nėra niekur – taikiniu tampa mokyklos, ligoninės ir net laidotuvės.

„Sinaloa kartelis buvo kaip šeima – visi priklausė tai pačiai organizacijai. Jie buvo draugai, valgė prie vieno stalo, – pasakojo Hectoras. – Juos siejo artimi ryšiai – tėvai, dėdės, broliai, seserys. Ir staiga jie pradėjo kovoti tarpusavyje, įsivėlė į mirtiną nesantaiką.“

Tas šeimos verslas ilgainiui virto milijardų dolerių vertės imperija, gaminančia mirtiną narkotiką fentanilį ir užliejančia JAV gatves opiatais, nusinešusiais dešimtis tūkstančių gyvybių.

[[ge:lrytas:lrytas:43046293]]

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas Sinaloa kartelį ir kitas tokias grupuotes paselbė teroristinėmis organizacijomis, o fentanilį pavadino masinio naikinimo ginklu. Jis pagrasino Meksikai tiesioginiais kariniais veiksmais, jei ši nesuvaldys narkomafijos.

Blogiau net už mirtį

Hectoras ir Julio vilkėjo beveik 14 kg sveriančias neperšaunamąsias liemenes su šarvinėmis plokštėmis.

Jie sakė, kad tai būtina: „Nežinome, ar už išpuolius atsakingi žmonės vis dar yra įvykio vietoje, ar įvykdę savo užduotį staiga dingo. Todėl rizikuojame pakliūti į kryžminę ugnį ir būti sužeisti.“

Saulei leidžiantis paramedikai važiavo atgal į savo bazę. Miestas, kadaise atgydavęs naktimis, netrukus turėjo ištuštėti. Eismas buvo lėtas.

Meksikos vyriausybė į Sinaloa pasiuntė tūkstančius karių, o daugumoje kelių buvo įrengti patikros postai. Paaiškėjo, kad tuo pat metu, kai buvo nužudytas garažo savininkas, iš tų pačių patalpų buvo pagrobti trys vyrai. Iki dantų ginkluoti kariai ir jūrų pėstininkai tikrino automobilius ieškodami bet kokių jų pėdsakų.

Pagrobimas Kuljakane gali būti blogiau už mirtį.

Anksčiau tą savaitę prie vieno pagrindinių prekybos centrų tiesiog ant šaligatvio rastas išmestas kūnas. Iš aukos būklės buvo aišku, kad vyras kankintas: nudirta galvos oda, išplėštos akys.

[[ge:lrytas:lrytas:43046294]]

Greta buvo palikta stambiomis raidėmis parašyta vienos kartelio grupuotės žinutė kitai. Joje žuvusysis buvo kaltinamas išdavyste ir pridėtas grasinimas: „Mes ateiname ir jūsų.“

Kuljakanas – pasiturintis miestas, kuriame gausu prekybos centrų, tvarkingų parkų ir prabangių automobilių salonų. Juodais dviratininko drabužiais vilkintis vyras, sustojęs piko valandos spūstyje, stebėjo, kaip policija deda palaikus į specialų maišą.

Kitą dieną prie pagrindinio kelio, vedančio į šiaurę nuo miesto, buvo paliktas dar vienas kūnas – taip pat suluošintas. Kai kriminalistai pakėlė šalia paliktą užrašą, jį buvo sunku įskaityti – lapo paviršiumi tekėjo kraujas ir telkėsi žvyruotame kelkraštyje.

Kiekvienoje naujoje nusikaltimo vietoje BBC žurnalistai sutikdavo Ernestą Martinezą, kuris apie čia vykstantį smurtą pranešinėja jau 27 metus.

Miesto San Rafaelio rajone nušautas 16-metis paauglys – Emmanuelio Alexanderio kojos vis dar buvo įsipainiojusios į dviračio rėmą, o policija aplink jo kūną žymėjo daugiau kaip tuziną kulkų tūtelių.

Vaikinas buvo nužudytas iš arti pistoleto šūviais.

E.Martinezas aiškino: „Anksčiau čia buvo daugiau policininkų, daugiau karių, daugiau saugumo. Patikros postą galėjai rasti kone ant kiekvieno kampo, bet žmogžudystės nesiliovė – kasdien vidutiniškai būdavo nužudomi penki šeši žmonės. Ir taip yra iki šiol.“

Nurimti niekas nežada

[[ge:lrytas:lrytas:43046291]]

Kas galėtų sustabdyti smurtą?

Norėdami užduoti šį klausimą BBC žurnalistai susitiko su vienos iš Sinaloa kartelio grupuočių nariais. Buvo liepta nesinešti telefono ir jokių sekimo įrenginių.

Tai žiaurūs nusikaltėliai, rodantys mažai gailesčio. Jie siūlo paprastą sprendimą žudynėms sustabdyti: valdžia turėtų pasitraukti ir leisti jiems žudyti vieniems kitus – nepaisant pavojaus atsitiktiniams žmonėms – tol, kol liks tik viena grupuotė.

Į susitikimą jie atvyko ginkluoti iki dantų, o prieš interviu užsidėjo kaukes, pareikalavę nuslėpti jų tapatybę.

Paklaustas, ar jaučia savo kaltę, „Marco“ atsakė: „Taip, žinoma, nes žūsta daug nekaltų žmonių. Žūsta vaikai.“

Tačiau šalia sėdėjęs „Miguelis“ buvo negailestingesnis: „Dar daug žmonių mirs, nes kartelis kovoja ir padėtis tiktai blogėja. Karas tęsis. Niekas nenurims, kol neliks tik viena grupuotė.“

Motinos ieško vaikų

Smurtas didina ne tik randamų kūnų skaičių – daugėja ir dingusiais be žinios paskelbtų žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:43046292]]

Reynaldos Pulido sūnus Javieras Ernesto dingo 2020-ųjų gruodį. Ji vis dar jo ieško – kaip ir kitų dingusiųjų – ir vadovauja grupei „Kovojančios motinos“.

Vėsų rytą degalinėje netoli Kuljakano R.Pulido ir būrys kitų motinų apsikabino prieš leisdamosi į paiešką. Jų buvo daugiau nei tuzinas. Beveik visos vilkėjo baltus marškinėlius su dingusių artimųjų nuotraukomis ir vardais.

Iš pradžių jos ėmė klijuoti kai kurių dingusiųjų nuotraukas ant apšvietimo stulpų. Plėšiamos lipniosios juostos garsas skrodė kaimynystėje agresyviai lojančių šunų keliamą triukšmą, kai moterys ėjo pro namus. Jas lydėjo kariškiai – pusšimtis gausiai ginkluotų vyrų šarvuotame sunkvežimyje ir pikape su ant stogo įrengtu kulkosvaidžiu.

Lauke, virš kurio suko maitvanagiai, moterys metaliniais strypais, kirtikliais ir kastuvais ieškojo palaikų: dairėsi išjudintos žemės, įdubų dirvoje, bet kokių savadarbio kapo ženklų. Baksnodamos uostė dirvožemį ant lazdos galo ieškodamos žmogaus palaikams būdingo kvapo.

Per poilsio pertraukėlę R.Pulido prasitarė: „Kasdien pabudusi klausiu Dievo: „Pasakyk, kodėl aš čia?“ Jėgų suteikia suvokimas, kad niekas kitas jų neieškos.

Tai suprantu, nes Sinaloa valstijoje niekas nesiima ieškoti dingusiųjų. O motina visada ieškos savo vaiko – kad ir iki pasaulio krašto.“

Moterys buvo gavusios kelis pranešimus, kad lauke galėjo būti atsikratyta kūno, bet po kelių valandų vidurdienio saulėje rado tik gyvūnų kaulų.

Ar R.Pulido mano kada nors rasianti savo sūnų?

„To savęs klausiu labai dažnai, – atsakė moteris braukdama ašaras. – Bet aš jau radau savo sūnų tuose 250 kūnų, kuriuos aptikau, ir tuose daugiau kaip 30 žmonių, kuriuos radau gyvus. Jie irgi yra mano vaikai. Ir visų šeimų, kurios ateina prašyti manęs pagalbos, vaikai tampa mano vaikais. Mano sūnus yra kiekviename iš jų. Kiekvienas jų nešiojasi mažą dalelę mano sūnaus.“

Yra paklausa – bus pasiūla

Pagrindinė Kuljakano kančių priežastis – prekyba fentaniliu.

Šį narkotiką karteliui priklausančiame rūsyje gaminantis „Romanas“ liepia sekti įkandin. Jis ką tik buvo supakavęs naujausią siuntą – daugiau negu pusšimtį sandariai suspaustų baltų miltelių paketų, skirtų Jungtinėms Valstijoms.

Tvarkydamas mirtiną krovinį vyras dėvėjo veido kaukę ir mūvėjo pirštines. Atidaręs vieną paketą parodė stipriai suslėgtą bloką, kurio paviršiuje buvo įspaustas skaičius 300.

Anksčiau meksikiečiai į Jungtines Valstijas siųsdavo tabletes, o dabar – miltelius: mano, kad taip lengviau išvengti muitinės patikros.

Kiekvienas paketas sveria kilogramą ir yra vertas 20 tūkst. JAV dolerių (maždaug 17 tūkst. eurų).

Tačiau „Romanas“ paaiškino, kad kaina priklauso nuo miesto, į kurį siunta keliauja: „Jeigu vežame į Niujorką, kaina gali pakilti iki 28–29 tūkst. dolerių (24–25 tūkst. eurų). Kuo toliau į šiaurę, tuo brangiau ir tuo didesnis mūsų pelnas.“

Vyras neprisiima jokios atsakomybės ir nejaučia gėdos dėl to, kuo užsiima.

„Fentanilis ir toliau plūs. Meksikos ir JAV vyriausybės suintensyvino paieškas, mus persekioja aktyviau, – kalbėjo „Romanas“. – Tačiau gamybos niekada nesustabdėme. Kartais sumažiname apimtį, kai situacija įkaista, kai valdžia pernelyg priartėja. Tada kelias dienas laikomės tyliai, bet kai pavojus praeina, tęsiame darbą arba persikeliame kitur.“

Narkotikų prekeivius JAV paskelbė teroristais.

„Romanas“ nerūpestingai atsako: „Nors prezidentas D.Trumpas mus vadina teroristais, aš tik priminčiau jam: kol bus klientų, ir toliau tai darysime, bet tai nebūtinai paverčia mus teroristais. Kol žmonės nori vartoti, jie gali tai daryti. Niekas jų nevertė įklimpti į šią ydą ir pradėti vartoti šios medžiagos.“

Kalbos ir realybė

Meksikos vyriausybė teigia daranti pažangą kovoje su narkotikų prekyba: tvirtina fentanilio srautą į JAV sumažinusi 50 proc.

Smurto protrūkį Sinaloa valstijoje šalies prezidentė Claudia Sheinbaum siejo su vidine kova dėl viršenybės kartelyje ir tvirtino, kad šalies valdžia stengiasi apsaugoti žmones.

Bet realybė kitokia. BBC korespondentai su paramedikais Hectoru ir Julio netrukus vėl vyko į iškvietimą dėl dar vieno šaudymo miesto centre. Virš galvų sukosi policijos sraigtasparnis, o už nusikaltimo vietą juosiančios juostos ant šaligatvio gulėjo vyras, kuriam iš šautinės žaizdos krūtinėje bėgo kraujas. Jis dar kvėpavo ir šaukėsi padėti.

Hectorui pradėjus teikti pirmąją pagalbą Julio puolė už kampo prie kito vyro – šis buvo kritinės būklės ir nereagavo.

Baimė, kad kartelio nariai gali sugrįžti net ir aplink esant kariams bei jūrų pėstininkams, vertė paramedikus dirbti dar skubiau. Netrukus abu sužeistieji buvo išvežti į netoliese esančią ligoninę.

Paaiškėjo, kad tai atsitiktiniai praeiviai, patekę į kryžminę ugnį. Bet kariškiai vis tiek apsupo gydymo įstaigą baimindamiesi galimo išpuolio. Vėliau paaiškėjo, kad pašauti vyrai liko gyvi.

Hectoras ir Julio nusimovė mėlynas gumines medicinines pirštines, vis dar šlapias nuo kraujo, ir pasidalijo cigarete.

„Tai pirmos aukos per pusmetį, kurias radome gyvas“, – pasakė Hectoras.

Meksiką kausto žiaurus ir kruvinas karas: „Baimė tvyro visur ir ji yra nuolatinė“