Oficialiais duomenimis, Prancūzijoje šeštadienį – protestų piko dieną – į gatves išėjo maždaug 550 tūkst. žmonių. Organizatoriai teigė, kad demonstrantų buvo dar daugiau – apie 800 tūkst.
Žmonės reiškė nepasitenkinimą kylančiomis degalų kainomis, didėjančiomis pragyvenimo išlaidomis ir prastėjančia viešųjų paslaugų, įskaitant švietimo sistemą, kokybe.
Nors dauguma protestų vyko taikiai, šalies miestuose taip pat veikė smurtaujančios grupės. Kai kurie jų nariai vilkėjo juodus drabužius, veidus slėpė po kaukėmis ir gobtuvais.
Dėl protestų Prancūzijoje D. Trumpas pirštu beda į imigraciją: perspėjau E. Macroną
Šeštadienį Paryžiuje degė laužai ir automobiliai, kaukėti asmenys plėšė parduotuves bei užsiėmė vandalizmu. Panašūs incidentai užfiksuoti Marselyje, Lilyje, Lione ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose, o Limože stipriai nukentėjo liepsnojęs istorinis rotušės pastatas.
„Atrodė, tarsi būtume išgyvenę karą“, – naujienų agentūrai AFP sekmadienį sakė Paryžiaus gyventojas Mehmetas Ozedenas.
Susiję straipsniai
Protestai tęsėsi sekmadienį ir pirmadienį. Vidaus reikalų ministerija pranešė, kad nuo šeštadienio vykusių protestų metu buvo suimta daugiau nei 2,4 tūkst. žmonių, o beveik 1 tūkst. policijos pareigūnų ir žandarų buvo sužeisti.
Prancūzijos verslo interesams atstovaujančios organizacijos „Medef“ vadovas Patrickas Martinas antradienį apkaltino valstybę nesugebėjus tinkamai reaguoti į neramumus miestuose, per kuriuos, preliminariais skaičiavimais, nukentėjo mažiausiai 3 tūkst. verslo įmonių.
Už protestų – nelaimingas jaunimas
Neramumai kilo po kelias savaites trukusių moksleivių demonstracijų, per kurias reikalauta geresnių sąlygų mokyklose. Buvo uždaryta tūkstančiai vidurinių mokyklų ir universitetų miestelių, kai kurie jų buvo blokuojami protestuotojų.
Jau tuomet kai kurios demonstracijos peraugo į smurtą. Pasak Prancūzijos institucijų, nuo studentų protestų pradžios rugsėjo viduryje iki plataus masto protestų šeštadienį buvo sulaikyta iki 8 tūkst. žmonių, daugiausia nepilnamečių.
M. Martišius paaiškino, kad protestų šaknys slypi Prancūzijos licėjuose – mokyklose nuo 9 iki 12 klasės, nuo kurių baigimo rezultatų stipriai priklauso jaunimo ateitis. Pasak jo, šalyje galiojusios taisyklės buvo suformuluotos gana neaiškiai.
„Kai kuriems kildavo įtarimas, kad, priklausomai nuo rajono ar tam tikrų pažinčių, egzaminų rezultatai ir galimybės vieniems būdavo geresni, kitiems – blogesni“, – portalui Lrytas nurodė jis.
M. Martišius pridūrė, kad situaciją papildomai apsunkino ir sumažintas mokytojų skaičius.
„Tai pradžioje viskas prasidėjo labai paprastai, bet galiausiai viskas išvirto. Nes jeigu tu problemų ilgai nesprendi, jas stumi, stumi, stumi, tai susidaro tų problemų kaulas ir užtenka kažkokio tai mažo degtuko, kuris įžiebtų didžiulį gaisrą.
Ir tas degtukas buvo moksleivių protestai. Moksleiviai suprato, kad iš pradžių tai buvo apie mokyklas, po to – apskritai apie patį gyvenimą, nes būsto kainos yra didelės, tu negali jo įpirkti ir taip toliau“, – svarstė komunikacijos ekspertas.
Prie moksleivių protestų vėliau prisijungė profesinės sąjungos, tėvai ir vyresni darbuotojai, o demonstracijos apėmė ir platesnes temas – dideles pragyvenimo išlaidas, biudžeto problemas. Tačiau jaunimas išliko demonstracijų centre.
„Jaunimas, kurio yra demografiškai mažiau negu vyresnių kartų, jisai irgi jaučiasi nelaimingas“, – kalbėjo M. Martišius.
Pasak pašnekovo, protestai įprastai nekyla vien tik dėl prasto gyvenimo. „Yra įrodytas toks dalykas: žmonės sukyla tada, kai buvo geriau ir tas gerumas baigėsi. Ir tada, kai jie kažką praranda, tai pastūmėja juos išeiti į gatves“, – paaiškino M. Martišius.
Tokios sąlygos susidarė ir Vakarų visuomenėje.
M. Martišiaus teigimu, pažvelgus į Vakarų visuomenės raidą, po Antrojo pasaulinio karo iki maždaug 1973-ųjų tęsėsi aukso amžius. Tuomet gyvenimas gerėjo – nepaisant infliacijos, net ir paprastus darbus dirbantys žmonės galėjo leisti sau pirkti automobilius, namus ar vasarnamius, o gimstamumas buvo didelis.
Tačiau vėliau šis augimas sustojo, todėl dabartinė jaunimo karta jaučia, kad gyvens blogiau nei vyresni žmonės.
„Ir dabartinė jaunimo karta, jie jaučiasi, kad jiems nebus labai gerai. Jie mato, kad jiems bus paliktos skolos, jie negalės nusipirkti nekilnojamojo turto.
Jie gi supranta, kad, pavyzdžiui, ateina robotizacija ir dirbtinis intelektas, todėl darbai, kuriuos jie darys, nebūtinai bus patys geriausi. Ir automatiškai yra protestuojama“, – reziumavo M. Martišius.
Jis atkreipė dėmesį į daug ką pasakančią Prancūzijos biudžeto eilutę – kitais metais Paryžius numatė apie 65 milijardus eurų švietimo sistemai, o senų skolų aptarnavimas kainuos apie 74 milijardus.
Finansiškai serganti šalis
O kokios buvo gilesnės ekonominės priežastys, lėmusios protestus? M. Martišius Prancūziją įvardijo kaip „finansiškai sergančią“ valstybę, kurioje socialinė gerovė ilgą laiką buvo finansuojama ateities kartų sąskaita.
„Pas juos yra didžiulė valstybės skola. Dabar jų skolinimosi reitingai pakankamai blogi. Ekonominio konkurencingumo situacija irgi yra sudėtinga“, – paaiškino ekspertas.
Pasak M. Martišiaus, su problemomis susiduria ir visa Prancūzijos visuomenei būdinga socialinės gerovės sistema.
„Pavyzdžiui, žiūrint labai paprastai, ilgą laiką prancūzai gyveno maždaug pagal tokį principą: skolinasi dabar, atiduos ateities kartos.
<...> Gyvenam dabar, mūsų vaikai, vaikaičiai sumokės tą skolą ir taip nebus tos problemos. Ir galiausiai vieną dieną viskas pasisuka taip, kad pasiskolinti vis sudėtingiau, finansuoti visą tą gerovę sudėtingiau“, – paaiškino jis.
Atsakydamas į klausimą, ar Prancūzija turi galimybių išspręsti esamas ekonomines problemas ir nuraminti jaunimo pyktį, M. Martišius buvo kategoriškas – taip, bet negreitai.
Jis atkreipė dėmesį į žinomą ilgamečio Liuksemburgo premjero ir Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude'o Junkerio frazę, kuri apibūdina politikų baimę daryti būtinas, bet nepopuliarias struktūrines reformas.
„Mes visi žinome, ką reikia daryti, tik nežinome, kaip po to būti išrinktiems iš naujo“, – 2007 m. laikraščiui „The Economist“ pareiškė jis. Ši frazė buvo skambiai praminta „Junkerio prakeiksmu“.
M. Martišiaus vertinimu, Prancūzijos politinės jėgos žino, kad reikėtų imtis sudėtingų sprendimų, pavyzdžiui, apkarpyti išlaidas, sumažinti tam tikras socialines išlaidas, keisti ekonominius žaidimo modelius ir investuoti į didesnę pridėtinę vertę kuriančius dalykus.
Tačiau, pasak jo, politinės jėgos bijo išbalansuoti dabartinę sistemą ir nuteikti kitus asmenis prieš save.
„Prancūzijoje išvis gi yra tokia didžiausia problema. Atsimenat, (Prancūzijos prezidentas Emmanuelis – red. past.) Macronas paleido parlamentą ir pralošė parlamento rinkimus. Ir atėjo jam priešiškai nusiteikęs parlamentas.
Ir dabar daryti kažkokias reformas, na, esant tokioms sąlygoms, kai vyriausybė nori, o reformoms daryti reikia, kad būtų priimti įstatymai. <...> Parlamentas jų nepriiminėja. Na, tai kas vyksta? Tai aišku, nieko neįvyksta. Kaip sakoma, mes ir stojam“, – paaiškino jis.
Eliziejaus laukai dega
Kalbėdamas apie tai, kodėl Prancūzijoje kilo riaušės, M. Martišius atkreipė dėmesį į žinomą prancūzų posakį, dažnai taikomą po šalies futbolo klubo Paryžiaus „Saint-Germain“ rungtynių: „Ar PSG laimi, ar pralaimi – Eliziejaus laukai vis tiek dega“.
„Daužomos stotelės ir panašiai, vyksta riaušės. Toks, kaip pasakyti, brutalus šventimas ar apmaudo liejimas. Ir kas atsitikdavo, kad po to niekas nebūdavo nubaudžiamas“, – paaiškino jis.
M. Martišius atkreipė dėmesį, kad tokiu atveju, kai už vandalizmą nėra baudžiama, žmonės gauna aiškų signalą – tai daryti leidžiama.
Be to, šio savaitgalio įvykių metu iškilo ir kita problema – Prancūzijoje pritrūko policijos pajėgumų, kuri, savo ruožtu, buvo apribota dėl politinio spaudimo.
„Policija kažkada panaudoja ten kažkokias garsiąsias granatas, sužaloja vieną vaiką. Tada Prancūzijos politikai sako: „Tai jūs nenaudokite“ ir taip toliau. Tada policija bijo jas naudoti. Tada atsiranda šitų riaušininkų įsitikinimas: „Aš galiu viską daryti ir man nieko už tai nebus“. Ir tada gaunasi tas nebaudžiamumo principas.
Ir štai kodėl aš sakiau apie Paryžiaus tą futbolo klubą. Jis (smurtas – red. past.) auga, auga, ir po to žiūrėkit, šeštadienį įvyko tos pagrindinės riaušės, sekmadienį vėl jos vyksta. Komendanto valanda neįvedama.
Tai, kokius signalus tai siunčia riaušininkams ir visiems kitiems – galima ir už tai nieko baisaus nebus“, – kalbėjo jis, atkreipdamas dėmesį, kad riaušėse dalyvavo daugiau žmonių, nei sulaikė Prancūzijos institucijos.
Išnaudoja ir kraštutinės jėgos
Likus vos mažiau nei septyniems mėnesiams iki Prancūzijos prezidento rinkimų, protestai tapo ir politinių ginčų objektu.
Prancūzijos vyriausybė apkaltino kraštutinės kairės partiją „Nenugalimoji Prancūzija“ (LFI) „išnaudojant“ protestus dėl savo politinių tikslų ir siekiant paversti šalį nevaldoma.
Centristinių pažiūrų ministras pirmininkas Sebastienas Lecornu įspėjo, kad kraštutiniams kairiesiems toks smurto protrūkis tėra „apšilimas“ prieš prezidento rinkimus.
Tuo tarpu kraštutiniųjų dešiniųjų Nacionalinio sambūrio lyderė Marine Le Pen, turinti didelį šansą pakeisti E. Macroną prezidento poste, apkaltino kraštutinę kairę pasinaudojus teisėtais protestuotojų reikalavimais.
Atsakydamas į kritiką kraštutinių kairiųjų partijos „Nenugalėtoji Prancūzija“ (LFI) lyderis Jeanas Lucas Melenchonas kratėsi atsakomybės ir dėl chaoso apkaltino policijos pareigūnus.
M. Martišiaus vertinimu, būtent kraštutinių jėgų politikai, norintys pakeisti esamą sistemą, išnaudoja protestus ir smurto protrūkį. Tarp jų – ir J. Melenchonas, kuris aktyviai dalyvavo protestuose.
„Aš nesakau, kad jisai pats mėto tuos Molotovo kokteilius, bet jisai sako: išeikite į gatves, protestuokite, jūsų protestai teisingi, darykite ir taip toliau. Ir jisai, pavyzdžiui, jų nepasmerkia. Ir čia iš kairės.
O, iš kitos pusės, kita kandidatė, kuri greičiausiai turi didelius šansus laimėti – M. Le Pen. Jai taip pat labai apsimoka ir naudinga. Ji sako: „Žiūrėkit, dabartinė valdžia, sistema nebesusitvarko.“
Tai jinai žino, kad galbūt tie apiplėštų parduotuvių savininkai, kurie neteko kažkokio turto, jie galiausiai kituose rinkimuose balsuos už ją.
Nes už ką kitą? J. Mélenchonas ragino (protestuoti – red. past.), dabartinė valdžia nesugeba susitvarkyti“, – svarstė jis.
Problemos atsiris ir į Lietuvą
O ką įvykiai Prancūzijoje reiškia Lietuvai? Ir ar šios problemos, kurios taip supykdė prancūzus, turi galimybę pasiekti ir mūsų šalį?
M. Martišiaus manymu, nors situacija Lietuvoje yra kiek ramesnė, Vakarų Europos problemos gali atsiristi ir iki mūsų šalies.
„Yra tokie dalykai, tendencijos, trendai, mados ateinančios. Kaip ir drabužių mados ateina iš Vakarų, kad dabar madinga nešioti žalios spalvos kelnes ar panašiai. Taip ateina politinės ir elgesio mados.
Tai kur didžiausia problema? Pažiūrėkit, kas įvyko Prancūzijoje ir po Prancūzijos? Tos riaušės, kur jos persimetė? Į Milaną jos persimetė. <...> Galiausiai, pavyzdžiui, yra tokia šalis kaip Albanija, kuri net ne Europos Sąjungos šalis narė. Įvyko ten didžiuliai irgi protestai prieš vyriausybę, prieš korupciją“, – kalbėjo ekspertas.
M. Martišius pastebėjo, kad po šių protestų informacinėje erdvėje buvo perduota aiški žinutė – taikiai protestuoti nebėra verta: „Nes jeigu čia tu taikiai protestuosi dainuodamas „Kumbaya“, nieko tu negausi – tu turi deginti ir laužyti viską. Va tada į tave bus įsiklausoma ir daroma.“
Visgi, komunikacijos eksperto teigimu, lietuviai, kaip tauta, yra labiau intravertiški ir mažiau ekspresyvūs. Be to, lyginant su Prancūzija, čia nėra tiek daug jaunimo, tad yra susidariusi savotiškai rami padėtis.
Tačiau M. Martišius perspėjo, kad tai mūsų neapsaugo nuo Prancūzijoje kilusių socioekonominių problemų. Jis atkreipė dėmesį į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) statistiką, pagal kurią sveika būsto kaina yra 5 vidutiniai metiniai atlyginimai.
Lietuvoje už dviejų kambarių butą šis skaičius siekia 6,5–7,5 vidutinio metinio atlyginimo, o Vilniuje šis skaičius – net 7–8 metinius atlyginimus.
„Tai tos problemos, jeigu mes jų nespręsime, atsiris ir čionai, ir bus lygiai tokios pačios – jas norėsis spręsti. Nežinau, kaip mes jas spręsim. Pavyzdžiui, ilgą laiką Lietuva nedarbo problemas, ekonominio sąstingio problemas spręsdavo tiesiog masine emigracija. Daug žmonių išvažiuodavo.
Tai nebūtinai reiškia, kad, (elgsimės – red. past.) kaip prancūzai, kurie galbūt mažiau emigruojantys, jie daugiau išeina į gatves, protestuoja, kuria laužus ir taip toliau. Lietuva išvažiuodavo. Bet kaip čia bus, labai sunku pasakyti, bet kad šita problema iškils, tai tikrai“, – apibendrino jis.