„Mokslininkai teigia, jog dėl ilgaamžiškumo „kalti“ ne genai, o lėtas, ramus gyvenimo būdas ir teisinga mityba: valgomas paprastas, natūralus, pagal tradicinius būdus gaminamas maistas“, – sakė Sardinijoje ne kartą viešėjusi dviejų restoranų direktorė Alvyda Eigminienė.
Atostogoms sala „nunoksta“ rudenį
„Svajojantys apie Sardiniją kelionę į šią salą turėtų planuoti rugsėjį – dabar oras pats maloniausias atostogoms. Vidutinė lauko temperatūra – 21-26 °C, vanduo įšilęs iki 23-25 °C“, – pasakojo Inga Aukštuolytė, tarptautinio kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė.
Poilsiautojams iš Lietuvos ji pataria kuo dažniau pietauti, vakarieniauti mieste ar kaimeliuose, pakrantėse įsikūrusiose užeigose bei restoranuose: „Juose paragausite tradicinių patiekalų, kuriuos vertina ir išrankesni maisto žinovai“.
Beje, būtent rudenį, kuomet nuimamas derlius, Sardinijoje galima sudalyvauti ir su maistu susijusiose šventėse. Pavyzdžiui, rugsėjį Algero mieste vyksta žvejų iškilmės. Aritzo miestą garsina kaštainių festivalis ir sraigių šventė.
Akims paganyti – Kaljario maisto turgus
Apsistojusiems apartamentuose bei mėgstantiems gaminti ir per atostogas I. Aukštuolytė primygtinai rekomenduoja apsilankyti salos sostinės Kaljario turguje. Šis per du aukštus įsikūręs turgus laikomas vienu didžiausių Europoje. Jame prekiaujama žuvimi ir kitomis jūros gėrybėmis, taip pat daržovėmis, vaisiais, mėsa ir kt.
„Mačiau didžiulius besiraitančius aštuonkojus, piranijas akvariumuose, gigantiškus tunus, keisčiausius moliuskus ir kitokių mums nematytų, neregėtų jūros dugno pabaisų. Beveik visos jūros gėrybės ten pardavinėjamos gyvos, – pasakojo I. Aukštuolytė. – Mėsos paviljone galima nusipirkti arklienos, asilienos dešrų – bus nematytos, neragautos lauktuvės draugams“.
Turgus dirba nuo 7 iki 14 val. Poilsio diena – sekmadienis.
Karaliauja grilio patiekalai
„Sardinijos virtuvės naudą sveikatai bei geras maistines ar skonio savybes lemia ne tik ingredientai (pvz., valgoma ypač daug daržovių, iš naudojamų riebalų dominuoja vertingasis alyvuogių aliejus ir panašiai), bet ir jų pagaminimo, pateikimo būdai.
Produktai – tik švieži, šaldyti praktiškai nenaudojami, bei jų įvairovė – stalai Sardinijoje nukraunami gausiai“, – sakė „Salvete City“ ir „Salvete Golf“ restoranų, kuriuose gaminami ir Sardinijos virtuvės įkvėpti patiekalai, direktorė A. Eigminienė.
Vienas labiausiai paplitusių maisto gaminimo būdų – grilis. Jei tik įmanoma, nepersistengiama pjaustant produktus į smulkesnius gabaliukus – visas artišokas ar nepjaustytas keptas paršelis išlaikys daugiau savo syvų, skonio ir maistinių savybių nei produktai, susmulkinti iki baltos mišrainės kubelių.
„Dar viena maisto sveikumui svarbi savybė – saloje itin paisoma sezoniškumo, tai yra, valgoma tai, kas tuo metu sunoksta, dera. Pavyzdžiui, jei yra artišokų sezonas, restoranuose rasite daug jų patiekalų. Jei atvykote jūros ežių sezono metu, vadinasi, paragausite iš jų virtos sriubos. O jei ant stalo – žuvis, greičiausiai ji bus sugauta ankstų tos pačios dienos rytą salos krantus skalaujančioje Viduržemio jūroje“, – sakė A. Eigminienė, kviesdama restorane „Salvete City“ paragauti išskirtinio Sardinijos užkandžio – aštuonkojo karpačo.
Sardinijos žemė – nepaprastai derlinga. Daugiausia valgoma vietoje užaugintų daržovių, vaisių, mėsos produktų ir netoliese sugautos žuvies.
Populiarūs sūriai. Salos gebėjimą išmaitinti žmogų vaizduoja istorija apie vieną senyvą neturtingą moterį, kuri kasdien aplankydavo kalnuose avis ganantį vyrą ir nunešdavo jam pietų. Išeidama iš namų į tuščią pintinę ji įsimesdavo vos tradicinės duonos pane carasau ir alyvuogių aliejaus, o lipdama į kalnus pririnkdavo įvairiausių daržovių, vaisių, riešutų, iš kurių patiekdavo savo vyrui sočius pietus.
Ragausime žemėje kepto paršelio?
Sardinijos virtuvė skiriama į pakrantės, kur gyvena daugiausia žmonių, ir salos vidurio, kuri apgyvendinta rečiau ir vyrauja kaimiškos vietovės. Pakrančių gyventojų racionui tenka daugiau žuvies ir įvairių jūros gėrybių. Tuo tarpu salos viduryje valgoma daugiau mėsos – kiaulienos, avienos ir net arklienos patiekalų.
„Restoranuose, užeigose, ypač salos sostinėje Kaljaryje, galima paragauti arklienos kepsnio“, – pasakojo I. Aukštuolytė. O avienos, ėrienos patiekalai – apskritai Sardinijos virtuvės pasididžiavimas. Populiarus mėsos paruošimo būdas – kepimas ant iešmo.
Sardinijoje galima paragauti porceddu – žemėje kepto, aromatingomis mirtomis įtrinto paršelio. Į mirtų lapus įvyniotas paršelis užkasamas duobėje, virš kurios užkuriamas laužas. Lėtai kelias valandas keptas paršelis patiekiamas ant kamštinio medžio padėklo, apkaišytas žaliomis mirtos šakelėmis.
Sardinijos virtuvės skonis – pekorino sūrio
Originalesnius valgius ir tradicines, seniausius laikus siekiančias jų receptūras lėmė ir Sardinijos geografija – Viduržemio jūra ištisus tūkstantmečius izoliavo salą nuo žemyno.
Pavyzdžiui, daugiau nei 2 tūkst. metų pagal tradicinę receptūrą gaminami įvairių rūšių pekorino sūriai, kuriems suteiktas kulinarinio paveldo statusas. „Daug omega 3 riebiųjų rūgščių turintys sūriai gaminami tik iš vietoje auginamų avių pieno, jais gardinama daugelis Sardinijos patiekalų, tad būdingiausias salos virtuvės skonis yra pekorino sūrio“, – akcentavo A. Eigminienė.
Saloje paplitęs pagardas – rūkyti kefalės arba tuno ikrai, vadinami bottarga. Naudojami makaronams (pvz., apvaliesiems, vadinamiems fregola) ir kitiems patiekalams paskaninti. Ikrai gali būti patiekti ir plonais griežinėliais – kaip užkandis. Tinka vežti lauktuvių.
Patiekalas su gyvomis lervomis?
Beje, apie sūrius: drąsuoliai gali paragauti tradicinio casu marzu su gyvomis lervomis. Gaminant sūrį, jo vidus išskobiamas, o likusi dalis paliekama lauke. Į ją sūrinė musė sudeda kiaušinėlius, iš kurių išsiritusios lervos minta sūriu, o virškinimo rūgštys paverčia jį minkšta, puria mase.
Paprastai casu marzu valgomas su gyvomis lervomis. Pakankamai susifermentavęs sūris supjaustomas gabalais, dedamas ant tradicinės sardiniečių duonos pane carasau ir užgeriamas stipriu raudonu vynu. Vietiniai šį sūrį laiko afrodiziaku.
Įdomu, jog sūrio lervos sujudintos gali pašokti apie 15 cm. Todėl valgytojas turi laikyti virš sūrio ranką. Nenorintys valgyti lervų gyvų įdeda sūrį į polietileno maišelį. Dėl deguonies trūkumo lervos ima šokinėti iš sūrio atsimušdamos į maišelio sieneles. Kuomet spragsėjimas nutyla, lervos jau būna žuvusios, – skanaus!
ES institucijos dėl nehigieniškos gamybos casu marzu buvo uždraudusios, tačiau saloje jis imtas gaminti nelegaliai, todėl, suteikus gaminiui kulinarinio paveldo statusą, apribojimai jo gamybai panaikinti.
Neatsiejami Sardinijos virtuvės ingredientai – raudonas vynas ir alyvuogių aliejus. Salos kraštovaizdį puošia vynuogynai ir jaukios alyvmedžių giraitės. Sardinijos alyvuogių aliejus varžosi su geriausiais pasaulio alyvuogių aliejais, o vynai laikomi vieni įdomiausių Italijoje. Saloje gaminamas laukinių mirtų likeris – raudonai violetinis gėrimas skaninamas medumi.
Valgo lėtai
Žinoma, didžiulės įtakos ilgametystei turi ir gyvenimo būdas, ir pats maisto vartojimas. Sardai valgo lėtai, ilgai, o natūralus tradicinis žmonių gyvenimas ant žemės leidžia gyventi gamtos ritmu, nepasiduodant šiuolaikinei pasaulio skubai ir stresams.
„Beje, iš Sardinijos sugrįžusieji sako, kad lėtas, ramus ir atidumo sau bei aplinkai gyvenimo būdas yra užkrečiamas ir labai lengvai perimamas, – žadėjo „Tez Tour“ atstovė. – Bet geras maistas ir ramybė – tik nedidelė dalis Sardinijos žavesio sudedamųjų“.
