Dažniausiai tokią žinią skleidžiantis žmogus, matyt, galvoje turi eilinę šlamštainę, kur galima pigiai prikimšti skrandį menkaverčiu ėdalu. Nei skaniu, nei naudingu. Tik reikalingu tam, kad: a) skrandis nebūtų tuščias; b) būtų sutaupyta laiko ir pinigų.
Aišku, jūs, matyt, dabar norėtumėte paklausti: „O argi būna kitokio greitojo maisto?“ Aš jums ramia širdimi galiu atsakyti, kad būna. Jo reikėtų ieškoti Vilniuje, Vokiečių gatvėje įsikūrusiame „No Forks“.
Užteko vienąkart apsilankyti, kad suprasčiau – ta vieta yra odė globalizacijai, laisvam pasauliui, įvairių kultūrų ir virtuvių maišymuisi, geram skoniui, svajonių išsipildymui, sunkiam darbui ir, žinoma, meilei kokybiškam maistui, kuris alsuoja meksikietišku pikantiškumu ir hipsterišku madingumu.
Įkūrėjai
„No Forks“ valdo du vaikinai, vos 2014 m. baigę studijas Vilniaus universiteto Verslo mokykloje, – Lukas Tranavičius (24) ir Emilis Kičiatovas (25). Jie nesislepia kur nors nuošalyje įrengtame kabinete, o kartu su jaunų žmonių komanda aptarnauja lankytojus, dirba virtuvėje.
Taigi buvo visai nesudėtinga su jais pabendrauti. Taip sužinojau, kad nuo penktos klasės pažįstami bičiuliai studijuodami dar pirmame kurse jau žinojo, ką gyvenime norės veikti – kurti verslą, susijusį su maitinimo paslaugomis.
„Mums teko laimė daug keliauti po pasaulį, dirbti įvairiose šalyse ir stebėti, kaip veikia įvairūs restoranai. Ten daug ko išmokome ir daug ką sužinojome. Grįžę net bakalauro darbą rašėme apie greitojo maisto sektoriaus inovacijas“, – pasakojo „No Forks“ įkūrėjai.
Į Vilnių iš Klaipėdos studijuoti ir gyventi atvykę vaikinai nesikuklino ir rėžė aiškiai, kad „No Forks“ Lietuvoje neturi analogų.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Vilniuje panaši užeiga vis dėlto yra – tai „Pancho“, kuri Vilniuje, „Quadrum“ verslo centre, duris atvėrė visai neseniai. Ji priklauso „Sofa de Pancho“ savininkams.
Šie nuėjo kitu keliu – „Pancho“ užeiga dirba tik nuo 11 iki 15 val., o tai reiškia, kad orientuojamasi iš esmės tik į biuruose dirbančius žmones, kuriems reikia kur nors papietauti. Beje, ten buritų nerasi nė su žiburiu, tik tãkų.
„No Forks“ darbo valandos kur kas ilgesnės – nuo 11 iki 22 val. Ir patiekalai įvairesni. Galima rinktis iš buritų, tãkų, nuogų buritų, salotų, sriubos, kasedilijų ir net klasikinio meksikietiško patiekalo – plėšytos kiaulienos karnito (mentė). Šis patiekalas rašant straipsnį buvo pats naujausias.
Iš Luko ir Emilio sužinojau, kad nuo praėjusių metų birželio, kai „No Forks“ atsirado Vilniaus restoranų radare, jų komanda suvyniojo ir pardavė apie 25 tūkst. buritų, arba vidutiniškai po 100 per dieną. Ir tai tik maždaug ketvirtadalis viso jų valgiaraščio.
Mano galva, tai yra aiškus įrodymas, kad du vaikinukai nejučia tapo tikrais greitojo maisto mesijais, atėjusiais į sostinę atverti akis nematantiems, kad greitasis maistas gali būti įdomus, skanus ir… sveikas.
„Šią vietą kūrėme remdamiesi jau senokai egzistuojančia panašia patirtimi užsienyje. Tai buvo mūsų atskaitos taškas.
Dabar matomą rezultatą pavyko pasiekti įsiklausius į aukštos klasės latvių šefo patarimus bei asmenines įžvalgas, atsiradusias iš patirties. Tokia sintezė leido užimti tarpinę grandį Lietuvos restoranų versle. Nors siūlome greitąjį maistą, esame aukštesnės klasės vieta. Mūsų receptai nenupiginti, nesupaprastinti, o produktai visada švieži ir pakeičiami kas 4 valandas arba dar dažniau“, – aiškino Lukas ir Emilis.
Beje, kalbant apie smulkmenas ir nuobodžias technines detales, kurios vis dar kažkodėl domina žmones, galima pasakyti vieną skaičių – 80 tūkst. Tiek eurų prireikė, kad duris atvertų „No Forks“. Aišku, dar reikėjo trupučio sėkmės, kuri lėmė, kad Lukas ir Emilis laiku sutiko reikiamą žmogų, kuris kaip tik ieškojo išskirtinės maitinimo verslo užuomazgos, į kurią galėtų investuoti.
Betgi koks skirtumas valgančiajam, kaip? Svarbiausia, kad yra tokia vieta. Ir štai kodėl taip manau.
Aplinka ir maistas
Kad „No Forks“ yra kur kas daugiau nei eilinė maitinimo įstaigėlė, juntama vos užėjus. Matyti, kad žmonės, įrengę šią vietą, skyrė laiko ir daug galvojo apie kiekvieną detalę: piešinius neįprastose vietose ir keistas nuotraukas, kreida surašytą valgiaraštį, indus, kuriuose patiekiamas maistas, muzikos grojaraštį ir daugelį kitų aspektų.
Aišku, pirmoje vietoje liko maistas. Jis, pasakysiu nuoširdžiai, stebina savo kokybe ir skoniu. Šis bruožas leidžia „No Forks“ pakelti į dar nelabai paplitusią Lietuvoje restoranų kategoriją, kuri angliškai apibūdinama kaip fast casual.
Nežinantiems, kas yra fast casual restoranas, trumpai paaiškinsiu – tai maitinimo įstaigų tipas, kur negausi iš kelių skirtingų patiekalų susidedančių pietų ar vakarienės, tačiau juose siūlomas greitai pagaminamas maistas būna kur kas geresnės kokybės nei įprastuose greitmaisčio taškuose.
Tokį formatą, panašu, labai vertina vartotojai. Bent jau JAV. Ten paklausos vedama fast casual tipo restoranų plėtra tiesiog sprogo ir nuo 1999 m. išaugo 500 proc.
Ar ko nors panašaus galime tikėtis ir Lietuvoje? Tokia tikimybė yra. Ji ypač išaugs, jei „No Forks“ ir toliau sėkmingai dirbs. Manau, juos daug kas stebi ir analizuoja galimybes. Tikėtina, kad greitai tokio tipo restoranai bus reitinguojami ir pateks į įvairius geriausių restoranų sąrašus.
Bet gana apie tai. Eikime prie paties svarbiausio dalyko – maisto. Bene smagiausia dalis apsilankius „No Forks“ (neskaitant valgymo) yra pasirinkimas, ką valgysi. Užsakytas patiekalas (mano atveju buritas) gaminamas kliento akivaizdoje. Paklausiama, kokių ingredientų norima daugiau, kokių mažiau. Kiekvienas turi galimybę šiek tiek prisidėti prie kūrybinio proceso.
Ypač gerai nuteikia, kad klientai gali matyti visus galimus ingredientus, todėl nekyla abejonių dėl jų kokybės ar šviežumo. Tai, aišku, savotiškas triukas, ne tik skaidrumo ir kokybės politika, nes matant skaniai atrodančius ingredientus apetitas kyla savaime. Ir net jei vos atėjęs galvojai valgyti tik sriubą, pasižvalgęs po prekystalį greičiausiai užsimanysi ir daugiau.
Beje, sriuba. Prisiekiu, „No Forks“ siūlo vieną geriausių, o gal net pačią geriausią, meksikietišką sriubą mieste. Visi jos mėgėjai ir tie, kam „po vakar“ pasaulis atrodo, kaip interneto folkloras sako, „pliokščias“ – būtinai turėtų užsisakyti to aitraus gėrio.
Aptarnavimas irgi džiugina. Mano užsakymas buvo paruoštas vos per kelias minutes ir patiektas su šypsena. Be to, niekas ten nepyksta dėl neišmanymo ir mielai papasakoja, kaip ir ką reikėtų užsakinėti ar valgyti.
Na, o valgyti, kaip galima nuspėti iš pavadinimo, derėtų be įrankių. Tiesa, nelinkusieji teptis rankų ar tiesiog vengiantys baltų miltų patiekalų, gali pasirinkti alternatyvą – nuogą buritą. Tuomet visas burito turinys nevyniojamas į tortiliją, o sudėliojamas lėkštėje.
Šioje vietoje prieiname prie bene vienintelio liūdno aspekto – „No Forks“ kiek pro pirštus žiūri į aplinkosaugą ir beveik nerūšiuoja šiukšlių, kurių lieka po klientų, kai šie pavalgę nuneša savo padėklus. Tiesa, jie turi atskiras taros šiukšliadėžes, tačiau visa kita, taip pat ir plastikiniai įrankiai, keliauja su bendru šiukšlių srautu.
Kad ir negraži, tačiau tai, palyginti, tik smulkmena, kurią, tikiu, Lukas ir Emilis ateityje ištaisys.
Rekomendacija
„No Forks“ – verti dėmesio ir kiekvienas ten turėtų apsilankyti bent kartą (o toliau jau kaip skonio receptoriai lieps). Tai vieta, kur ne gėda nusivesti išlepusiuose Vakaruose užaugusį draugą. Tai vieta, kur vyresnis žmogus staiga pasijunta atjaunėjęs ir pradeda galvoti apie galimybę vis dėlto įsigyti tą svajonių motociklą (ar bent dviratį). Tai vieta, kur supranti, kad mažiau iš tiesų yra daugiau.
Skanaus!
