Kalnai mėsos netrukdo gruzinams sulaukti šimto metų

„Kas yra buvęs Kaukaze ir nevažinėjęs Gruzinų karo keliu, tas, galima sakyti, nėra regėjęs jo gamtos stebuklingųjų grožybių, nėra matęs augalų įvairumo ir kalnų gyventojų margumo“, – rašė Tbilisyje kurį laiką gyvenęs lietuvių klasikas Antanas Vienuolis vienoje iš savo romantiškųjų „Kaukazo legendų“.

Priklausomybė nuo alkoholio niekada nebuvo ir nėra nacionalinė gruzinų problema – ne veltui šioje šalyje daugiausia ilgaamžių.<br>ViDA Press nuotr.
Priklausomybė nuo alkoholio niekada nebuvo ir nėra nacionalinė gruzinų problema – ne veltui šioje šalyje daugiausia ilgaamžių.<br>ViDA Press nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Aušra Karsokienė, specialiai lrytas.lt, Gruzija

May 10, 2015, 1:00 PM, atnaujinta Jan 4, 2018, 9:07 AM

Nuo tų laikų praėjo šimtas metų, tačiau kas yra šimtas metų prieš kalnų amžinybę ir tūkstantmečius, kuriuos siekia gruzinų tautos istorija. Jos palikimas – ne tik senovinė akmeninė architektūra, bet ir viena seniausių pasaulyje vyndarystės tradicija bei nacionalinė virtuvė.

Palei kvapą gniaužiančius Aragvos upės skardžius, virš kurių vingiuoja Gruzinų karo kelias, nuostabiose snieguotų kalnų panoramose rymančios tvirtovės ir šventyklos gausiai puoštos vynuogės šakelę simbolizuojančiais ornamentais.

Lankydami pasaulio kultūros paveldu paskelbtas Sveticchovelio ir Džvario šventoves senojoje Gruzijos sostinėje Mcchetoje, gyvuojančioje jau 5000 metų, sužinosite ne tik apie tai, kad gruzinai vieni pirmųjų priėmė krikščionybę ir kad šiose šventovėse saugomos Jėzaus Kristaus ir Dievo Motinos relikvijos. Džvaryje pamatysite Gruzijos krikštytojos šv. Ninos padirbinto kryžiaus kopiją – savo plaukais surištas vynmedžio šakeles, o šalia Sveticchovelio sienų aptiksite milžiniškus, tonos ir didesnės talpos, molinius ąsočius, kuriuose būdavo fermentuojamas gruziniškas vynas.

Pagoniškos kulinarijos reliktai

Šalia krikščioniškų paminklų Gruzinų karo kelias supažindina su pagonybės laikų paveldu, taip pat neatskiriamu nuo gruziniškų gėrimų ir valgių. Šiuo keliu privažiavus prie Rusijos sienos prieš akis iškyla vienas aukščiausių šalyje Kazbeko kalnas, o jo pašonėje iš erelio skrydžio aukščio į slėnį žvelgia į vynmedžio ornamentus įpintais mįslingais pagoniškais simboliais pažymėta Gergečio šventovė.

Snieguota Kazbeko viršūnė matoma net iš sostinės Tbilisio – už 120 kilometrų žavingame kiparisų žvakėmis nusmaigstytame Kuros upės slėnyje įsikūrusio didžiausio šalies miesto.

Nuo Mcchetos iš Gruzinų karo kelio pasukus vietoj senojo Šilko kelio nutiestu greitkeliu, vedančiu prie Juodosios jūros, galima pamatyti įspūdingą pagonybės paminklą – smiltainio uolų urvuose gyvavusią Upliscichės šventyklą. Tarp išlikusių negausių istorinių duomenų apie matriarchalinę saulės garbintojų bendruomenę, dievams aukotus jaunus vyrus – ir žinios apie tai, kur šventykloje buvo kepama duona ir laikomi į žemę įkasti vyno ąsočiai.

Gausybės ragas

Kelionė į Gruziją yra puiki proga ne tik iš istorinės perspektyvos, bet ir tiesiogiai susipažinti su vietos vyno šedevrais, paragauti ne tik autentiško šašlyko (nebūtinai avienos – tikras šašlykas kepamas ir iš kiaulienos, veršienos, vištienos), bet ir kitų gardžių gruziniškų patiekalų: chačapurių – „gruziniškos picos“, tai yra karštų papločių su sūriu, chinkalių – virtinių su mėsa ar sūriu ir daugybės kitų valgių, pagardinant juos adžika, graikinių riešutų padažu bažė, pomidorų padažu tkemaliu, originaliais špinatų, kukurūzų garnyrais.

Patiekaluose daug savitų Kaukazo prieskonių, mėgstamos kalendros, tačiau gruzinų kulinarai žino saiką ir prieskoniais nepiktnaudžiauja, europietiškam skoniui jų patiekalai nėra per aštrūs.

Gruzinų duona – balti papločiai, nors vietiniai labai mėgsta Tbilisyje kepamą lietuvišką juodą duoną.

Vietinis sūris – sulugunio, imeretinų, megrelų ir kt. – daugiausia sūryminis (brinzos tipo), paprastai gaminamas iš karvių pieno.

Visa tai mielai užgeriama boržomiu – Gruzijoje jis vartojamas kaip įprastas stalo vanduo.

Kitokie sveikuoliai

Gruzijos tradicijos neįsivaizduojamos be valgiais ir gėrimais nukrautos užstalės su tostų sakytoju tamada, tačiau priklausomybė nuo alkoholio niekada nebuvo ir nėra nacionalinė gruzinų problema. Ne veltui pagal šimtamečių gyventojų procentą Gruzija yra viena iš pasaulyje pirmaujančių šalių.

Sulaukti gražaus amžiaus gruzinams netrukdo ir mėsiška virtuvė, kurioje nerasime šių laikų panacėjos – alyvuogių aliejaus. Tiesa, joje mažai ir saldumynų – vos vienas kitas originalus konditerijos gaminys, pavyzdžiui, čiurčchela – ant siūlo suverti riešutų „karoliai“ su iki tirštumo iškaitintų vynuogių sulčių apvalkalu. Taip pat mėgstami gruzinų saldėsiai – graikinių riešutų, raugerškių ir kitokios mums neįprastos uogienės.

Vis dėlto vegetaras ir net veganas Gruzijoje tikrai nemirs nei iš bado, nei nuo cukrinio diabeto, juo labiau kad parduotuvėse, turguje ir restoranuose vyrauja vietiniai vaisiai ir daržovės, kurių skonis nuo atvežtinių skiriasi taip pat kaip žiemą į mūsų prekybos centrus atvežto ir vasarą savame darže prisirpusio pomidoro.

Georgija – žemdirbių kraštas

Dar iš antikos mitų žinomame Kolchidės slėnyje ir kituose žemdirbystei palankiuose Gruzijos regionuose tarpsta viskas nuo bulvių iki kukurūzų ir nuo vynuogių iki kivių. Anot gruzinų, pas juos neauga tik bananai – jiems subręsti čia vis dėlto trūksta šilumos. Ne veltui graikiškas Gruzijos pavadinimas – Georgija – reiškia žemdirbių kraštą.

Gorio miestas garsėja ne tik vietiniu Grūto parko analogu – Stalino muziejumi – bei išilgai gatvių važiuojamosios dalies mėgstančiais vaikščioti šaunuoliais pėsčiaisiais, bet ir tenykščiais skaniais obuoliais.

Važiuojant Gruzijos keliais galima patekti į piemenų genamų avių bandą, dažnai vedamą ožio ir saugomą šunų. Faktui, kad avinai mėgsta sekti paskui ožį, gruzinai linkę teikti ir politinę potekstę.

Kalnų šlaituose skurdžią žolę rupšnoja smulkios, ne ką didesnės už ožką, gauruotos kalnų karvės. Mažesnės karvių bandos save gano pačios – paskui vedlę savarankiškai išeina iš namų į ganyklas ir savarankiškai grįžta atgal.

Chačapurio receptas

Šį įdomų ir skanų patiekalą pagaminti paprasta, nors kiekviena gruzinė šeimininkė chačapurį kepa savaip, produktų deda iš akies. Tešla – paprasta bemielė: 1 kg miltų suminkoma su 0,5 l jogurto (gruzinai turi savą jogurtą – maconį, tačiau tinka ir mums įprastas be priedų) ir vandens savo nuožiūra, kad išeitų nelabai kieta tešla. Iškočiojamas apskritas paplotis, į jo vidurį dedama maždaug 0,5 kg smulkiai trupinto sūrio, sumaišyto su 1 kiaušiniu.

Paprastai chačapuris kepamas su nestipriai sūdytu imeretinų sūriu. Jį primenanti brinza netiktų, nes yra per sūri. Visiškai netinka fermentinis sūris. Artimiausias analogas – paprasta varškė su trupučiu druskos.

Papločio kraštai užlankstomi užklojant įdarą ir sulipdomi. Tešlos gumulas su įdaru viduje dar kartą iškočiojamas maždaug iki 1 cm storio. Galima kepti orkaitėje arba tiesiog keptuvėje, apkepusį viršų patepti sviestu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.