Šio visame pasaulyje populiaraus gėrimo neretai pareikalauja „Chateau Magnol“ svečiai, atvykę iš Amerikos, Rusijos ar Australijos. Ir visiškai nesvarbu, kad visi jie čia vaišinami tikrais kulinarijos šedevrais ir rinktiniu vynu.
Kulinarijos virtuozas F.Prouvoyeuras, jau beveik tris dešimtmečius nuostabiais patiekalais vaišinantis šios romantiškos pilies (prancūzai „chateau“ vadina išpuoselėtus vyno ūkius, kuriuose dažnai stūkso pilys arba rūmai. – Red.) svečius, yra klasikinės virtuvės šalininkas. Jo gaminamai patiekalai visuomet tobulai dera su „Barton&Guestier“ vynais.
Virtuvės vadovo kulinarinės veiklos zona įrengta nedidelėje „Chateau Magnol“ virtuvėje, kurią nevaržomai gali apžiūrėti visi svečiai. Per trumpą laiką šioje virtuvėje F.Prouvoyeuras vienas pats pagamina pietus ir vakarienę iš keturių patiekalų net ir dvidešimčiai žmonių.
Jam yra tekę vaišinti svečius beveik iš viso pasaulio. Tarp jų ir nemažai garsenybių, valstybių vadovų, politikų, karališkų šeimų asmenų. Per metus čia apsilanko per tūkstantį žmonių.
Nors į „Chateau Magnol“ patekti nėra paprasta, vis dėlto į XVIII amžiuje pastatytus rūmus atvyksta ir žmonių, nuo kurių maisto ir gėrimo kultūros kuklusis prancūzas tik kilnoja antakius ir gūžčioja pečiais.
„Ar galite įsivaizduoti, kad amerikiečiai, kurie čia galėjo vaišintis skaniausiais patiekalais ir gardžiuotis retais vynais, labiausiai džiaugėsi gavę kokakolos? Arba rusai, kurie pusryčiams gali gerti degtinę?“ – nuoširdžiai stebėjosi F.Provoyeuras.
F.Prouvoyeuras 1978 m. baigė aukštąją kulinarijos mokyklą Šiaurės Prancūzijoje. Per savo ilgą sėkmingą karjerą jis dirbo įvairiuose garsiuose pasaulio restoranuose: Šveicarijoje „Volkshauss Hotel“, Prancūzijoje „Oustau de Beaumaniere“, Didžiojoje Britanijoje „La Gamin“.
„Viskas prasidėjo tuomet, kai patekau į jūrų laivyną ir aštuonerius metus plaukiojau po Indijos vandenyną. Būtent tada mane užvaldė kelionių magija, – jaunystę prisiminė virtuvės šefas. – Išsilaipinęs įvairiausiose šalyse atrasdavau ne tik naujas kultūras, bet ir maistą“.
Nepaisant daugybės įvertinimų ir apdovanojimų, F. Prouvoyeuras yra kuklus ir nedrąsus. Interviu su lietuvių žurnaliste jis pasiruošė iš anksto – ranka surašytos mintys nugulė popieriaus lapuose, iš kurių jis bandė skaityti atsakymus. Prancūzas atsipalaidavo ir pradėjo juoktis tik draugiškai traukiant per dantį didįjį jo tėvynainį – dabar Rusijoje gyvenantį aktorių Gerard’ą Depardieu.
– Esate susipažinęs su įvairiausiomis pasaulio virtuvėmis. Bet ir prancūzai turbūt neatsisako paragauti kitų šalių virtuvės patiekalų, kad ir Azijos. Ar prie jų galima priderinti kokį nors vyną? – paklausiau virtuvės šefo F. Prouvoyero.
– Prancūzijoje, kaip ir visame pasaulyje, yra populiari kinų virtuvė. Prie aštrių kiniškų patiekalų galima derinti šiek tiek saldesnius vynus, tokius kaip „Barton&Guestier“ pusiau saldžius „Vouvrai“ ar rožinį „Rose d’Anjou“.
– Ar ką nors žinote apie lietuvišką virtuvę?
- Deja, nedaug. Žinau tik vieną patiekalą, kuris yra patekęs į vieną iš mūsų kulinarijos leidinių – tai trinta baravykų sriuba.
– Kokias vynuogių rūšis labiausiai mėgstate?
– Man labiausiai patinka „Sauvignon Blanc“ – šių vynuogių baltas vynas puikiai dera su žuvimi. Prie žuvies patiekalų su baltu padažu derinu „Chardonnay“ vynuogių vynus.
– Ar tikrai prie maisto derinant vynus galioja taisyklė, esą prie žuvies tinka tik balti vynai, o prie mėsos patiekalų – raudoni?
– Tikrai ne. Žmonės šią taisyklę išsigalvojo, ir taip manoma daugybėje šalių. Svarbiausia taisyklė derinant vynus yra padažas, patiekiamas prie žuvies ar mėsos patiekalo. Prie balto padažo derinamas baltas vynas, o prie raudono – raudonas. Taip pat reikia atsižvelgti, koks tai patiekalas – ar daržovių, ar aštrus, ar jame daug prieskonių.
Vyno derinimas priklauso nuo daugybės faktorių. Visuomet reikia žvelgti plačiau, o nesilaikyti nežinia kur sukurtų taisyklių.
– Prancūzai nevalgo daug sriubos, tad jie greičiausiai ir negeria vyno prie sriubų?
– Prancūzai sriubos valgo tikrai mažau nei jūs.
– Tačiau tikrai išgeria daugiau vyno!
– Taip, žinoma. Tačiau vynas – mūsų kultūros dalis. Mes deriname vyną su maistu. Beje, pastaruoju metu prancūzai geria vis mažiau ir mažiau vyno. Dabar įsivyravo nauja tendencija – gerti mažiau, bet kokybiškesnio vyno. Geriau mažiau, bet skaniau.
– Ar prancūzai negeria vyno be maisto?
– Oi, ne! Na, nebent aperityvą ar šampaną. Visus kitus vynus deriname su maistu. O kaip gi kitaip? Juk vyną visada geriame tik prie stalo. Mes ir pietus, ir vakarienę valgome užgerdami vynu, tokia mūsų valgymo kultūra. Net ir iškylose gamtoje deriname vyną su maistu.
– O kaipgi jūsų tėvynainis aktorius Gerard’as Depardieu? Ar tiesa, kad jis per dieną išgeria 10-12 butelių vyno? Nejaugi jis tiek pat kartų ir valgo?
– Ak, pamirškime jį, juk jis jau pusiau rusas! (Juokiasi). Mano kolega, kuris jam ruošė maistą vienoje pilyje, pasakojo, kad G.Depardieu išties geria nežmoniškai daug. Jis gali iškliukinti visą butelį vienu užsivertimu! Tad beveik neabejoju, kad per dieną jis gali išgerti ir dešimt butelių vyno. O gal dar ir degtinės.
– Kiek galima vyno išgerti ragaujant? Po kiek taurių nebeatskirsi skonio?
– Tai priklauso nuo žmogaus. Manau, kad ne ragaujant, bet geriant vyną, skonio nebeatskirsi net ir po vieno butelio. Žinoma, jei išgersi jį vienas. Nes, visų pirma, būsi girtas, tad ir taip jau nelabai ką suprasi. Žinoma, Depardieu tai negalioja (Juokiasi.)
– Kokios šalies atstovai yra didžiausi vyno barbarai?
– Žinoma, kad amerikiečiai, nes jie geria vyną su kokakola! Jie gali išgerti taurę labai prabangaus gero vyno ir užsikąsti sūrainiu! Įsivaizduojate, kokį jie mums sukelia šoką? Prancūzams tai nesuvokiama! O aš tai priimu net kaip įžeidimą. Visi prancūzai tai matydami griebiasi už galvos.
Kartą čia viešėjo amerikiečiai, kurie prie pietų pasiprašė ne vyno, o kokakolos! Tačiau, kalbant apie vyno barbarus, japonai yra dar išradingesni – jie maišo brangų vyną su kokakola vienoje stiklinėje! Ar galite tai įsivaizduoti?
– Yra žmonių, kurie skiedžia vyną su vandeniu. Ar tai taip pat nuodėmė?
– O, Dieve, na, žinoma, kad taip! Tuomet jau geriau išvis negerti vyno. Prancūzai tikrai taip nesielgia. Tuos, kurie taip elgiasi, išsyk įrašome į barbarų kategoriją.
Tiesą sakant, nemačiau lietuvių kaip nors barbariškai besielgiančių besielgiančių su vynu bent jau čia, „Chateau Magnol“. O štai rusai gali padaryti tikrai neįtikėtinų dalykų.
– Pavyzdžiui ką?
– Jie atvyksta į „Chateau Magnol“ su savo gėrimais – lagaminais, prikimštais degtinės, konjako. Po vakarienės, kai mes atsisveikiname, jie pradeda gerti viską iš eilės – vyną, degtinę, alų… Jie net per pusryčius geria degtinę! Ar galite patikėti?!
„Chateau Magnol“ sklando legenda apie vieną turtingą rusą, kuris prieš kelerius metus atvykęs čia mokytis derinti maisto ir vynų, pragėrė čia visą savaitę. Turbūt dar daugiau nei Gerar’ad Depardieu. Jis gėrė ne tik vyną, bet ir degtinę bei visokius kitokius stiprius gėrimus. Jis nuolat vaikščiojo apkaušęs.
Tądien, kai reikėjo išvykti, rusas jau nuo pat ryto vaikščiojo girtas. Suprantanma, Bordo oro uoste, iš kur jis turėjo išskristi į Paryžių, į lėktuvą jo niekas neįleido. Svečias sugrįžo į „Chateau Magnol“ su lagaminu, prigrūstu degtinės ir konjako butelių ir paklausė, ką jam dabar daryti. Patarėme jam prasiblaivyti ir palaukti kito skrydžio arba vykti į Paryžių traukiniu. Juokais pasiūlėme važiuoti taksi. Visų nuostabai jis pasirinko taksi. Žinoma, tai buvo labai turtingas rusas.
– Ar tiesa, kad vyno skonis geriau suvokiamas ne vakare, bet ryte?
– Taip, skonio receptoriai geriau veikia nuo ryto 7 iki 11 valandos. Ragaujant vynus geriau būti nevalgiusiam.
– Ar tiesa, kad raudonasis vynas migdo?
– Niekada to negirdėjau. Na, nebent jo išgeriama per daug.
– Sakoma, kad išgėrus vyno ir pavalgius reikia išgerti šlakelį konjako?
– Svarbu, kad konjakas būtų geriamas ne prieš valgį, bet po jo. Konjakas – stiprus gėrimas, jis numuša skonį. – Esate vedęs. Kas gamina jūsų namuose?
– Žinoma, kad mano žmona. Išskyrus tuos vakarus, kai turime svečių, tuomet virtuvėje sukuosi aš.
– Esate didelis žmonos kulinarijos kritikas?
– Oi ne, juk aš esu jos mokytojas! Ji ruošia maistą puikiai. Tiesą sakant, dažniausiai aš valgau čia, „Chateau Magnol“, o ji pietauja ir vakarieniauja viena. Turime tris suaugusius sūnus, tačiau nei vienas iš jų nepasirinko virėjo profesijos.
– Kodėl pasirinkote būti virėju visą gyvenimą?
– Kai buvau jaunas, mano tėvas norėjo, kad turėčiau viešbutį ir jame dirbčiau. O aš gerai piešiau, labai norėjau tapti menininku. 1975 m.sužinojau, kad esu priimtas į tarptautinę viešbučių verslo mokyklą bei aukštąją taikomojo meno mokyklą Paryžiuje.
Kai jau susiruošiau stoti mokytis dailės, tėvas man pasakė, kad jei būsiu menininkas visą gyvenimą vaikščiosiu apšepęs ir netvarkingas. O jei būsiu virėjas – puošiuos baltais drabužiais, būsiu tvarkingas ir gražus. Pasirinkau būti gražus.
Būdamas virėjas apvažinėjau beveik visą pasaulį, pamačiau daugybę kraštų, esu laimingas. Dirbu šioje pilyje jau 29 metus ir esu išties patenkintas savo darbu.
