Pakelės restorane kaimiški kotletai A.Užkalniui priminė vaikystę

Pradėkime nuo to, kad Dzūkija kulinarijai reiškia tą patį, ką Vladimiras Putinas – demokratijai. Grybai ir uogos yra gerai (šį rudenį net ir rudmėsių pavyko nusipirkti prie kelio), tačiau jei norite skaniai pavalgyti nacionalinio parko gilumoje, pasirūpinkite sumuštiniais ir nuosavais karštaisiais gėrimais, nes Dzūkijoje skanūs pietūs pavyksta tik bebrams Merkyje ir dar uodams, kai palapines pasistato poilsiautojai. Iš visų etnografinių Lietuvos regionų Dzūkija restoranų kritikui yra didžiausias išbandymas.

Naminiai kotletai.<br>A.Užkalnio (laukineszasys.lt) nuotr.
Naminiai kotletai.<br>A.Užkalnio (laukineszasys.lt) nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Užkalnis

Oct 2, 2014, 7:00 AM, atnaujinta Jan 28, 2018, 10:28 PM

Važiuojant plentu iš Vilniaus į Druskininkus paskutinė stotelė, kur maitina žmonėms tinkamu maistu, yra Pirčiupiai (arba Pirčiupis, kaip kaimas buvo anksčiau vadinamas, – dabar pavadinimą pakeitė, kad visiems būtų painiau, ir todėl net Pirčiupio karčema, į kurią mes ir atvykome, vienaip save vadina kasos čekyje, o kitaip tinklalapyje). Taip, tai tikrai paskutinė stotelė. Amerikoje prie kelio rašoma: „Kita degalinė – už 70 mylių“, taigi degalus pilkis čia. Taip ir Pirčiupiuose galėtų parašyti: kitas valgomas maistas – jau tik Druskininkuose.

Kai restoraną rekomenduoja visi, dažniausiai esu atsargus: dažnai valgytojai nesupranta nieko, išskyrus tai, ar buvo sotu, tačiau šiuo atveju man nieko daugiau ir nereikia – pažiūrėsim, ar paprasta sodyba prie kelio su tvenkiniu, dekoratyvinėmis puodynėmis ir guminiais batais, pamautais ant tvoros, ir net aptvare laigančiu kumeliuku gali pateisinti paprastus keliautojo kulinarinius lūkesčius.

Viduje pavyzdinga tvarka ir net daugiau: puošmenų daug, tačiau jos neatrodo neskoningai ar primityviai. Anaiptol. O jau tualeto prabanga ir čiulbantys paukščiai gali būti pavyzdys daugeliui sostinės restoranų: pastarąjį kartą taip prabangiai rankas ploviausi gal Dubajuje.

Raudonos languotos staltiesės sukuria Kalėdų nuotaiką (niekada ne per anksti) ir kažkuo primena Šveicarijos kalnų užeigas, todėl iškart lydosi širdis. Žmonių nemažai, bet aptarnavimas itin rūpestingas, gal net pernelyg poliruotas ir oficialus. O gal čia tiesiog manoma, kad galbūt aš esu toks piktas ir priekabus, kaip apie mane pasakoja tie, kurie nėra manęs matę gyvo arba nėra skaitę jokių mano draugiškų ir mielų tekstų. Na, bet nėra čia ko skųstis, kad per mandagiai aptarnavo, – ne cukrinis, neištirpsiu.

Valgiaraštis paprastas, trumpas ir lietuviškas: visi įprastiniai patiekalai, kokių ir tikimės iš kaimo virtuvės. Net išminties sentencijos iš knygų, sudėtos į valgiaraštį, manęs nenuteikia skeptiškai (o galėtų) – geriau jau taip, negu prigrūsti daugybę lapų patiekalų pavadinimų, kurių niekas vis tiek nemokėtų paruošti.

Lietuviški barščiai su sluoksniuotos tešlos pyragėliu (10 Lt) – jei kabinėčiausi, sakyčiau, kad gal grietinės galėtų būti daugiau ir pyragėlis kiek per sausas (nes minutę ar dvi per ilgai praleido orkaitėje), tačiau aš nesikabinėju.

Karštasis užkandis „Kaip pas girininką“ (16 Lt) yra pilna lėkštė grybų (trijų rūšių, sako valgiaraštis – negi ginčysiesi) grietinėlės padaže su šonine, bulvėmis, svogūnais. Taip, labai sotu, labai lietuviška ir labai skanu. Gerai, kad valgome keliese, nes vienam tikrai būtų per daug. Gaila, kad aš nevalgus.

Vištienos suktinukas su šonine ir grybų padažu (visur grybai, nebūtų Dzūkija) kainavo 21 Lt ir nebūtų laimėjęs prizų konkursuose, bet pakelės užeigai kaip tik.

Kaip ir kaimiški kotletai (12 Lt): kadangi pavyduoliai mane kartais vadina rašančiu apie kotletus, tai čia tyčia jų užsisakiau, kad nors kartą po kelių šimtų apžvalgų galėčiau iš tikrųjų parašyti apie šį patiekalą, labai proletarišką ir labai naminį. Kotletai buvo puikūs, minkšti, švelnūs – kaip namie: prisiminiau, kad kažkada apie kotletus, kaip apie jaukiausią patiekalą iš vaikystės, man pasakojo vienas „Stiklių“ imperijos savininkų Romas Zakarevičius. Čia jam patiks, kai nuvažiuos.

Galiausiai cepelinai su voveraičių padažu (kad jau visur grybai, tai ir čia paprašėme tokio padažo) – absurdiškai maža 12,50 Lt kaina už du puikius, absoliučiai nepriekaištingus gražuolius, pūpsančius lėkštėje. Gaila, vairavau ir negalėjau visos šios šventės užsigerti keliais bokalais alaus, kad užklotų malonus snaudulys, bet tiko ir naminė gira (4,50 Lt už puslitrį). Trise sumokėjome labai kuklius 96 Lt ir palikome arbatpinigių.

Žinote, ką manau? Kartais nereikia vaizduoti kažin ko. Kartais visiškai sėkmei pakanka tiesiog aiškiai suvokti misiją (lietuviškas kaimiškas pakelės restoranas) ir paprastai, dorai maitinti išalkusius kaip namie, bet su gražiomis staltiesėmis. Tai nebus kulinarinių atradimų kelionė, tačiau pagarbą ir lankytojų meilę nusipelnysite tikrai, kaip nusipelnė ši karčema.

Keturios žąsys iš penkių.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.